Hedfildas, kuris klausėsi jų pašnekesio, pasakė:
— Spėjama, kad katastrofa kelyje buvo suvaidinta. Vadinasi, toje gaujoje yra ir moteris. Sargybinis dar spėjo perduoti radijo signalą agentūrai. Dabar jie tikrina, ar tas tipas, Tomas, neturėjo dar kokios nors moters šalia žmonos.
— Būčiau nieko prieš gauti premiją,— tarė Bredfordas.— Mano vaikas sako išvaikščiosiąs visus miškus ir rasiąs šarvuotį. Tegul vaikšto, kvailiukas,— nusijuokė jis,— bent kiek nuo mūsų atstos. Pasaulis tokio neklaužados nėra matęs. Motiną baigia nukamuoti.
Hedfildas papurtė galvą.
— Čia mašinos jie tikrai negabens,— pasakė jis.— Situose miškuose pilna žmonių. Jeigu jau paslėpė kur nors mūsų krašte, tai tik Foks Vude. Ten pasirodo gal vienas kitas žmogus, ir nuo važiuojamo kelio toli.
— O, tik nepasakykite šito mano vaikiščiui,— išsigando Bredfordas.— Tiek nueiti jam per toli.
Iš krautuvėlės su produktų krepšeliu išėjo Džine.
— Labas rytas, misis Harison,— kilstelėjęs skrybėlę, pasisveikino Bredfordas.— Tai atvažiavote sėkmingai?
— Ačiū, sėkmingai,— atsakė Džine šypsodama. Ji padavė krepšelį Kitsonui ir įsikabino jam į parankę, tebesišypsodama tiem dviem vyrams, kurie pritariamai žiūrėjo į ją.
— Teisingai,— tarė Hedfildas.— Išnaudokite vyrą kaip reikia, jeigu jau jį gavote. Mano žmona sako, vyrai tik tam ir tinkami — nešuliams tampyti.
Džine pažiūrėjo į Kitsoną.
— O man atrodo, tu tinki ir daug kam kitam, brangusis,— pasakė ji.
Kitsonas visas išraudo, o anie du nusikvatojo.
— Malonūs žodžiai,— pasakė Hedfildas.— Kad mano moteriškė būtų išgirdusi!
— Ar mes galime paimti valtelę, misteri Hedfildai?—paklausė Džine.
— Na žinoma. Dabar kaip tik pats laikas, paskui bus per karšta. Ar žinote, kur valtis gauti? Susiraskit ten Džo, jis viską jums sutvarkys.
— Na, tai mes ir einam,— pasakė Džine.
— Jei panorėtumėt kompanijos, misis Harison, prašom pas mus,— pakvietė Bredfordas.— Dvidešimtas namelis. Koks ketvirtis mylios nuo jūsų. Būsim laimingi, jeigu užsuksit.
Hedfildas niuktelėjo alkūne Bredfordui į šoną:
— Juk žmonėms medaus mėnuo. Kam jiems kompanija, jiems vieniems geriausia.
Džine juokdamasi truktelėjo Kitsoną, ir juodu nuėjo taku, susikibę rankomis, Džine prigludusi Kitsonui prie peties.
Vyrai nulydėjo juos akimis, paskui sugrudusiomis širdimis pažiūrėjo vienas į kitą.
— Pasisekė vyrukui,— tarė Hedfildas.— Tokia gražuolė. Tarp mūsų šnekant, mielai su juo pasikeisčiau.
Bredfordas paslapčia šyptelėjo.
— Komentarai nereikalingi,— pasakė jis,— aš jus supratau.
Tuo tarpu Kitsonas su Džine grįžo į savo namelį. Džine nunešė produktus į virtuvę, o Kitsonas, įsitikinęs, kad aplinkui nieko nėra, pabarbeno į priekabos langą.
Išraudęs ir suprakaitavęs Blekas atidarė jį.
— Ko nori?—suurzgė jis.— Mes pleškam kaip pragare. Ir tos rupūžės musės varo iš proto. Negalima net lango palikti atdaro. Ko tau?
— Atnešiau jums laikraščių,— pasakė Kitsonas ir įgrūdo laikraščius pro langą.—Gal ko nors reikia?
— Nieko! Nešdinkis ir pats po velnių! — Blekas užtrenkė langą.
Jis nuėjo į priekabos galą, kur ant atsineštos iš namelio taburetės sėdėjo Džipas, prispaudęs ausį prie šarvuočio durų, pirštus uždėjęs ant ciferblato.
Karštis priekaboje darėsi nebepakeliamas, Blekas buvo nusiplėšęs švarką ir marškinius; per plaukuotą jo krūtinę tekėjo prakaitas.
Kelias minutes jis pažiūrėjo į Džipą, paskui, truktelėjęs pečiais, atsisėdo ant grindų ir ėmė skaityti laikraščius.
Po pusvalandžio laikraščius nusviedė į šoną ir atsistojo pažiūrėti, kaip sekasi Džipui.
Džipas sėdėjo nejudėdamas, visas išraudęs, užmerkęs akis, ir įdėmiai klausėsi, lėtai lėtai sukdamas diską.
— O dangau! — pratrūko Blekas.— Gal tu kokį dešimt dienų žadi taip sukinėt šitą žaisliuką?
Džipas krūptelėjęs atsimerkė.
— Nutilk! — pasakė jis piktai.— Kaip aš galiu dirbti, kai tu visą laiką burbuliuoji?
— Jeigu tučtuojau negausiu bent gurkšnio oro, nudvėsiu,— pasakė Blekas, atgalia ranka šluostydamasis veidą.— Klausyk, ar negalėtumėm kaip nors pritaisyti tą užuolaidą, kad nelįstų musės, ir atidaryti langą?
— Pats prisitaisyk,— atsiliepė Džipas.— Jeigu nori, kad atidaryčiau tą dėžę, duok man ramybę. '
Blekas dėbtelėjo į jį, paskui nuėjo prie įrankių spintos ir išsiėmė dėžutę smeigtukų ir plaktuką. Tvirtai prismaigstė užuolaidą smeigtukais prie rėmo, paskui pakėlė langą.
Jis žvilgtelėjo į ežerą, kur Džine su Kitsonu kaip tik sėdosi į valtelę. Pavydus pyktis perliejo Bleką, kai Kitsonas nuyrė valtį nuo prieplaukos.
— Tam piemeniui lengvai einasi,— suburbėjo jis.— Šitą darbą būčiau galėjęs atlikti ir aš. Va išplaukia...
Džipas iškišo galvą iš už šarvuočio.
— Ar nutilsi tu vienąkart pagaliau! — šaižiai riktelėjo jis.— Kaip aš galiu dirbti?
— Gerai, gerai, gerai,— suurzgė Blekas.— Tiktai nestauk!
Džipas pasitrynę geliančius pirštus į kelnių sėdynę ir vėl
įsmeigė akis į ciferblatą. Iki šiol jis dar neišgirdo spragtelėjimo, kurio laukė. „Kiek dienų šitaip sėdėsiu čia ir sukinėsiu?— visai netekęs vilties, galvojo jis.— Sukinėsiu ir nieko nepadarysiu. ..“
— Man reikia pailsėti. Pirštai jau nieko nebejaučia.
Jis nuėjo, atsistojo prie atviro lango ir ėmė giliai traukti tyrą orą, kuris pro langą ėjo į priekabą.
— Nejaugi niekaip kitaip negalima jo atidaryti?—paklausė Blekas, neatitraukdamas akių nuo valties, kuri, varoma stiprių Kitsono yrių, greitai skrodė vandenį.
— Aš sakiau Frenkui, kad bus sunku,— tarė Džipas.— Galiu ir visai jo neįveikti.
— Ką?—Blekas įsmeigė į jį akis.— Pasistenk, Džipai. Pasistenk. Girdi?
Bleko akys taip grėsmingai sublizgėjo, jog Džipas krūptelėjo.
— Aš nemoku daryti stebuklų,— sumurmėjo jis.— Gal į tą seifą išvis neįmanoma įeiti.
— Tai padaryk stebuklą!—pasakė Blekas įsiutęs.— Na, greičiau! Imkis darbo! Kuo daugiau kartų bandysi, tuo greičiau pataikysi! Tiktai nežiopsok!
Džipas vėl grįžo prie šarvuočio, atsisėdo, prispaudė ausį prie durų ir vėl ėmė sukti diską, klausydamasis, ar neišgirs trakštelėjimo.
Į vakarą Džipas baisiai pavargo. Sėdėjo ant taburetės, atsirėmęs į duris, ir nė nemėgino sukti disko. Jis atrodė toks išsikankinęs ir nusiminęs, jog Blekas jo daugiau nekabino.
Per tas dvylika ilgų kaitros valandų Džipas ilsėjosi tik vieną valandą. Jam pasisekė pataikyti vieną skaičių, bet jis spėjo, kad reikės rasti dar mažiausia penkis. Vis dėlto pradžia jau padaryta, ir Blekas buvo nusiteikęs optimistiškiau. Gal rytoj Džipas pataikys dar du skaičius. Ir į savaitės pabaigą viskas gal bus baigta.
Kai visiškai sutemo, Kitsonas juos išleido, ir jie nuskubėjo į namelį.
Džine buvo iškepusi vakarienei kiaulienos nugarinės su saldžiomis bulvėmis ir obuolių pyragą.
Vyrai valgė godžiai. Tarpas nuo tarpo Blekas mesdavo piktą žvilgsnį į Kitsoną. Jį siutino saulėje įdegęs Kitsono veidas, be žodžių sakantis, kad jis visą dieną prabuvo gryname ore.
Džipas, pamatęs lėkštėje valgį, visas nušvito ir su apetitu ėmė šveisti. Baigiant vakarieniauti, nuo plataus jo veido dingo nuovargis ir nusivylimas.
Pavalgęs Blekas persėdo į fotelį, užsidegė cigaretę ir nužvelgė savo bendrus.
— Šiandien padarėme šiokią tokią pažangą,— tarė jis.— Nuo šiol vienas iš mūsų turi likti priekaboje kiekvieną naktį. Mes negalime rizikuoti,— kas nors dar sugalvos pažiūrėti pro langą arba įlįsti į vidų. Čia bus tavo darbas, Kitsonai. Dieną tu nelabai nuilsti, tai gali šiek tiek pavargti naktį.