Kitsonas gūžtelėjo pečiais. Jis neprieštaravo.
Praėjusi diena Kitsonui buvo gera. Likusi su juo dviese, Džine jautėsi laisviau. Nors juodu kalbėjosi apie nereikšmingus dalykus, Kitsonui jau nereikėjo iš jos traukti po žodį, ir ji buvo nebe tokia atžari. Iš ryto jis ją pairstė ežere, o po pietų abu maudėsi. Kai vaikščiodami ką nors sutikdavo, Džine įsikibdavo jam į parankę, ir jam buvo labai malonu.
Po pietų, kai jie išsimaudę gulėjo šalia vienas kito saulėje, jis su trumpikėmis, o ji su ištisiniu baltu maudymosi kostiumėliu, Džine staiga prisislinko prie jo, priglaudė prie peties skruostą, uždėjo ranką ant krūtinės, ir Kitsonas nudžiugo, pagalvojęs, kad pagaliau jam pasisekė įveikti jos šaltumą, bet tuoj pamatė, kad į pliažą atėjo kažkokie du žmonės ir, pastebėję juos šitaip gulint, tučtuojau nuėjo, nenorėdami trukdyti.
Kitsonas stengėsi nesukrutėti, tikėdamasis, kad Džine irgi liks taip gulėti, bet, žinoma, jo viltys buvo bergždžios. Vos tiktai žmonės nuėjo, ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo į jį.
— Atleisk,— pasakė,— nenorėjau tau trukdyti.
— Tu man ir netrukdei,— atsakė Kitsonas.— Buvo labai malonu.
Džine juokdamasi atsisėdo.
— Atrodo, kad taip. Aš noriu dar kartą išsimaudyti.— Ir pašokusi nubėgo į ežerą.
Kitsonas, likęs gulėti, nusekė ją akimis. Taip, ji iš tikrųjų pamažu keičiasi, būdama su juo. Dabar jis pirmą kartą pajuto, kad jam gali kas nors išeiti su Džine.
Bleko sumanymas pasaugoti naktį priekabą Kitsonui atrodė visai teisingas. Juk bet kam, slankiojant tamsoje, gali šauti mintis įkišti nosį į vidų, ir tada viskam galas.
— Gerai,— tarė jis, stumteldamas atgal kėdę,— tuojau einu.
Blekas, tikėjęsis Kitsono pasipriešinimo, nustebęs žiūrėjo, kaip
tasai išeina. Kai užsidarė durys, jis tarė:
— Ar tu nieko prieš, mažyte, jeigu mudu su Džipu atsigulsime į lovas, o tu — ant kušetės? Mes dirbame visą darbą ir už tai turime išsimiegoti. Tai kaip, a?
Džine abejingai gūžtelėjo:
— Gulkit, kodėl ne.
Blekas Įdėmiai žiūrėjo į ją.
— O gal Džipas sutiks atsigult ant kušetės?
Džine pervėrė Bleką akimis.
— Aš atsigulsiu ant kušetės, ačiū,— kirste nukirto ji.
Blekas vyptelėjo.
— Kaip nori.— Jis atsistojo, nuo židinio atbrailos paėmė malką kortų ir pradėjo jas maišyti.
— Nori sumest kortom?
— Ne,— atsakė Džine.— Einu pasivaikščioti. Kai grįšiu, norėčiau, kad šitas kambarys būtų laisvas.
Džipas, suvokęs šio dialogo prasmę, neramiai sukluso.
— Be abejo,— užtikrino Blekas, vis taip pat išsiviepęs.— Ei, Džipai, eime į miegamąjį. Galėsim panaudot lovą vietoj stalo.
Džipas atsistojo ir nuėjo į miegamąjį.
— Na štai, kambarys laisvas, mažyte,— pasakė Blekas.— Tai kaip praleidai dieną su savo veikėju? Dar neįsimylėjai?
Džine atsilošė fotelyje, jos akyse blykstelėjo panieka.
— O ar aš turėčiau taip padaryti?
— Šito numatyti negalima. Aš manau, jis ne vienai kristų į akį. Tu tai jau jam įkritai.
Džine atsistojo ir nuėjo prie durų.
Blekas nusekė ją akimis.
— Iš mudviejų, mažyte, tai tikrai būtų graži pora. Kodėl nepagalvojus apie tai rimtai?—pasakė jis, kai Džine jau buvo atidariusi duris.
— Kad tu prasmegtum...— atsakė, nė nežvilgtelėjusi Bleko pusėn. Išėjo į tamsą ir uždarė duris.
Blekas liko sėdėti, jo akys bjauriai blizgėjo. Jis norėjo pasivyti ir gerai pamokyti tą mergiotę, kad šitaip šnekėti su juo nevalia, bet žinojo — iš priekabos tučtuojau išeis Kitsonas, o suvesti su juo sąskaitas Blekas dar nebuvo pasiruošęs.
Piktai gūžtelėjęs pečiais, jis nuėjo į miegamąjį, kur Džipas sėdėjo lovoje ir nervingai gniaužė kumščius.
— Klausyk, Edai,—pasakė jis.—Pasitrauk nuo merginos. Ir taip jau užtenka bėdų, kam dar vienos... dėl moters?
— Nutilk! — viauktelėjo Blekas irr atsisėdęs ant lovos, ėmė dalinti kortas.
Apie vienuoliktą valandą jie išgirdo Džinę sugrįžus, o po kelių minučių ėmė šniokšti dušas.
Blekas sutrynė cigaretę ir sušlavė į krūvą kortas.
— Metas ant šono,— tarė jis.— Švintant turime grįžt į tą dėžę.
Džipas seniai šito laukė ir, kai tik užgeso šviesa, po dešimties minučių jau knarkė.
Blekas gulėjo tamsoje atmerktomis akimis ir klausėsi. Jis girdėjo, kaip Džine vaikšto svetainėje, paskui po kelių minučių spragtelėjo elektros mygtukas.
Su moterimis Blekas visada veikė greitai ir ryžtingai — tokia buvo jo taktika. Visas tas vaikščiojimas ant pirštų galų, jo nuomone, tuščias laiko gaišimas.
Jis nubloškė antklodę, tyliai išlipo iš lovos ir nuėjo prie durų. Stabtelėjęs pasiklausė, ar Džipas tikrai giliai įmigęs, tada atsargiai paspaudė rankeną, įėjo į tamsią svetainę ir uždarė duris.
Beveik tą pačią akimirką plykstelėjo šviesa, ir Džine atsisėdo. Ji buvo su žydra pižama ir pasirodė Blekui ypač geistina. Jis šyptelėjo jai, perėjo per kambarį ir sustojo prie kušetės, žiūrėdamas į ją iš viršaus. •
— Pamaniau, gal kartais nuobodžiauji, mažyte,— tarė.— Pasitrauk.
Džine sėdėjo nekrusteldama, žalios jos akys atrodė visai negyvos.
— Nešdinkis!—pasakė ji negarsiai.
— Na, na, meilute,— sumurmėjo Blekas ir atsisėdo ant kušetės krašto.— Nebūk jau tokia. Aš sugalvojau didelių planų ateičiai. Kai tik baigsim šitą darbą ir turėsim rankose pinigus, mes leisimės kartu į pasaulį. Nuvešiu tave į Londoną, į Paryžių. Juk norėtum ten nuvažiuoti, a?
— Pasakiau, nešdinkis! — pakartojo mergina.
Bleką labiausiai siutino tai, kad ji atrodė tokia rami ir bebaimė. .
— O gal man pasiseks perkalbėti tave?—Jis uždėjo jai ant pečių rankas ir tą akimirką pajuto, kaip kažkas kietas įsirėmė jam į krūtinę. Greitai žvilgtelėjo žemyn, ir širdis nusirito į kulnus: į jį buvo įremtas revolveris.
— Tučtuojau atitrauk rankas, girdi?—pasakė Džine, ir plieninis jos balso šaltumas išgąsdino Bleką.— Tučtuojau, arba aš tave nušausiu!
Lėtai ir atsargiai, išdžiūvusia burna, Blekas atitraukė rankas ir pakėlė į viršų. Pažvelgė Džinei į akis ir su siaubu pagalvojo, kad tik per plauką buvo nuo mirties.
— Dabar stokis,— paliepė Džine.— Stokis pamažu ir rankas laikyk šitaip.
Blekas lėtai atsistojo ir ėmė trauktis atatupstas.
— Nešdinkis iš čia!—pakartojo jinai, tvirta ranka atkišusi revolverį jam į krūtinę.— Dar kartą pabandysi žaist šitą žaidimą, nušausiu vietoje. Dabar drožk į savo kambarį ir daugiau nepasirodyk.
Blekas lėtai, giliai atsikvėpė.
— Gerai, mažyte,— tarė jis.— Bet žiūrėk! Šitas pokštas tau taip nepraeis! Atminsi mano žodį!
— Dink iš akių, tu nelemtas mergišiau,— pakartojo Džine.
Blekas grįžo į miegamąjį ir užsidarė duris. Jis drebėjo iš
įsiūčio.
Jeigu ji mano, kad po viso to gaus savo dalį, kai ateis dalybos, tai labai klysta, galvojo Blekas, guldamas į lovą.
Jis ją dar pašokdins! Parodys, kaip kelti prieš jį ginklą! Ir ją, ir tą piemenį Kitsoną. Pašokdins abu.
Kai pinigai iš šarvuočio bus išimti, jis paleis kulką Kitsonui į makaulę. O jai — pažiūrėsim, kai ateis laikas.
Staiga jis pagiežingai nusišypsojo.
Septyni šimtai penkiasdešimt tūkstančių dolerių daug geriau negu du šimtai penkiasdešimt tūkstančių. Jis ilgai gulėjo tamsoje, planuodamas, ką veiks su pinigais. O gal, staiga jam dingtelėjo mintis, reikia atsikratyti ir Džipu — susitvarkyti su jais visais. Milijonas geriau negu septyni šimtai penkiasdešimt tūkstančių. Tada iš tikrųjų visas pasaulis kišenėje! Su milijonu grynų būsi visagalis!