Kitos dvi dienos buvo visai tokios pat: auštant Blekas su Džipu išeina į priekabą, o Kitsonas grįžta į namelį. Čia kelias valandas pamiegojęs, išeina su Džine ir visą dieną su ja maudosi, irstosi ežere arba šiaip vaikštinėja. Blekas sėdi priekaboje ant grindų ir skaito laikraščius, o Džipas triūsia prie seifo durų.
Pranešimai laikraščiuose jiems kėlė ūpą. Policija ir karinė valdžia buvo išmušti iš vėžių. Nors šarvuočio vis dar buvo ieškoma, policijos pareiškimuose spaudos organams dabar jau girdėjosi nevilties balsas. Galų gale buvo nutarta, kad šarvuotis nuvežtas kokia nors kita mašina. Kitaip neįmanoma paaiškinti, kaip jis galėjo taip pradingti. Imta galvoti, kad šarvuotis išvežtas iš valstijos. Paieškos dabar buvo atliekamos penkių šimtų mylių spinduliu, o premija už radimą padidinta iki penkių tūkstančių dolerių.
Du šimtai kareivių ir policininkų šukuote šukavo Foks Vudą, malūnsparniai patruliavo virš visų kelių.
Karinė valdžia, neprarasdama vilties, skelbė, kad anksčiau ar vėliau šarvuotis bus surastas. Juk negali jis taip be pėdsakų dingti.
Policijai ir kariniams patruliams buvo karštos dienos, bet ir Džipui su Bleku ne lengviau.
Dviejų dienų Džipo triūsas jokių rezultatų nedavė.
Visą dieną jis sėdėjo ant taburetės svilinančioje priekabos kaitroje, suko diską, klausėsi srūdamas prakaitu, keikėsi ir vėl klausėsi, bet antras skaičius jokiu būdu nestojo į vietą.
Blekas ištisą dieną nieko neveikė, tik stebėjo Džipą ir skaitė laikraščius, todėl jo nervai, rodėsi, jau neištūrės. Negana to, kad buvo nepakeliamas karštis ir smaugė įtampa, belaukiant, kada Džipas suras antrą skaičių, jį iš proto varė mintis, kad Kitsonas su Džine visą dieną pramogauja gryname ore.
Nors Kitsonas ir stuobrys, galvojo sau Blekas, bet per šitiek laiko tikriausiai sugebėjo merginai padaryti įspūdį. Bet kuris vyras, praleidęs su moterimi ištisas tris dienas, būtinai padarys įspūdį. Jeigu jis, Blekas, būtų gavęs Džinę bent dvylikai valandų, dabar ji jau būtų pasidavusi.
Taigi mintis, kad Kitsonas su Džine visą laiką vienudu, Bleką gėlė tarsi kartus pavydo geluonis.
Trečią dieną apie šeštą valandą vakaro, kai saulė, oranžine skraiste apklojusi ežerą, užlindo už kalnų, Džipas nebeištvėrė.
Tris dienas jis kaip vergas dirbo prie užrakto beveik nepakeliamomis sąlygomis ir dabar pajuto, kad nieko nebus.
Antrasis skaičius niekaip nestojo vieton. Džipas buvo apsukęs visą diską maželyčiais tarpeliais, vos per plauką, bet skaičiaus nepataikė. Tai reiškė, kad suko vis tiek didesniais tarpais, negu reikėjo, kad jo rankos, kuriomis taip didžiavosi, nepakankamai jautrios, jeigu nepagauna reikiamos padėties.
— Aš nieko nepadarysiuI —staiga sudejavo jis, susmukęs prie šarvuočio durų.— Aš nieko nepadarysiu, Edai! Nėra prasmės ilgiau vargti! Nieko nepadarysiu nė per dvidešimt metų. Ir jeigu iš čia neišeisiu, tuojau pat išprotėsiu!
Išgąsdintas isteriško Džipo balso, Blekas pašoko ir su revolveriu rankoje aplėkė aplink šarvuotį.
— Nutilk!—viauktelėjo jis, įbedęs revolverį Džipui į šoną,— Velniai tave rautų... arba atidarysi seifą, arba tuojau pat nudėsiu!
Džipas ėmė bejėgiškai verkti, net visas stambus jo kūnas krūpčiojo.
— Na, ko lauki?—pasakė jis.— Sauk. Manai, bijau? Geriau jau numirti, negu toliau šitaip beprasmiškai plušti! Na, šauk! Daugiau aš nebegaliu taip kankintis!
Blekas žiauriai kirto Džipui per veidą revolveriu. Džipas loštelėjo atgal, kraujas iš putlaus perkirsto skruosto pradėjo tekėti už apikaklės. Jis kaip maišas sudribo prie šarvuočio šono ir užsidengė akis.
— Na, šauk, ko dar lauki! — sušuko Džipas isteriškai tarsi išgąsdinta moteris.— Daugiau aš nebegaliu! Nebeturiu jėgų!
— Susiimk, tu šlykštus šliuže! —sušuko Blekas išsigandęs, nes Džipas atrodė išties baisiai; jeigu to pūzro nesuvaldysi, iš viso plano gali išeiti muilo burbulas.
—* Aš tau sakau, kad neatidarysiu! — raudodamas Džipas susmuko ant taburetės ir užsidengė veidą rankomis.
Tuo momentu į priekabos duris kažkas negarsiai pabeldė. Blekas apmirė vietoje, širdis, rodės, iššoks iš krūtinės.
Jis matė, kaip Džine su Kitsonu išvažiavo „Biuiku" į miestą pirkinių, taigi jie negalėjo dabar belsti.
Kai Džipas vėl pradėjo vaitoti, Blekas stvėrė j} ir papurtė, nuožmiai šnibždėdamas: „Nutilk! Kažkas stovi už durų!"
Džipas apmirė ir iškart nutilo.
Abu vyrai laukė ištempę ausis.
Vėl pasigirdo beldimas.
Blekas parodė Džipui nejudėti iš vietos. Pats su revolveriu rankoje nusėlino prie lango, uždengto užuolaidėle, ir persikreipęs pasižiūrėjo.
Prie durų stovėjo nedidelis maždaug dešimties metų berniukas. Suraukęs kaktą, jis beldė ir žiūrėjo į viršų. Rankoje laikė žaislinį pistoletą ir buvo jį nukreipęs į priekabos duris.
Blekas stebėjo berniuką, piktai prašiepęs lūpas. Su džinsais ir baltai raudonai languotais marškinėliais, basas, ant pakaušio atsmaukta aptriušusia šiaudine skrybėle, jis smalsiai žiūrėjo į priekabos duris. Saulėje įdegęs veidelis buvo susirūpinęs. Kurį laiką buvo tylu — berniukas stovėjo ir žiūrėjo į priekabą. Paskui, tarsi apsisprendęs, nuėjo prie šono ir užsikabino pirštais už palangės, ketindamas prisitraukti ir žvilgtelti vidun.
Džipas, staiga išvydęs Bleko veide išgąstį ir baisų, žmogžudišką ryžtą, pakilo nuo taburetės ir priėjo prie Bleko. Jis aiktelėjo, pamatęs berniuką, ir jo pirštai suspaudė Blekui riešą.
— Ne!—sušnypštė jis.— Vaiko neliesk! Gal visai proto netekai?
Blekas ištraukė ranką iš Džipo ir lengviau atsiduso, pamatęs, kad vaikui neužteko jėgų pasikelti iki lango.
Berniukas nušoko žemėn ir pralaimėjusio žmogaus veidu vėl pažiūrėjo į viršų. Pastovėjęs taip kelias minutes, staiga apsisuko ir nuskubėjo takučiu, einančiu paežere.
— Kaip tu manai, jis girdėjo mus?—susirūpinęs paklausė Blekas.
— Nežinau...— atsakė Džipas. Netikėtas berniuko pasirodymas jį taip išgąsdino, kad jis staiga atsitokėjo.
— Aš tai baisiai išsigandau,— pasakė Blekas ir nusišluostė ranka veidą.— Gerai, Džipai, sėsk ir truputėlį atsikvėpk. Gal, sakau, man pabandyt tą prakeiktą užraktą?
— Tau?—Džipas susiraukė iš pasibjaurėjimo.— Ne. Tu gali išjudint ir pirmą skaičių, jeigu neturi pakankamo jautrumo. Ne, geriau jau neliesk.
Blekas ištiesė ranką, sučiupo Džipą už marškinių krūtinės ir smarkiai papurtė.
— Tai kaip mes, po velnių, jį atidarysim? Aš nemoku, tu nenori — tai kas tada bus?—paklausė Blekas iš pykčio užkimusiu balsu.
— Argi tu dar nesupranti?—pasakė Džipas.— Mes niekaip neatidarysim. Aš dirbu tris dienas. Neatsitraukdamas nė minutės. Ir kas iš to mano darbo? Vienas skaičius atėjo į vietą, ir viskas. O šita kombinacija mažiausia iš šešių skaičių. Reikia surasti dar penkis. Gerai, gal per visą kitą savaitę aš pataikysiu dar vieną. O gal ir ne. Jeigu pataikysiu, liks dar keturi. Per tą laiką aš būsiu visai išsikraustęs iš galvos. Argi galima dirbti tokioje kaitroje! Nesąmonė! Aš metu šitą darbą! Daugiau aš nieko negaliu padaryti. Man jau gana. Jokiais pinigais niekas neatlygins už šitą kankynę! Supranti? Jokiais pinigais!
— O, dėl dievo meilės, nutilk! — įtūžęs suriko Blekas.— Tik nepradėk vėl iš naujo! r
Bet ir jis jau buvo sunerimęs. Jis suprato, kad Džipas kalba protingai. Mintis, kad šitoje krosnyje reikės šutintis dar tris ar keturias savaites, gąsdino ir jį.
Džipas vėl sėdėjo ant taburetės, ranka užsiėmęs skaudantį veidą, beviltiškai žiūrėdamas į diską.
— O išpjauti durų negali?— paklausė Blekas.