— Čia? Neįmanoma! Žmonės pamatys liepsną pro užuolaidą. Ir neužmiršk, koks karštis! Priekaba iškart užsiliepsnos.
— Tai gal varom į kalnus? Frenkas sakė, kad gali susidaryt tokia situacija, o man atrodo, dabar mes kaip tik taip ir turim pasielgti. Ten priekabą galėsim laikyti atdarą, ir tau bus lengviau dirbti. Ar šitaip nebūtų geriau?
Džipas išsitraukė nosinę ir sulankstęs prisidėjo prie kraujuojančio skruosto.
— Man jau užtenka. Aš noriu namo. Niekas neatidarys šitos pragaro mašinos, niekas!
— Pasišnekėsime su anais,— pasakė Blekas šiurkščiu balsu.— Nejaugi taip ir suskysi? Juk už tų durų milijonas dolerių. Milijonas! Ar tu suvoki?
— Nors ir dvidešimt milijonų. Man nusispjaut,— atsakė Džipas drebančiu balsu.— Man jau užtenka. Aš tau juk sakiau. Ar gal tu angliškai nesupranti?
— Nusiramink, girdi? Pasišnekėsime su anais.
Nieko nežinodami, kad Džipas supasavo, Džine su Kitsonu, viską nusipirkę mieste, važiavo namo ir dabar buvo už kokių penkiolikos mylių nuo kempingo. Jie buvo nutarę, kad ilgiau pirkti produktus kempingo krautuvėlėje neatsargu. Savininkas, be abejo, pastebės, kokiais kiekiais jie perka, ir supras, kad tai jokiu būdu ne dviem žmonėm, todėl dabar Džine su Kitsonu važiavo maisto į miestą.
Pastarąsias dvi dienas juodu ištisai buvo vieni. Džine iki šiol dar nebuvo apsisprendusi, ar liks su Kitsonu po to, kai jie gaus pinigus. Ji žinojo, kad jis įsimylėjęs ją, ir pačiai jis vis labiau patiko. Kitsonas buvo nepavojingas, ne toks kaip Blekas, su juo jautėsi saugi.
Važiuojant plentu atgal į kempingą, Džine vis žvilgčiojo į jį.
„Visai gražus vyras, nors ir sulaužyta nosis",— nusprendė ji, ir staiga jai užėjo noras išlieti jam širdį.
—■ Aleksi...
Kitsonas žvilgtelėjo į ją, paskui vėl nukreipė akis į kelią: kai Džine sėdėdavo šalia, jis vairuodavo mašiną ypač atidžiai.
— A? Tu kažko susirūpinusi?
— Gal ir taip.— Džine pakėlė nuo pečių savo varinius plaukus, paskui vėl juos paleido.— Tu kažkurią dieną mane klausei, iš kur aš žinau apie šarvuotį ir algų mokėjimo dienas. Ar dar nori tą sužinoti?
Kitsonas nustebo.
—• Tada paklausiau, bet apskritai čia ne mano reikalas,— atsakė jis.— Kodėl tu dabar prisiminei?
— Tu man labai geras. Kiti vyrai tavo vietoje neduotų ramybės. Už tai aš tau dėkinga. Ir noriu, kad žinotum — aš nesu iš kokios gangsterių gaujos.
Kitsonas papurtė galvą.
— Aš niekada taip ir negalvojau.
— Morganas galvojo. Jis manė, kad aš pavogiau šitą šarvuočio pagrobimo planą iš gaujos, su kuria anksčiau dirbau, ir atėjau pas jį, norėdama gauti didesnę dalį. Jis man šito nepasakė, bet aš žinau, kad taip galvojo.
Kitsonas nejaukiai pasimuistė. Jis gerai žinojo, kad Morganas galvojo tikrai taip.
— Galbūt. Aš tai šitaip niekada nemaniau.
— Aš viską žinojau apie šarvuoti todėl, kad mano tėvas dirbo sargu prie vartų toj raketų tiriamojoj stoty,— ramiai pa* sakė Džine.
— Iš tikrųjų?—Kitsonas greitai žvilgtelėjo į ją.— Na, tadar be abejo, tau viskas žinoma.
—• Aš neketinu savęs teisinti,— toliau kalbėjo Džiūė, atlo* šusi galvą ant sėdynės atramos.— Mano motina buvo negera. Ir turbūt aš paveldėjau daug blogumo iš jos. Ji paliko tėvą, kai man buvo dešimt metų. Ji visą laiką šnekėdavo apie pini* gus, sakė, kad be pinigų aš niekada nieko nepasieksiu. Mano-tėvas buvo geras žmogus, tik mažai uždirbo. Man jis visada buvo labai geras, bet tai nė kiek nenumaldę mano pinigų troš* kulio. Augant tas troškulys vis didėjo. Jis stačiai kankino mane. Aš niekada neturėjau padorių drabužių. Į kiną nueidavau tik retais kartais. Visą laiką stoviniuodavau prie brangių par* duotuvių vitrinų, pavydėdama žmonėms, kurie gali nusipirkti viską, kas ten buvo ir ko aš taip norėjau. Tėvas dažnai kalbėdavo apie pinigus, vežamus { raketų stotį, ir aš svajodavau, kaip norėčiau juos visus turėti. Paskui firma gavo naują mašiną— šitą šarvuotą automobilį. Ir visai jo neapdraudė,— tėvas sakė, kad jie neteko proto. Juk tą šarvuotį pavogti pesą taip sunku. Mes dažnai apie tai kalbėdavom. Kad šarvuotį galima paslėpti priekaboje — tėvo idėja. Tik negalvok, kad jis kada nors šitaip ketino padaryti. Jis visai kitoks žmogus. Tačiau manęs ta mintis jau nebeapleido, ėmė stačiai persekioti.
Kitsonas dabar važiavo visai lėtai ir klausėsi. Saulė lyg raudonas ugnies kamuolys nuniro už kalnų.
— Tėvas buvo ligonis,— toliau pasakojo Džine, sunertais pirštais apkabinusi kelį.— Jam dar buvo likę dveji metai iki pensijos, ir jis stengėsi kaip nors juos ištempti, tačiau galop buvo priverstas darbą mesti. Jie davė jam šiek tiek laiko pasitaisyti, bet kadangi jis vis tiek dar negalėjo grįžti nustatytu laiku, buvo iš darbo atleistas ir nebeteko pensijos. Aš nuėjau pas administratorių, bandžiau viską paaiškinti, bet jis net nesiklausė, žiūrėjo į mane kaip į elgetą. Todėl kai tėvas mirė, aš pasižadėjau su jais atsiskaityti. Vienu šūviu nušausiu du zuikius, tariau sau: suvesiu sąskaitas su firma ir praturtėsiu. Visą planą apgalvojau iki menkiausių smulkmenų, beliko susirasti padėjėjų jam įgyvendinti. Vieną vakarą sėdėdama kavinėje,, nugirdau kažkokius vyrus kalbantis apie Morganą. Iš to, ką
26. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
40i
jie kalbėjo, supratau, kad Morganas kaip tik toks, koĮtio man Teikia. Ir nuėjau pas jį. Štai ir visa istorija. Planą sugalvojo mano tėvas, bet jis niekada nebūtų jo įgyvendinęs.
— Man labai gaila tavo tėvo,— tarė Kitsonas.
— Taip.— Jis pamatė, kad Džine sugniaužė kumščius.— Man labai gaila, Aleksi, kad pradėjau šitą visą istoriją. Žinau, kad •esu bloga, užsispyrusi, kad noriu pinigų. Visa tai man ne naujiena, bet niekada nemaniau, kad bus taip baisu. Pasirodo, plepėti, kad nužudysi žmogų, labai lengva. Juk tiek kartų esi matęs kinuose, ir atrodo, kas čia gali būt ypatingo, o kai iš tikrųjų taip padarai...
— Klausyk, Džine,— staiga pasakė Kitsonas beveik reikalaudamas.— Metam , viską. Išvažiuotumėm į Meksiką. Jeigu išnyktu-mėm tuojau pat, dar galėtumėm išsipainioti iš šitos istorijos. Kodėl mums taip nepadarius?
Džine valandėlę tylėjo, paskui papurtė galvą.
— Ne, dabar mesti aš nebegaliu. Šitaip reikėjo padaryti tada, kai dar nebuvo nušautas sargybinis ir vairuotojas. Ir nebuvo žuvęs Morganas. Dabar aš jau eisiu iki galo, Aleksi. O tu pasitrauk. Norėčiau, kad tu ištruktum, bet aš eisiu iki galo. Dar gali pasisekti paimt pinigus. Aš jau neturiu ko prarasti. O tu pasitrauk, Aleksi. Tau išvis nereikėjo čia painiotis.— Ji pažiūrėjo į jį.— Kodėl tu sutikai? Juk jau iš pat pradžių nenorėjai. Aš mačiau. Kodėl balsavai už?
Kitsonas truktelėjo pečiais.
— Dėl tavęs,— atsakė jis.— Tu man įkritai į širdį nuo tos akimirkos, kai pamačiau.
— Man labai gaila, Aleksi. Man tikrai labai gaila.
— Džine, jeigu mums pasiseks paimti pinigus, ar negalėtumėm likti drauge?—paklausė Kitsonas, atidžiai žiūrėdamas į kelią, bėgantį priešais.— Aš tave myliu, Džine. Tu esi vienintelė mergina, kuri mano gyvenime ką nors reiški.
— Nežinau, Aleksi. Galbūt. Bet pirmiau sulaukime pinigų. Aš bijau, kad viskas per daug nesusikomplikuotų. Leisk man dar pagalvoti, gerai?
Kitsonas vos nenuvažiavo nuo kelio — taip buvo nustebintas.
— Tai tu iš tikrųjų manai, kad galėtum su manimi pasilikti, Džine?
Ji patapšnojo jam per ranką.
— Leisk man dar pagalvoti, Aleksi.
Buvo jau tamsu, kai jie sugrįžo į kempingą.
Kitsonas, pakiliai nusiteikęs po pašnekesio su Džine, įnešė krepšį su produktais į virtuvę ir nuėjo per kiemą į priekabą.
Paežerė buvo tuščia — galima Bleką su Džipu išleisti. Kai Kitsonas pamatė juos išlipant, iškart suprato, jog kažkas negerai. Džipas ėjo susikūprinęs, pamažėle, sunkiai vilko kojas. Dešinys jo skruostas buvo nubrozdintas, nežymiai kraujavo.