Kitsonas paklausė, kas atsitiko, tačiau Džipas nieko neatsakė, įėjo į namelį ir sudribo į fotelį. Bleko veidas buvo bespalvis, akys grėsmingai blizgėjo. Jis nuėjo tiesiai prie kušetės, pasiėmė viskio butelį ir prisipylė, visai neatskiedęs. Paskui atsisėdo, visus nužvelgęs rūsčįu žvilgsniu.
— Šiandien aplink priekabą slankiojo kažkoks vaikiščias,— pasakė jis, kai Kitsonas uždarė lauku j as duris ir užrakino.— Norėjo pasižiūrėt į vidų.
Pajutusi kažką negera, Džine paklausė:
— O kaip užraktas?
Blekas patraukė pečiais.
— Kol kas nieko neišeina.— Jis atsilošė į kušetės atramą ir įbedė akis į Džinę.— Antro skaičiaus niekaip negalime pataikyti. Džipas jau nebeteko jėgų.
— Nebetekau jėgų!—suspigo Džipas.— Aš pasitraukiu. Tas užraktas mane priveikė. Girdit, aš jus palieku!
— Bet tu negali palikti. Kas atsitiko?—ramiai paklausė Džine. '
— Kas atsitiko?—Džipas trinktelėjo kumščiais sau per kelius.— Per tokią kaitrą toje priekaboje niekas nepadirbtų. Tu neįsivaizduoji, ką reiškia ten tupėti. Tris dienas bandžiau atidaryti užraktą. O jis — nė iš vietos. Daugiau aš negaliu.
— Tu sakei Frenkui, kad tam gali prireikti net mėnesio,— tarė Džine.— O dabar nori mesti po trijų dienų.
— Duok jam ramybę,— tarė Blekas.— Aš ten būnu su tua psichu kartu, ir man pačiam bloga. Priekaboje iš tikrųjų šutina kaip katile. Turėsim daryti taip, kaip buvo sakęs Frenkas: važiuoti į kalnus. Ten bus galima dirbti atsidarius duris. Sėdėti čia uždarytiems daugiau neįmanoma!
— Važiuoti į kalnus pavojinga,— pasakė Džine.— Čia, kempinge, mes niekuo nesiskiriame nuo kitų, o kalnuose, jeigu kas. nors mus pastebės, būtinai patikrins.
■— Teks rizikuoti,— piktai pasakė Blekas.— Jeigu Džipui nepasiseks surasti skaičių, duris reikės išpjauti autogenu, o čia to padaryti neįmanoma.
— Visi keliai dar sekami,— nedrąsiai įsiterpė Kitsonas.— Mes galime tuojau pat įkliūti, Edai. Kitas dalykas — nežinia, ar „Biuikas11 patemps tokį svorį kalnų keliu. Aš esu ten važiavęs. Tas kelias prastas, be to, dalis gerokai apgadinta prieš porą savaičių praūžusios audros.
— Vis dėlto turėsim pabandyti,— pasakė Blekas.— Jeigu išvažiuosim rytoj po pietų, sutemus būsim pasiekę kalnų kelią. Reikia nupirkti palapinę ir daugiau maisto. Gyventi ten bus nelengva, bet pakentėsime, kol Džipas atidarys seifą.
— Iš manęs nieko nesitikėkite! — suriko Džipas.— Aš išvažiuoju namo!
Blekas buvo jam kažką besakąs, tačiau tuo metu pasigirdo beldimas į duris.
Akimirką visi neteko žado, paskui Blekas atsistojo su revolveriu rankoje. Džipas baltu kaip šmėklos veidu palinko į priekį ir įsmeigė akis į duris.
Džine piktai sušnibždėjo:
— Greičiau į miegamąjį!
Blekas stvėrė Džipą, pastatė stačią ir įvilko į miegamąjį, o Kitsonas, visas kaip nesavas, perėjo per kambarį ir atidarė «duris.
Lauke stovėjo Fredas Bredfordas.
— Sveiki, misteri Harisonai. Atleiskite, kad taip vėlai. Misis Harison turbūt verda vakarienę.
— Taip,— atsakė Kitsonas, užstodamas duris.— Ar kas nors atsitiko?
— Taip... atrodo. Ar galima užeit valandėlei? Ilgai jūsų netrukdysiu.
Matydama, kad Kitsonas nežino ką daryti, Džine greitai priėjo prie durų.
— A, tai jūs! Sveiki, misteri Bredfordai. Prašom į vidų,— pakvietė ji šypsodamasi.— Aš dar nė nepradėjau vakarienės. Jūs mums visai nesutrukdysite.
Bredfordas įėjo į svetainę. Jis aiškiai jautėsi nesmagiai.
— Pasiūlyk misteriui Bredfordui ko nors išgerti, Aleksi,— pasakė Džine.
— Ne, ačiū, nieko negersiu,— atsisakė Bredfordas. Jis atsisėdo, braukydamas delnais per kelius.— Nenoriu gaišinti jums laiko. Mano vaikas buvo čia atėjęs šiandien pavakare.— Bred-fordas pažiūrėjo tiesiai į Kitsoną.—Jis sako, kad jūsų priekaboje buvo kažkokie du vyrai.
Kitsonas pajuto, kaip širdis šoktelėjo iš vietos. Jis pažiūrėjo į Džinę, nežinodamas, ką sakyti.
— Tai buvo mūsų draugai,— ramiai pasakė Džine. Ji nusišypsojo Bredfordui.— Mes prižade jom jiems paskolinti priekabą atostogoms, ir jie atvažiavo pažiūrėti, kol mes buvome mieste.
Bredfordui šiek tiek atlėgo.
— Ak štai kaip. Maždaug taip aš ir aiškinau sūnui, bet jis nenori nė girdėti. Sako, vyrai ginčijosi ir rėkavo vienas ant. kito, jam net baisu pasidarė. Jis pamanė, kad plėšikai.
Džine nusijuokė.
— Na, šitaip apie juos nepasakyčiau,— tarė ji,— tačiau rimto sandėrio su jais irgi nedaryčiau. Jie amžinai rėkauja vienas ant kito, bet tai jiems netrukdo kartu atostogauti.
— Jie iš tikrųjų labai išgąsdino vaiką,— pakartojo Bredfor-das.— Pagalvojau, reikia jums pasakyti. Prie šito ežero pasitaiko apiplėšimų, misis Harison. Jeigu ten buvo jūsų draugai. ..
— Labai ačiū už rūpestingumą. Gal vis dėlto išgersite taurelę, misteri Bredfordai?
— Ne ne, ačiū. Tai daugiau jūsų ir netrukdysiu.— Susimąstęs ir suraukęs kaktą, jis pasičiupinėjo ilgą nosį.— Matote, pagal savo amžių tas mano vaikas labai nuovokus. Ir žinot, pavyzdžiui, ką jis mano apie tą dingusį šarvuotį? Jis mano, kad šarvuotis paslėptas kokioje priekaboje.
Kitsono rankos susigniaužė į kumščius, ir jis greitai sugrūdo juos į kelnių kišenes, kad niekas nematytų.
Džine irgi pašiurpo, bet neišsidavė.
— Priekaboje? Iš kur jam atėjo į galvą tokia mintis?
— Gal todėl, kad čia aplinkui vien priekabos,— paaiškino Bredfordas, nuolankiai šypsodamas.— Bet pasakysiu — visai nekvaila mintis. Jis sako, policija niekada nesusigodos ieškoti šarvuočio šitokioje vietoje. Ir gal teisingai mano.
— Gali būti,— pasakė Džine —Jam iš tikrųjų netrūksta fantazijos.
— Taip taip. Vaikas man liepia pranešti policijai. Sako, jeigu jie ras šarvuotį paslėptą priekaboje, jam išmokės premiją. Skaitėte, dabar jau pakėlė premiją iki penkių tūkstančių. Nemaži pinigai.
Kiek patylėjusi Džine pasakė:
— Nelabai norėčiau tikėti, kad policija išmokėtų jam premiją. O jūs, misteri Bredfordai?—Jos šypsena buvo kiek sukaustyta.—Juk žinote, kaip policija daro su premijų išmokėjimu.
— Taigi. Niekaip negaliu apsispręsti, eiti į policiją, ar ne. Matote, aš manau, kad iš dalies berniukas tikrai teisus, bet policijoje gali pasakyti, kad nesikiščiau į ne savo reikalus.
— Kadangi jūs turite priekabą, misteri Bredfordai, nė kiek nenustebčiau, jeigu jiems kiltų įtarimas, kad jūs pats pavogėte šarvuotį. Atsimenu mano tėvas sykį rado kelis perlus ir, nunešęs į policiją, pareikalavo atlyginimo. Tėvą tuoj pat suėmė, ir reikėjo daugybės laiko ir pinigų, kol jį pavyko išteisinti. Apie jokį atlyginimą nebuvo nė kalbos.
Bredfordas išplėtė akis.
— Ką jūs sakote! Aš šitaip niekada nebūčiau pamanęs. Tada, ■žinoma, viskas savaime išsisprendžia. Aš ten kojos nekelsiu. Kaip gerai, kad su jumis pasišnekėjau. Niekada nebūčiau pamanęs, kad viskas gali taip apsiversti.
Jis atsistojo.
— Mes jau ir atsisveikiname, misteri Bredfordai,— pasakė Džine, jam nusišypsojusi.— Rytoj mes išvažiuojame.
— Nejaugi? Tikrai labai gaila. Tai jums čia nepatiko?
— Ne, ką jūs, čia puiku, bet sugalvojome pakeliauti. Važiuosime į Steg Leiką, o iš ten — į Dir Leiką.
— Tolimas kelias. Ką gi, linkiu sėkmės.— Bredfordas paspaudė jiems rankas. Jis dar pastoviniavo fr pašnekėjo kelias minutes prie durų, o Džine su Kitsonu nekantraudami laukė, kada jis išeis. Pagaliau Bredfordas pamojavo ranka ir nuėjo mėnesienos užlietu kiemu savo namelio link.