Džine uždarė duris ir pasuko raktą.
— Ką gi, kaip sakė misteris Bredfordas, viskas savaime išsisprendžia. Mes turime išvažiuoti.
— Taip. Na ir susitvarkei su tuo Bredfordu! Klasiškai!
— Gerai, gerai, tu artojau,— atsiliepė Blekas iš miegamojo.— Tik nesusileisk. Tai rupūžė tas vaikas! Taip ir maniau, kad jis galėjo mus išgirsti.
Džipas priėjo prie miegamojo durų ir sustojęs klausėsi.
— Vadinasi, rytoj išvažiuojam,— toliau kalbėjo Blekas.— Rizikuoti nevalia — vaikiščias gali vėl ką sumanyti.— Jis pasisuko į Kitsoną.— Tuojau pat eik į priekabą ir sėdėk ten. Tas vaikas, ko gero, vėl ateis šnipinėti...
Kitsonas linktelėjo. Jis nuėjo prie laukujų durų, atsirakino ir išėjo į tamsą.
Džipas pasakė lygiu kategorišku balsu:
— Rytoj aš išvažiuoju namo. Supratot? Man jau užtenka t O dabar einu miegoti.— Jis grįžo į miegamąjį ir uždarė duris.
— Aš priversiu jį atsipeikėti,— pasakė Blekas, ir jo akys grėsmingai sublizgėjo.— Šito šliužo aš nebegaliu pakęsti.
Džine įėjo į virtuvę ir pradėjo taisyti vakarienę. Blekas atsišliejo tarpduryje į staktą.
— Šauniai susitvarkei su tuo tipu, mažyte,— tarė jis.—Ar apgalvojai mano pasiūlymą? Aš smarkus, tu smarki, būtumėm smarki pora. Tai kaip, a?
Džine padėjo du didžiulius bifšteksus į keptuvę.
— Aš nežiūrėčiau į tave, net jeigu būtum paskutinis gyvas vyras pasaulyje,— atsakė ji, nepasukusi į Bleką galvos.
— Gerai, mažyte. Pagyvensim — pamatysim.
Jis nuėjo prie fotelio ir atsisėdo, mįslingai šypsodamasis, tarsi sugalvojęs kokį pokštą.
2
Anksti rytą Kitsonas išvažiavo į miestą, palikęs Džinę sėdėti šalia priekabos ir saugoti; Blekas su Džipu buvo namelyje.
Tai buvo rizikinga, tačiau Džipas buvo taip išėjęs iš vėžiųr jog Blekas bijojo priekaboje su juo nesusitvarkysiąs. Juodu su Kitsonu turėjo pririšti Džipą prie lovos ir užkimšti jam gerklę— niekaip daugiau nebegalėjo susidoroti.
Kai jie pagaliau šiaip taip su juo susitvarkė, Blekas, sunkiai alsuodamas, piktai blyksinčiomis akimis, pamojo Kitsonui, kad tasai važiuotų.
— Palik tą psichą man. Aš jį priversiu apsigalvoti. Kai grįši, jis kaip šventas važiuos su mumis.
Kitsonas nenorėjo laikyti Džipo pririšto, bet suprato, kad be jo žinių ir sugebėjimo nieko nebus; be to, kadangi tikrai atrodė, jog Džipui pasimaišė galvoje, tai, galėdamas palikti jį su Bleku, Kitsonas jautė net savotišką palengvėjimą.
Mieste Kitsonas nupirko erdvią palapinę ir daug konservų. Apsvarstę, ką darys su maistu, jie nutarė, kad iš kalnų į miestą važinėti bus nesaugu, todėl maisto reikia pasiimti tiek, kad užtektų, kol Džipas atidarys šarvuotį.
Kitsonas grįžo į kempingą su pilna pirkinių bagažine. Kai išlipo iš mašinos, tuojau pat priėjo Džine.
— Vėl kas nors atsitiko?—paklausė jis.
Džine papurtė galvą.
— Ne, bet džiaugiuosi, kad sugrįžai. Visą laiką galvoju apie tą berniūkštį. Kuo greičiau išvažiuosime, tuo geriau.
Juodu nuėjo į namelį.
Džipą rado ramiai sėdintį fotelyje. Jo veidas buvo baltas, akys giliai įkritusios. Kai Džine su Kitsonu įėjo, jis nė nepakėlė galvos.
Blekas žingsniavo po kambarį su cigarete dantyse.
— Viskas sutvarkyta?— paklausė jis Kitsono.
— Nupirkau viską.
Kitsonas tarsi klausdamas pažiūrėjo į Džipą, paskui į Bleką.
— Su Džipu viskas tvarkoj,— pasakė Blekas.— Aš su juo pasišnekėjau, ir jis sutinka su mumis dirbti toliau.
— Jūs mane verčiate,— pasakė Džipas drebančiu balsu.— Nieko iš to neišeis. Aš jus jau tada įspėjau. Dabar įspėju antrą kartą.— Staiga jis pakėlė akis į Kitsoną.— Tu buvai mano draugas, geras draugas. Dabar neik prie manęs artyn. Aš nenoriu nieko apie tave girdėti!
— Kodėl, Džipai? Kas atsitiko?—paklausė Kitsonas.
— Aš turėjau su juo vyriškai pasišnekėti,— paaiškino Blekas.— Turėjau įtikinti, kad jeigu jis su mumis nedirbs, susilauks daug nemalonumų.
— Jis grasino sulaužysiąs man rankas,— pasakė Džipas tyliu virpančiu balsu.— O kaip žmogui gyventi be rankų?
Kitsonas buvo kažką besakąs, tačiau Blekas jį nutraukė:
— Užteks tupinėti! Važiuojam! Aplink priekabą niekas ne-sitrainioja? '
Džine su Kitsonu išėjo. Ežere plaukiojo valtys, bet netoliese nieko nebuvo.
Kitsonas prikabino priekabą prie „Bunko", paskui privažiavo atbulą prie pat namelio durų.
— Pasiruošę?
Blekas ir Džipas priėjo prie dinų.
Kitsonas atidarė priekabos galą, Blekas su Džipu greitai Įšoko, ir Kitsonas vėl uždarė. Visa tai netruko nė dviejų sekundžių. ,
— Aš palauksiu čia, o tu eik susitvarkyk su kontora,— pasakė Kitsonas, paduodamas Džinei piniginę.
Likęs laukti, Kitsonas atsirėmė į priekabos šoną ir užsirūkė. Jo nervai buvo įsitempę. Jie išeina iš priedangos, ir nuo šiol kiekviename žingsnyje tykos pavojus, bet kitos išeities nėra — kitaip pinigų nepaimsi.
— Sveiki, misteri!
Kitsonas krūptelėjo ir greitai apsidairė.
Mažas berniukas su džinsais, baltai raudonai languotais marškinėliais, su šiaudine skrybėle ant galvos išlindo iš už priekabos.
— Sveikas,— atsakė Kitsonas.
Berniukas žiūrėjo į jį, pakreipęs į šoną galvutę.
— Jūs pažįstate mano tėtį,— pasakė jis.— Aš esu Fredas Bredfordas jaunesnysis.
— Nejaugi?—nusistebėjo Kitsonas, stengdamasis nutaisyti kuo ramesnį balsą.
Berniukas suraukė antakius, paskui nukreipė dėmesį į priekabą.
— Čia jūsų?— paklausė, rodydamas nykščiu priekabos pusėn.
— Taip, mūsų,— atsakė Kitsonas.
— O mūsų geresnė,— pareiškė jis, atidžiai apžiūrėjęs.
Kitsonas nieko neatsakė. Jis tiktai nekantraudamas laukė,
kad greičiau pasirodytų Džine ir jie galėtų iš čia dingti.
Berniukas atsitūpė ir pažiūrėjo į priekabos apačią.
— O, žiūrėkit, čia plieninė sija!—šūktelėjo jis, pakėlęs akis į Kitsoną.— Ir kam jos reikia? Tik svorio prideda.
— Nežinau,— Kitsonas neramiai pasitrynė ranka smakrą.— Ji tokia jau buvo, kai nusipirkau.
— Tėtis sakė, vakar ten, viduje, buvo du jūsų draugai. Ar tikrai?
— Taip.
— Kas ten jiems atsitiko?
— Nieko.
Berniukas pažiūrėjo į Kitsoną nevaikiškai skvarbiomis akimis, ir nuo to žvilgsnio Kitsonas visai sutriko.
— Jie ten kažko susipešė. Aš girdėjau, kaip šaukė vienas ant kito.
— Jie visada taip šaukia vienas ant kito,— pasakė Kitsonas.— Nereikia kreipti dėmesio.
Berniukas žingtelėjo atatupstas ir vėl ėmė apžiūrinėti priekabą.
— Ar galima pažiūrėti, kaip ten pas jus viduj, misteri?
— Kad žmona pasiėmė raktą,— atsakė Kitsonas, pajutęs, kaip visą išpylė karštis.
Berniukas nustebo.
— Mano tėtis niekada neduoda mamai raktų. Ji amžinai juos pameta.
— Mano žmona nepameta.
Berniukas vėl atsitūpė, ėmė rauti žolę ir žarstyti į dešinę ir į kairę.
— O dabar jūsų draugai irgi čia?
— Ne.
— Tai kur jie?
— Namie.
— O kur jų namai?
— Sent Lorense.
— Tai jie gyvena kartu?
— Taip, kartu.
—‘Jie šaukė vienas ant kito. Aš išsigandau.
Kitsonas gūžtelėjo pečiais.
— Nereikia kreipti dėmesio. Jie visada taip triukšmauja.
Berniukas nusiėmė skrybėlę ir ėmė dėti į ją žolę.
— Vienas iš jų apšaukė kitą šlykščių šliužu už tai, kad jis kažko negalėjo padaryti. Ko jis ten negalėjo padaryti?
— Neturiu supratimo,— atsakė Kitsonas ir užsidegė cigaretę.
— Jie šūkavo vienas ant kito kaip pakvaišę.