— Neimk į galvą. Jie geri draugai.
Prisidėjęs į skrybėlę žolės, berniukas pasilenkė į priekį, įkišo į ją galvą ir giliai užsimaukšlino.
— Šitaip galvai vėsiau,— paaiškino, matydamas, kad Kitsonas žiūri į jį išpūtęs akis.— Tai mano išradimas. Turbūt galėčiau už jį gaut pinigų.
— Tikriausiai. Klausyk, vaikeli, ar tau ne metas namo? Tėtis turbūt jaudinasi, kur pražuvai.
— Ne, nesijaudina. Aš jam pasakiau, kad einu ieškoti to šarvuočio, kur pavogė,— to, kur su pinigais. Jis manęs laukia tik už valandos, ne anksčiau. Ar jūs neskaitėt apie tą šarvuotį, misteri?
— Kaipgi, skaičiau.
— Žinot, ką aš galvoju?
— Aha... tavo tėtis sakė.
Berniukas susiraukė.
— Ir kam jis taip padarei Jeigu kiekvienam sutiktam tą pasakys, aš neteksiu premijos.
Tuo momentu Kitsonas pamatė taku atskubančią Džinę.
— Aš būtinai turiu gauti tą premiją,— toliau dėstė berniukas.— Penki tūkstančiai doleriui O žinot, ką su tais pinigais padarysiu?
Kitsonas papurtė galvą.
— Aš jų neatiduosiu tėčiui — va ką aš su jais padarysiu.
Priėjo Džine.
— Tai Bredfordas jaunesnysis,— pasakė Kitsonas.
— Sveikas,— pasisveikino Džine ir nusišypsojo.
— Ar jūs turite raktą nuo priekabos?—nelaukdamas paklausė berniukas.— Jis leidžia man pažiūrėti, kaip ten pas jus viduj.
Džine su Kitsonu susižvelgė.
— Labai gaila,— pasakė ji berniukui,— bet raktą aš įdėjau į kažkurį lagaminą. Dabar negalėčiau jo rasti.
— Kertu lažybų, jūs pametėt jį,— paniekinamai sviedė berniukas.— Na ką gi, man jau metas. Tėtis sakė, jūs išvažiuojate.
— Taip,— patvirtino Džine.
— Dabar, tuojau pat?
— Taip.
— Tai viso gero,— atsisveikino berniukas ir nuėjo taku, rankas susikišęs į kelnių kišenes, spigiai švilpaudamas.
—■ Kaip tu manai...— pradėjo Kitsonas ir nutilo.— Lipk į mašiną. Greičiau važiuojam iš čia.
Kai „Biuikas" su priekaba nuvažiavo, Fredas Bredfordas jaunesnysis, už posūkio išėjęs iš tako, per brūzgynus grįžo atgal ir tylėdamas nulydėjo juos akimis. Paskui išsitraukė apšiurusią užrašų knygelę ir pieštuko nuograuža užsirašė „Biuiko" numerį.
Plati šešių juostų autostrada buvo pilna mašinų, tarp jų — daug su priekabomis.
Važiuojant tarpas nuo tarpo pasirodydavo malūnsparnis ir kurį laiką paskrisdavo viršum autostrados, tartum stebėdamas eismą, ir kiekvieną kartą, jį pamatęs, Kitsonas krūpteldavo.
Patruliuojantys policininkai stabdė ir tikrino čia vieną, čia kitą dengtą sunkvežimį, bet valdžia, matyt, nusprendė, kad priekaba-namelis neatlaikytų šarvuočio svorio, nes mašinų su tokiomis priekabomis nestabdė.
Ir vis dėlto vairuoti taip įsitempus buvo sunku, ir Kitsonas turėjo iš paskutiniųjų stengtis, kad važiuotų lygiai — maždaug trisdešimties mylių per valandą greičiu.
Jie keliavo ilgas šešias valandas.
Džine, sėdinti prie Kitsono šono, nelabai ką turėjo pasakyti, o jam taip pat šnekėti nesinorėjo. Kiekvieną kartą, kai aplenkdavo policijos mašiną arba pamatydavo policininką su motociklu, abiejų širdys imdavo dunksėti. Tokioje kelionėje neima noras šnekučiuotis.
Septintą valandą vakare privažiavo kelią į kalnus.
Kai saulė užlindo už gūbrio ir greitai nusileido tamsa, Kitsonas buvo įveikęs tik pirmuosius serpentino vingius.
Vairuoti buvo keblu. Kitsonas žinojo: jeigu ties posūkiu gerai neapskaičiuos ir priekaba nuslys nuo kelio, atgal jos jau nebeužtempsi.
Jis jautė, kaip „Biuikui" sunku traukti priekabą ir kaip vangiai jis reaguoja, paspaudus akseleratorių. Kitsoną dėl to ėmė baimė, nes žinojo, kad už dvidešimties mylių kelias bus akmenuotas ir status.
Jis vis žvilgčiojo į vandens temperatūros rodyklę ir matė,, kad ji pamažu krypsta nuo normalios temperatūros padalos iki pačios aukščiausios.
— Vanduo tuojau užvirs,— pasakė jis Džinei.— Dėl priekabos svorio. Priešaky dar dvidešimt mylių maždaug tokio kelio, o paskui jau tikra bėda.
— Blogiau negu dabar?—paklausė Džine, kai Kitsonas smarkiai pasuko vairą ir pamažu įveikė statų posūkį. .
— Čia dar niekai. Blogiausia bus ten, kur kelią prieš porą savaičių sugadino audra. Jis taip ir liko nepataisytas, nes niekas čia nevažinėja. Visos mašinos suka pro Djuko tunelį.
Nuvažiavus dar tris ar keturias mylias, Kitsonas pastebėjo, kad vanduo radiatoriuje užvirė. Jis sulėtino greitį ir sustojo.
— Reikia pastovėti kelias minutes, kad atauštų,— pasakė jis, išlipo iš kabinos ir, suradęs du didesnius akmenis, pakišo po t,Biuiko" ratais. Džine atidarė priekabos galą.
Kitsonas priėjo ir pažiūrėjo vidun. Buvo taip tamsu, jog nei jis Bleko, nei Blekas jo nematė.
— Kas atsitiko?—paklausė Blekas.
— Užvirė vanduo,— atsakė Kitsonas.— Tegul kiek atvės.
Blekas išlipo ir, nesilankstančiomis kojomis priėjęs prie kelio krašto, įkvėpė gaivaus kalnų oro.
— Ak štai kur atvažiavom. Kiek dar liko iki viršūnės?
— Koks šešiolika mylių. Bet blogiausias kelias dar priešaky.
— Kaip manai,— įveiksim?
Kitsonas pakratė galvą.
— Ne, nieko nebus. Per daug sunki priekaba. Bus labai gerai, jeigu užtempsiu ją tuščią, o su šarvuočiu — negali būt nė kalbos.
Prie jų priėjo Džine.
— Reikia pačiu šarvuočiu važiuoti į viršūnę,— pasakė ji.— Juk čia mes visai vieni, be to, pakankamai tamsu.
Blekas svyravo.
— Kitaip jo neužveši,— patvirtino ir Kitsonas.— Net ir taip bus nelengva.
— Ką gi, darom taip. Bet jeigu kas nors pastebės,— mes žuvę.
Džipas, stovėjęs šalia priekabos ir girdėjęs pašnekesį, paklausė:
— Kur mes iš viso važiuojam? Ar dar toli?
— Į viršūnę. Ten miškas ir ežeras,— atsakė Kitsonas.— Jeigu tik ją pasieksim, geresnės vietos nė nenorėk.
— Jeigu važiuosim šarvuočiu, reikia sutvarkyti baterijos laidą,— pasakė Blekas.— Džipai, pasijudink ir tu. Kiek čia styp-sosi kaip šmėkla!
Per tą laiką, kol buvo sutvarkytas laidas — jie turėjo laužtuvu atidaryti šarvuočio kapotą,—„Biuiko" variklis atvėso.
— O gal dar bent kiek patemptumėm?— paklausė Blekas, nesiryždamas judinti šarvuočio iš priekabos.
— Verčiau ne,— paprieštaravo Kitsonas.— Kelias dabar eis vis statyn. Vanduo tuoj vėl užvirs, ir vėl turėsim ilgiausiai laukti, kol atvės.
Blekas trūktelėjo pečiais. Įlipo į šarvuočio kabiną, užvedė motorą ir atbulą išvažiavo iš priekabos.
— Tu važiuok pirmas,— pasakė jis Kitsonui.— Mes su Džipu seksim iš paskos. Aš šviesų nedegsiu. Orientuosiuos pagal tavo užpakalines šviesas.
Kitsonas linktelėjo ir atsisėdo šalia Džinės, kuri jau laukė „Biuike". Kai „Biuikas" pajudėjo, ji persisvėrė per langelį, kad matytų iš paskos važiuojantį šarvuotį.
Vėl prasidėjo įkalnė. „Biuikas" be šarvuočio svorio į viršų kilo didingai, be jokių pastangų.
— Ar jie neatsiliko?—paklausė Kitsonas.
— Ne,— atsakė Džine,— bet mažink greitį. Ties posūkiais jie pameta tave iš akių.
Dar po dvidešimties minučių jie privažiavo audros išplautą kelio ruožą.
Kitsonas įjungė žibintus ir sustojo.
— Tu būk čia, aš einu pažiūrėti,— pasakė jis Džinei.
Kitsonas atidarė priekabą ir, priėjęs prie Bleko, paaiškino
einąs apžiūrėti kelio.
Jie pasižiūrėjo į kelią, apšviestą „Biuiko" šviesų. Kelias šaute šovė į viršų, buvo status tarsi namo siena ir pilnas akmenų.
— Šventasis Petrai!—sušuko Blekas.— Tai čia reikės įvažiuoti?