— Taip.— Kitsonas palingavo galvą.— Žinoma, ne juokai. Pirmiausia reikia nustumdyti bent dalį akmenų.
Ir jis nuėjo į priekį, žingsnis po žingsnio sustodamas nustumti į šonus didžiulių akmenų, nuridinti nuo kelio.
Praėjo pusė valandos, kol visi trys vyrai apvalė kelią. Pats bjauriausias tarpas buvo maždaug penkių šimtų jardų, toliau kelias atrodė lygesnis.
— Aš manau, užteks,— pasakė Kitsonas uždusęs.— Jeigu už-važiuosim čia, toliau jau neužkliūsim.
Vyrai ėmė leistis žemyn prie „Biuiko".
— Važiuok visai lėtai,— pasakė Kitsonas Blekui,— pirmu bėgiu. Turėsi įsijungt šviesas. Svarbiausia, nesustok, kad ir kas būtų. Jeigu sustosi, nebegalėsi pajudėt iš vietos.
— Gerai, gerai,— irzliai atsiliepė Blekas.— Tik jau nemokyk manęs, kaip važiuoti. Žiūrėk savo dėžės, o aš kaip nors susitvarkysiu.
— Palauk, kol aš atsidursiu pačiame viršuje, tiktai tada pradėk važiuoti,— dar pasakė Kitsonas.— Gal aš iš karto neužlėksiu, turėsiu nusileist atbulas ir iš naujo įsibėgėt, tai kad siesutrukdytum.
— Gerai. Per daug plepi,— suniurnėjo Blekas.— Greičiau varyk!
Kitsonas gūžtelėjo pečiais, nuėjo prie „Biuiko" ir įlipo. Uždegęs šviesas, įjungė pirmą bėgį ir, spausdamas akseleratorių, ėmė šliaužti įkalnėn.
Galingas „Biuiko" variklis traukė gerai, bet priekaba, nors ir tuščia, vis tiek buvo sunki ir stabdyte stabdė. Užpakaliniai „Biuiko" ratai tarpais buksavo, svaidydami į šalis akmenis ir žvyrą.
Džine, pasilenkusi į priekį, žiūrėjo į kelią ir įspėdavo Kitsoną, pirmiau už jį pamačiusi didelius akmenis.
Dabar jie važiavo dar lėčiau, Kitsonas, įsikibęs į vairą, kažką murmėdamas po nosim, spaudė akseleratorių, jausdamas, kaip virpa mašina.
„Dabar tuoj sustosim,— galvojo jis,— ir tada po viskam." Jis staigiai pasuko į dešinę, kad ne taip jaustųsi buksyrinio troso įtampa, paskui į kairę, laviruodamas siauručiame kelyje ir tik per savo meistriškumą nenugarmėdamas pro kraštą žemyn.
Greitis ėmė nežymiai didėti.
Vanduo radiatoriuje užvirė, ir mašinos viduje pasidarė nepakenčiamai karšta. Priekyje, nušviestas žibintų, pasirodė lygesnis kelias.
— Jau beveik, Aleksi! —sušuko Džine susijaudinusi.— Beliko keli jardai.
Kitsonas dar turėjo atsargoje šiek tiek variklio galingumo kaip tik šiam momentui. Tai paspaudė akseleratorių iki galo. Užpakaliniai ratai subuksavo, mašinos galą bloškė į dešinę, bet pagaliau padangos ėmė kabinti, ir „Biuikas" su visa priekaba išvažiavo į lygų kelio ruožą. Greitis iškart ėmė didėti.
Kitsonas sustabdė mašiną. ,
— Įveikėm, Džine! — sušuko jis šypsodamas.— Fu, jau maniau, kad patruksiu.
— Šaunuolis, Aleksi,— tarė Džine,— parodei aukštą klasę.
Jis dar plačiau išsišiepė, užtraukė rankinį stabdį ir išlipo
iš mašinos.
Blekas pajudėjo iš vietos. Jis neturėjo galingo „Biuiko" variklio, bet jam nereikėjo tempti ir sunkios priekabos.
— Jis važiuoja per greitai,— šūktelėjo Kitsonas ir tekinas pasileido šlaitu žemyn priešais artėjančias šarvuočio šviesas.
Blekas, neatleisdamas akseleratoriaus, visu greičiu važiavo į kalną, nepasilikęs nė menkiausios atsargos netikėtam atvejui. Šarvuotis šokčiodamas ir žvangėdamas ėmė kilti akmenuotu keliu ir trankė Džipą, sėdintį šalia Bleko, į kabinos duris.
— Atsargiau! — šūktelėjo Džipas.— Tu važiuoji per greitai!
— Nutilk! — suriko Blekas.— Už tai atsakau aš, o ne tu!
Tą akimirką žibintų šviesoje Džipas pamatė didžiulį akmenį.
— Atsargiai!—sukriokė jis.
Tačiau Blekas akmens pamatyti nespėjo ir rėžėsi į jį dešiniuoju priekiniu ratu. Šarvuotis pakrypo į kairę. Kol Blekas suvokė, ką daryti, mašina atsistojo skersai kelio, variklis užgeso.
Išsigandęs, kad taip pakrypo mašina, Džipas suspigo: „Ap-siversim!" ir čiupo už durų rankenos, bet pakrypimo kampas buvo toks didelis, o durys tokios sunkios, kad jis nepajėgė jų atidaryti. *
— Nejudėk, idiote!—suriko Blekas.— Apversi!
Pribėgo išsigandęs Kitsonas. Pamatęs, kaip pakrypus mašina, jis užšoko ant laiptelio ir atsvėrė jau kylančius ratus.
— Užvesk ir lėtai varyk atbulą,— paliepė jis Blekui.
— Jeigu aš jį pajudinsiu, iškart apsivers!—suurzgė Blekas, visas apsipylęs prakaitu.
— Kitos išeities nėra! Lėtai lėtai varyk atgal, o vairą suk iki galo į dešinę.
Netvirta ranka Blekas pasuko raktelį ir, suburzgus varikliui, įjungė bėgį.
— Lėtai atleisk sankabą,— toliau komandavo Kitsonas.— Netrūkčiok ir, kai tik pajudėsi iš vietos, pradėk sukti vairą.
Tyliai keikdamasis Blekas atsargiai atleido sankabą. Kai mašina pajudėjo, pradėjo sukti vairą. Vieną akimirką Blekas aiškiai pajuto, kaip dešinieji ratai, atsiplėšę nuo žemės, pakilo, ir jis su siaubu laukė, kada mašina apsivers, bet Kitsonas savo svoriu išlaikė pusiausvyrą, ir mašina, lėtai pasisukusi, vėl atsistojo priekiu į statų kalną. Tačiau kai Blekas pabandė vėl pavažiuoti pirmyn, šarvuotis ėmė šliaužti atgal, ir Blekas turėjo užguiti stabdį.
Variklis užgeso.
— Na, lipk laukan,— pasakė Kitsonas su panieka balse.— Leisk man.
Širdyje keikdamasis, Blekas išlipo. Jis buvo laimingas, kad gali pasitraukti nuo vairo.
Kitsonas pažiūrėjo, kaip baisiai pakrypusi mašina, ir papurtė galvą.
— Atnešk kelis akmenis. Reikia padėti po užpakaliniais ratais,— pasakė jis ir, paėjęs į kelio kraštą, pats čiupo didžiulį akmenį, pusiau vilkte,, pusiau nešte atbogino prie mašinos ir numetė ant minkštos žemės po vienu užpakaliniu ratu.
Blekas svirduliuodamas atitempė kitą akmenį ir padėjo po antru ratu.
Kitsonas įlipo į kabiną, įjungė variklį. Iškišęs pro langą galvą, pasakė:
— Judu su Džipu pasiruoškit akmenų, jeigu užgestų variklis. Tikriausiai reikės šitaip šokčioti iki pat viršaus. Čia ratai visą kelią buksuos.
— Neplepėk, o važiuok,— suurzgė Blekas, įsiutęs pats ant savęs, kad taip įstrigdė mašiną.
Kitsonas padidino apsisukimus, paskui atleido rankinį stabdį, ir šarvuotis užpakaliniais ratais atsirėmė į akmenis.
—Pirmyn!—šūktelėjo Kitsonas, lėtai atleisdamas sankabą.
Šarvuotis pajudėjo į priekį, užpakaliniai ratai ėmė buksuoti, svaidydami į šonus žvyrą ir akmenis. Pusiau apakinti, Džipas su Bleku nusisuko nuo šarvuočio, užsidengę veidus.
Kitsonas iš paskutiniųjų bandė sulaikyti mašiną, spausdamas akseleratorių, bet svoris buvo per daug didelis ir variklis užgeso — jis tik suspėjo paspausti stabdžius, per didelį vargą atkovojęs porą jardų. Tačiau net ir su nuspaustais stabdžiais šarvuotis eme slysti atgal. Kitsonas šūktelėjo Biekui, kad pakištų po ratais akmenų, tačiau kol tie pakišo, vėl buvo prarastas visas jardas. Antrą kartą pradėjus važiuoti, Džipas su Bleku buvo paėję į priekį. Kitsonas pasivarė gerus keturis jar-
27, Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai dus, o kai vėl užgeso variklis, aniedu skubiai pakišo po ratais akmenų.
417
Taip jie ropojo visą pusvalandį. Kitsonas po truputėlį kilo aukštyn, o Blekas su Džipu vis kišo po ratais akmenis.
Pagaliau beveik pasiekė „Biuiką"—teskyrė gal koks penkiasdešimt jardų,— tačiau visi trys vyrai buvo taip išvargę, jog Blekas paprašė padaryti pertrauką.
— Tegul šita prakeikta būda atvėsta,— pasakė jis, atsirėmęs į šarvuotį, kaip žuvis gaudydamas orą.
Kitsonas išlipo iš kabinos.
— Liko visai nebedaug,— tarė jis.— Jeigu iš čia išsikrapšty-sim, toliau viskas eis normaliai.
Prie jų pribėgo Džine.
— Meistriškai, Aleksi,— pasakė ji Kitsonui.
Jis laimingas nusišypsojo.