— Meistras... cha! — išsiviepė Blekas.— Vunderkindas, ne vairuotojas.
Džine žvilgtelėjo į jį.
— Apie save šito negalėtum pasakyti, ar ne?
Blekas piktai išsišiepė.
— Gerai, pasikabink jam ant kaklo. Daugiau jis nė vienai nereikalingas.
Blekas nuėjo į kelio kraštą, atsisėdo ant didelio akmens ir užsidegė cigaretę.
Ilgai visi sėdėjo ir laukė. Pagaliau Kitsonas nusprendė, kad variklis pakankamai atvėso. Jis pašaukė Bleką ir įlipo į kabiną.
Po dešimties minučių šarvuotis stovėjo šalia „Biuiko".
— Dabar aš jį galiu patempti,— tarė Kitsonas.— Geriau vėl paslėpkim į priekabą.
Jis įvažiavo šarvuotį į priekabą. Iš paskos įlipo Blekas ir Džipas. Uždaręs galinę sieną, Kitsonas grįžo į „Biuiką" ir atsisėdo už vairo.
— Žaviuosi tavimi,— tarė Džine.— Jeigu ne tu, nieko nebūtų išėję.
Ji pasilenkė ir lūpomis brūkštelėjo jam per skruostą.
Saulės šviesa, prasiskverbusi pro palapinės plyšį, pažadino Bleką. Jis atsimerkė ir nieko nesuvokdamas pažiūrėjo į nuolaidų brezentinį stogą. Tik po kelių sekundžių susigaudę, kur esąs. Vėl užmerkė akis ir susiraukė, pajutęs, kaip maudžia kūną, visą naktį gulėjus ant kietos žemės. „Ką gi, pagaliau susiradome gerą vietą pasislėpti,— pagalvojo jis.— Jeigu visai neapleis sėkmė, čia bus galima saugiai laukti, kol Džipas atidarys šarvuotį."
Čia buvo gražus pratekamas ežeras ir gana nemažas miškas, kuris juos patikimai slėpė nuo patruliuojančių lėktuvų, be to, jie buvo už gerų penkių šimtų jardų nuo kelio. Niekam neateis į galvą, kad šarvuotis galėtų būti užvežtas tuo išplautu keliu. Nepanašu, kad kas sumanytų ieškoti jų čia.
Dabar viskas priklausė nuo Džipo. Jeigu jis šifro taip ir ne-atspės, turės pjauti autogenu. Bleką siutino tai, kad jau keturios dienos jis turi šarvuotį rankose, o pinigų pasiekti niekaip negali.
Jis atsimerkė ir pažvairavo į laikrodį. Buvo penkios minutės po šešių. Blekas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į Džinę: ji miegojo susirietusi į kamuoliuką, užsitraukusi antklodę, galvą padėjusi ant sulankstyto palto.
Kitsonas gulėjo tarp merginos ir Bleko — taip pat miegojo.
Palapinė nebuvo erdvi, bet jie visi turėjo spaustis viduje, kadangi lauke naktį per šalta.
Blekas pakreipė galvą ton pusėn, kur miegojo Džipas, ir staiga nustėręs atsisėdo: Džipo palapinėje nebuvo.
Blekas persigando, bet tuoj pat aprimo — tikriausiai Džipas jau atsikėlęs, taiso pusryčius.
Vis dėlto reikėjo įsitikinti, ar tikrai taip, tai jis nusimetė antklodę ir spyrė Kitsonui į koją, kad ir tasai pabustų.
— Kelk!—tarė jis, kai Kitsonas markstydamasis pakėlė galvą.— Džipas jau lauke. Reikia pradėti darbą.
Kitsonas nusižiovavo, išlindo iš palapinės, kadangi gulėjo arčiausiai durų, ir prisimerkė nuo ryškios saulės šviesos.
Kai Blekas jau irgi buvo išlindęs, atsisėdo ir Džine — pasitrynė akis, pasirąžė.
— Kur Džipas?—paklausė Kitsonas, apžvelgęs mažą aikštelę, kurioje jie buvo apsistoję.
Blekas pažiūrėjo ten, kur stovėjo priekaba, gerai paslėpta po medžiais. Paskui perbėgo akimis ežeriuką.
Džipo nebuvo nė ženklo.
Susidėjęs prie burnos rankas, Blekas subliuvo iš visų plaučių:
— Džipai!
Niekas neatsiliepė. Kitsonas su Bleku susižvelgė. л
— Tas šliužas pabėgo! — įsiutęs sušuko Blekas.— Ir kaip aš išleidau jį iš akių! Jisai pabėgo!
Iš palapinės išėjo Džine.
■— Kas atsitiko?
—■ Džipas pabėgo,— pasakė Kitsonas.
— Toli nubėgti jis negalėjo,— tarė Džine.— Prieš dvidešimt minučių dar buvo palapinėje. Miegojo.
— Reikia jį tučtuojau sugrąžinti! — tūžo Blekas.— Be jo mes prapuolę. Jam tikriausiai galvoj pasimaišė! Iki plento daugiau kaip dvidešimt mylių. Šitiek nueit pėsčiomis!
Kitsonas išbėgo į kelią, Blekas jam iš paskos.
Juodu sustojo ant žole apaugusio skardžio ir nuo ilgo stataus šlaito pasižiūrėjo į siaurą, baltą, tiesiog kalne iškirstą keliuką, kuris vingiavo žemyn į rūku užklotą slėnį.
Staiga Kitsonas sugriebė Bleką už rankos.
— Va jis!
Blekas prisimerkė. Jis vos vos įžiūrėjo mažą figūrėlę, judančią keliuku gal už pusantros mylios.
— Mes dar galime jį pasivyti!..— tarė Blekas.— Tegul tik pateks man į rankas — pasigailės, kad į šį pasaulį atėjo! Duok čia mašiną! .
— Ne,— atsakė Kitsonas,— kelias per siauras. Niekaip neapsisuksime. Leidžiamės šlaitu. Taip mes jį aplenksime — kol jis nueis pusę mylios, mes nubėgsime dvi.
Jis žengė nuo kelio ir ėmė leistis pakalnėn, kai kur bandydamas šokti, bet daugiausia čiuoždamas.
Blekas nesiryždamas delsė. Jam toks kelias atrodė per daug pavojingas. Vis dėlto galiausiai ir jis pasileido paskui Kitsoną, tik ne taip drąsiai.
Kitsonas pasiekė kitą keliuko vingį, perbėgo Ą priešingą pusę, persiropštė per žole apaugusį kraštą ir vėl ėmė šliaužti žemyn. Dabar šlaitas buvo dar statesnis, ir jis turėjo leistis lėčiau. Sykį vos nenulėkė žemyn galva, išsigelbėjo tik staigiai
atvirtęs aukštielninkas — tada gulom nučiuožė drauge su išjudintų akmenų lavina.
Vėl pajutęs po kojomis žemę ir atsipeikėjęs, pažiūrėjo žemyn. Dabar Džipą matė visai aiškiai. Džipas ėjo gana greitu žingsniu. Blekas jau irgi buvo atsikapstęs iki Kitsono.
— Va jis!—parodė Kitsonas.
Keikdamasis Blekas išsitraukė revolverį.
— Ką tu darai?—Kitsonas čiupo Bleką už riešo.— Juk tik jis vienas gali prieiti prie pinigų. Ar pamiršai?
Bleko veidu žliaugė prakaitas, jis žiopčiodamas gaudė orą. Šiurkščiai ištraukęs iš Kitsono ranką, įsigrūdo revolverį atgal į dėklą. Ir vėl pasileido šlaitu žemyn.
Kitsonas irgi buvo bežengiąs jam įkandin, bet tuo momentu pamatė, kad Džipas staiga sustojo ir, pakėlęs galvą, žiūri į kalno viršūnę. Valandėlę Džipas stovėjo nejudėdamas. Paskui ėmė bėgti.
— Jis pamatė mus!—šūktelėjo Kitsonas Blekui. Paskui iš viso vieko suriko:—Džipai! Sustok! Grįžk atgąl!
Bet Džipas nesustojo. Jis ryžtingai bėgo pirmyn. Tik kojos buvo tarsi švino pripiltos, plaučiai, atrodė, tuoj pliš. Dabar jis aiškiai suvokę, koks bergždžias jo mėginimas pabėgti.
Kai Džipas pabudo ir pamatė, kad kiti trys kietai miega, staiga pasiryžo bėgti. Jis nesitikėjo, kad pasiseks nieko nepažadinus išlįsti iš palapinės, bet kažkas verste vertė pabandyti.
Jis išsirangė iš po antklodės, susirietęs atsagstė palapinę, peržengė per miegantį Kitsoną ir atsidūrė ryto saulėje, nedrįsdamas patikėti, kad viskas taip lengvai ir greitai išėjo. Valandėlę jis neryžtingai stovėjo. Žinojo, kad reikės nueiti daugiau kaip dvidešimt mylių visai tuščiu keliu, tik tada pasieks plentą, kur jį kas nors paveš ir jis galės grįžti į savo dirbtuvę.
Buvo penkios minutės po šešių. Jie visi dar tikrai miegos iki septynių, o gal net iki aštuonių. Vadinasi, atsargoje jis turi valandą, jei kokios — ir dvi valandas laiko. Anksčiau jie nepastebės jį dingus.
Tai nulėmė jo pasiryžimą, ir greitu žingsniu jis ėmė leistis pakalnėn. Jau buvo ėjęs daugiau kaip pusvalandį ir įveikęs beveik dvi mylias, kai aukštai virš galvos išgirdo dundant akmenis. Pažvelgęs viršun, pamatė Bleką su Kitsonu. Jie leidosi kalno šlaitu slysdami, griūdami, bauginančiu greičiu.
Džipą apėmė siaubas. Jis girdėjo, kaip Kitsonas šaukė: „Džipai! Sustok! Grįžk atgal!" Ir tada leidosi bėgti — kaip aklas, visai nežiūrėdamas kelio. Nenubėgęs nė kelių šimtų jardų, suprato, kad ilgai taip bėgti negalės, ir vėl atsigręžė atgal. Blekas šliaužė šlaitu žemyn ir, jam bežiūrint, nušoko ant keliuko. Dulkių debesyje, slysdamas kulnimis ir stumdamas prieš save akmenis, leidosi Kitsonas.