Tarsi išgąsdintas persekiojamas žvėris Džipas išsuko iš kelio ir kaip pamišęs ėmė lėkti šlaitu. Tačiau iškart neteko pusiausvyros ir parpuolė kniūpsčias. Kad mažiau susitrenktų, puldamas ištiesė rankas ir ėmė risti žemyn. Sustojo, gaudydamas orą, tik prie kito kelio vingio. Tada nusiminęs vargais negalais pasikėlė ir atsigręžęs pažiūrėjo per petį. Iš tos vietos, kur jis buvo, nei Blekas, nei Kitsonas jo negalėjo matyti — jį slėpė viršum kelio pakibusios uolos. Džipas jų taip pat nematė ir bent tą valandėlę jautėsi saugus, tačiau aiškiai juos girdėjo — jie buvo visiškai netoli.
Paklaikusiu žvilgsniu Džipas apsidairė aplink, neabejodamas, kad per kelias minutes jie jį pasivys.
Dešinėje buvo tankiais krūmais apaugęs kalno šlaitas. Vienintelė persigandusio Džipo mintis buvo pasislėpti, ir jis stačia galva puolė į krūmus ir pasileido per tankų pomiškį, siekiantį jam iki juosmens, plėšydamasis kelnes į šakas, bet visai to nepaisydamas. Atsidūręs pačioje tankmėje, krito ant žemės ir išsitiesė. Krūmai susiglaudė jam virš galvos ir užklojo tarsi antklodė.
Stengdamasis atgauti kvapą, jis gulėjo nekrutėdamas ir klausėsi.
Kitsonas pirmas nusileido ant kelio. Jis sustojo, pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą, nustebęs ir išsigandęs, kad Džipas taip staigiai pradingo.
Pūtuodamas ir keikdamas viską pasaulyje, nusileido ir Blekas.
— Kur jis?—paklausė gaudydamas orą.
— Tikriausiai įlindo į krūmus,— atsiliepė Kitsonas.
Abudu vyrai nužvelgė ilgą krūmų juostą. Tai buvo vienintelė vieta, tinkama pasislėpti šitame plikame kalno šlaite.
— Jis ten,— tarė Blekas, rodydamas ranka į tą pusę. Paskui garsiai sušuko:—Džipai! Išlįsk! Mes žinom, kad tu ten esi!
Džipas sudrebėjo, išgirdęs Bleko balsą, dar stipriau prisispaudė prie minkštos smiltingos žemės ir, sulaikęs kvapą, laukė. Blekas pasisuko į Kitsoną.
— Reikia surast šitą šliužą. Tu eik iš viršaus, o aš iš tos pusės.
Jis žengė j krūmus ir ėmė brautis pro juos, tačiau, nusikasęs kokį dešimt jardų, sustojo, supratęs, kiek reikėtų jėgų ir laiko išnaršyti tokį didžiulį plotą. Nebent atsitiktinai pasitaikytų užeiti Džipą, kitaip jo nerasi.
Kitsonas irgi sustojo, kiek paėjęs per tankmę,— pamatė, kad uždavinys per sunkus.
Vyrai stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą virš žalių krūmų, tyvuliuojančių kaip jūra.
— Džipai!—vėl pašaukė Blekas iš įtūžio drebančiu balsu.— Duodam tau paskutinį šansą! Jeigu tuojau pat neišlįsi, aš tave taip sudirbsiu, kad kol gyvas neužmirši. Išlįsk, girdi!
Girdėdamas baisų įtūžį ir neviltį Bleko balse, Džipas toliau gulėjo nejudėdamas. Jis suprato, kad jeigu jam užteks ištvermės ir neišsiduos kur esąs, dar galės pasprukti.
Blekas vėl žengė į priekį, bet sėkmės nesitikėjo. Džipas girdėjo, kaip Blekas braunasi per tankmę, toldamas nuo jo. Girdėjo šakų traškesį ir po Kitsono kojomis — Kitsonas irgi ėjo į šoną nuo tos vietos, kur jis gulėjo.
Džipas laukė. Jo kvėpavimas rimo, širdis pamažu liovėsi daužiusis.
Po kelių minučių persekiotojų žingsniai visai nutilo tolumoje, ir Džipas nusprendė, kad dabar jau galima pajudėti. Jeigu jie sumanė iššukuoti visą šlaitą, tada jam bus saugiau nusigauti kitur.
Jis ėmė šliaužti smiltinga žeme, rangydamasis tarp žemų išsikerojusių krūmų, stengdamasis nepajudinti šakų, kurios su-siskliautusios dengė jį nelyginant širma. Jau buvo nušliaužęs gal trisdešimt ar keturiasdešimt jardų ir pasijuto beveik saugus, tik staiga pamatė gyvatę.
Jis buvo ką tik ištiesęs dešinę ranką, suleidęs pirštus į minkštą žemę, norėdamas pašliaužti pirmyn, tada pažiūrėjo priešais save ir pamatė. Gyvatė gulėjo susirangiusi, jos plokščia, briaunota galvutė buvo per kelis colius nuo jo rankos.
Iš siaubo Džipas taip ir nustėro. Jis nebegalėjo pajudėti, tarsi suakmenėjo. Klaiki baimė sustingdė gyslose kraują, širdis taip daužėsi, jog Džipas ėmė dusti.
Gyvatė irgi nejudėjo.
Praėjo kelios agoniškos sekundės. Pro sukąstus dantis įkvėpęs oro, Džipas greitai atitraukė ranką. Ir tada gyvatė kirto.
Džipui baisiai suskaudo plaštaką. Spiegdamas kaip paklaikęs, jis pašoko ir puolė bėgti per krūmus, aklai, nežiūrėdamas kelio.
Blekas su Kitsonu tuo metu buvo išėję iš žalios krūmų juostos ir gręžėsi atgal, ketindami dar kartą pereiti ją kiek aukštėliau.
Išgirdę Džipo riksmą, abu krūptelėjo ir sustojo. Paskui pamatė ir Džipą. Jis bėgo mostaguodamas rankomis, o jo klyksmas stingdė kraują.
— Lašininis išprotėjo! — pasakė Blekas ir tekinas nudūmė prie Džipo. Kitsonas pasileido jam iš paskos.
Džipas kaip be galvos išbėgo iš krūmų, atsidūręs ant stataus skardžio nesusilaikė, parvirto ir ėmė bejėgiškai ristis žemyn, keldamas debesis dulkių ir griaudamas akmenis.
Kitsonas, aplenkęs Bleką, atbėgo pirmas. Jis parklupo šalia Džipo, kuris gulėjo aukštielninkas ant akmenų.
— Džipai,— dusdamas ištarė Kitsonas.— Nebijok. Aš jam neleisiu tavęs paliesti. Kas atsitiko?
Kitsonas pasibaisėjo, pamatęs, kaip mirtinai išbalęs Džipo veidas. Akys tame veide atrodė tarsi dvi skylės pilkšvai baltoje paklodėje.
— Gyvatė...— šiaip taip pralemeno Džipas.
Klupdamas, švokšdamas pribėgo Blekas.
— Ach, tu šlykšti žiurke!—suurzgė jis.— Aš tave tuoj pribaigsiu!
Jis pakėlė koją, taikydamasis spirti { pasliką Džipo kūną, bet Kitsonas spėjo ją sučiupti.
— Liaukis!—suriko jis.— Ar nematai, kad Džipui blogai?
— Gyvatė...— sukūkčiojo Džipas, mėgindamas pakelti ir parodyti Kitsonui suparalyžiuotą ranką.
Kitsonas pasilenkė ir pamatė, kokia raudona ir ištinusi Džipo ranka. Jis palietė pirštais tą ištinusį mėsos gabalą, ir Džipas taip sucypė, jog Kitsonui per nugarą šiurpas nuėjo.
— Kaip čia atsitiko?—paklausė Kitsonas, atsitūpęs šalia Džipo.
— Gyvatė...— dusdamas vėl pakartojo Džipas.— Aš užšliaužiau. .. tiesiai... ant jos.
Dabar Kitsonas ant degančios rankos pamatė du taškelius ir viską suprato.
— Nesijaudink, Džipai,— pasakė jis.— Aš tuoj padarysiu viską, ką reikia. Tu nebijok.
— Nuvežk mane... į ligoninę,— suvaitojo Džipas.— Nenoriu numirti taip, kaip... mirė mano broliukas.
Kitsonas išsitraukė nosinę, susuko ją kaip virvutę ir stipriai užveržė Džipui riešą.
— Tai ką — jam įgėlė gyvatė?—Blekas išsigandęs stvėrė Kitsonui už peties.— Po velnių, tai kaip mes atidarysime seifą?
Kitsonas nustūmė jo ranką. Jis išsiėmė iš kišenės peiliuką ir atlenkė vieną geležtę.
— Džipai, dabar labai suskaudės,— pasakė jis, suėmęs už įgeltos rankos riešo.— Bet paskui bus geriau.
Jis įsmeigė peilį į karštą ištinusią plaštaką ir prapjovė. Džipas sukliko, silpnai niuktelėjo Kitsonui kairiąja ranka, ir pabandė ištraukti skaudamą ranką.
Iš Kitsono padarytos žaizdos ėmė tekėti kraujas. Stipriai tebelaikydamas ranką, Kitsonas pabandė išspausti iš žaizdos nuodus. Jį baugino Džipo baltumas — atrodė, Džipas miršta.
— Aleksi,— vos girdimai sušnibždėjo Džipas,— tu... mano draugas. Užmiršk, ką aš tada pasakiau. Nuvežk... mane... į ligoninę...
— Nuvešiu, Džipai. Nesijaudink,— nuramino jį Kitsonas. Jis stipriau užveržė riešą nosine ir atsistojo.— Aš tuojau atvažiuosiu su „Biuiku".
— Ką? Ką tu padarysi?— paklausė Blekas.
—■ Atvažiuosiu su mašina ir nuvešiu Džipą į ligoninę,— atsakė Kitsonas.— Pažiūrėk į jį. Nejaugi nematai, kaip jam blogai— Kitsonas apsisuko ir ėmė kopti šlaitu į kelią.
— Kitsonai! — Bleko balsas nuaidėjo kaip šūvis, ir Kitsonas sustojęs atsisuko.