— Ko nori?
— Tučtuojau grįžk!—sušuko Blekas.— Gal tau protas pasimaišė? Pažiūrėk į viršų!—Jis parodė malūnsparnį, kuris lėtai sukosi virš kalnų.— Tik išvažiuosi iš slėptuvės, iškart pastebės. Manai, faraonai ilgai truks atsikasti iki čia ir pažiūrėti?
— Ir kas iš to?—piktai atkirto Kitsonas.— Mes turime jį nuvežti į ligoninę, kitaip jis numirs. Nejaugi nematai?
— Su mašina tu niekur nevažiuosi,— pagrasino Blekas.
— Iki ligoninės trisdešimt mylių. Ką tu siūlai man daryti — nunešti jį ant rankų?
— O man nusispjaut,— sumaurojo Blekas.— Dienos šviesoje tu su mašina niekur nevažiuosi. O jam — kaip dievas duos.
— Eik tu po velnių! —sviedė jam Kitsonas ir apsisukęs ėmė kopti šlaitu į kelią.
— Kitsonai!
Grasus Bleko balsas jį vėl privertė sustoti ir atsigręžti.
Blekas buvo išsiėmęs revolverį ir nutaikęs į jį. .
— Grįžk, girdi! — pasakė Blekas.
— Jis miršta! — atsiliepė Kitsonas.— Argi tu nematai?
— Sakau tau — grįžk! — Bleko balsas buvo kraupus.— Mašinos tu neišveši. Kuo greičiau grįžk atgal! Antrą kartą aš nekartosiu, girdi!
Jausdamas, kaip ima daužytis širdis, Kitsonas lėtai nusileido žemyn. „Štai ką tu sugalvojai!—tarė jis sau.— Dabar aš atsi-skaitysiu su tuo menkysta. Reikia tik saugotis jo dešinės. Tuojau viskas stosis į savo vietas. Aš neleisiu, kad Džipas numirtų."
— Mes privalome jam kaip nors padėti,— pasakė jis, priėjęs prie Bleko.— Negalima taip stovėt ir žiūrėt, kaip jis miršta. Reikia jį nuvežt į ligoninę.
— Pažiūrėk į jį, kvaily! — tarė Blekas.— Kol tu užsikarsi į viršų, išstumsi mašiną, atvažiuosi čia, įkelsi jį ir nuveši į ligoninę, jis vis tiek numirs.
— Mes privalome jam kaip nors padėti,— pakartojo Kitsonas ir, nežiūrėdamas į Bleką, praėjo pro šalį. Jo muskulai buvo įsitempę. Pakreipęs akis jis pamatė, kaip Blekas nuleido revolverį.
Tada staigiai apsisuko ir trenkė kumščiu Blekui per riešą. Revolveris išlėkė jam iš rankos ir nukrito į krūmus. Blekas atšoko ir pasisuko veidu į Kitsoną.
Valandėlę juodu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą, paskui Blekas vyptelėjo.
— Na gerai, tu šunsnuki,— tyliai ištarė jis.— Seniai šito pra-šeisi. Ir aš jau seniai norių tave pamokyti. Dabar pamatysi, kaip reikia muštis. '
Kitsonas laukė sugniaužęs kumščius, prisimerkęs. Blekas žengė į priekį, nežymiai spyruokliuodamas, smakrą įbedęs į krūtinę, rankas nuleidęs prie šonų.
Kitsonas smogė bandomąjį smūgį kaire ranka, bet Blekas pasuko galvą, ir Kitsono kumštis pranėrė jam pro ausį. Blekas išsisuko ir nuo Kitsono smūgio dešine ranka ir pats trenkė dešiniąja Kitsonui į šonkaulius. Smūgis buvo stiprus — Kitsonas atsitraukė, jam užėmė kvapą. Blekas puolė toliau, bet Kitsonas trenkė jam į galvą kaire, paskui dešine, ir Blekas susvyravo.
Juodu išsiskyrė į šalis, paskui abu kartu šoko vienas ant kito, išsisukinėdami nuo stiprių smūgių, sutikdami švelnesnius, apdairiai ir budriai sekdami vienas kitą. Kitsonui pasirodė, kad Blekas atsidengė, ir jis iš visų jėgų šveitė kairiąja, bet Blekas išsisuko, ir Kitsono ranka pralėkė jam virš peties. Bjauriai išsiviepęs, Blekas smogė dešiniąja ir pataikė Kitsonui į paširdžius.
Smūgis buvo triuškinantis, Kitsonas suklupo. Vis taip pat išsiviepęs, Blekas žengė į priekį ir žiauriai kirto Kitsonui per sprandą. Kitsonas parkrito kniūpsčias, jam susidrumstė sąmonė.
Blekas atsitraukė.
Kitsonas šiaip taip pasikėlė keturpėsčias ir papurtė galvą. Pamatęs, kad Blekas vėl eina į priekį, jis bloškėsi visu kūnu jam į kelius ir rankomis apsivijo aplink kojas.
Jau krisdamas, Blekas suspėjo iš visų jėgų suduoti Kitsonui per viršugalvį.
Abu vyrai išsitiesė ant žemės. Dar ne visai atsipeikėjęs, Kitsonas bandė pastverti Blekui už gerklės, bet tasai žiebė Kitsonui į smilkinį ir nusirito į šalį.
Kol Blekas atsistojo, atsikėlė ir Kitsonas. Tik jis nesuskubo užsidengti, ir Blekas dešiniąja rėžė jam į skruostikaulį. Nuo to smūgio Kitsonui sulinko kojos. Pasviręs į priekį, jis sučiupo Bleko ranką aukščiau riešo, ir juodu ilgai šitaip grūmėsi: Blekas visaip bandė ištraukti ranką, o Kitsonas iš paskutiniųjų stengėsi jos nepaleisti, kol bent kiek pašviesės galva.
Galų gale Blekui pasisekė ištrūkti iš Kitsono, ir jis atsivedėjęs smogė kaire ranka, bet Kitsonas išsisuko. Tada Kitsonas trenkė dešiniąja Blekui į šonkaulius ir pamatė, kaip to veidas persikreipė iš skausmo. Padrąsintas Kitsonas pradėjo pulti ir vožė Blekui per galvą kairiąja, po to dešiniąja.
Burnodamas ir švokšdamas Blekas žingtelėjo atgal. Tą akimirką Kitsonas kairiąja iš viršaus trenkė jam į galvą. Blekas susvyravo ir išskėtė rankas. Kitsonas dešiniąja smogė į pilvą. Blekas žiopčiodamas nulėkė atatupstas.
Pasiryžęs kautis žūtbūtinai, Kitsonas nebežiūrėjo nieko. Vėl šoko prie Bleko, bet pamatė, deja, per vėlai, kaip švystelėjo Bleko dešinioji.
Kitsonas pajuto smūgį į žandikaulį, paskui kažkoks karštas, akinamai baltas daiktas jam sprogo galvoje. Tik krisdamas jis suprato, jog tai buvo žymusis Bleko dešininis,— suprato, bet nieko padaryti jau nebegalėjo. Jis parkrito kniūpsčias, nusibrozdino veidą į aštrius akmenis, paskui, dejuodamas iš skausmo, atsivertė ant nugaros ir atsuko sužalotą veidą karštai saulei.
Taip jis kiek pagulėjo apkvaitęs, paskui, sukaupęs jėgas, pakėlė galvą.
Blekas buvo pasilenkęs prie Džipo ir įdėmiai žiūrėjo į jį.
Kitsonas papurtė galvą ir sverdėdamas atsistojo. Netvirtais žingsniais priėjo prie Bleko. Tasai pažiūrėjo į jį per petį. Jo veidas buvo šaltas ir rūstus.
— Jis mirė,— pasakė Blekas abejingu balsu.— To ir buvo galima tikėtis iš tokio šliužo.
Kitsonas atsiklaupė prie Džipo ir paėmė šaltą, drėgną jo ranką. Džipas gulėjo visai ramus, burna buvo prasižiojusi, mažos tamsios akutės žiūrėjo tiesiai į mėlyną dangų.
Nors ir labai skaudėjo sudaužytą kūną, Kitsonas pagalvojo: „Džipas mirė — ar dar galima tikėtis atidaryti seifą? Milijonas dolerių dabar tik miražas. „Visas pasaulis kišenėje!" Taip, šį kartą Morganui tikrai nepasisekė."
— Palik jį,— tarė Blekas.— Jis negyvas. Mes jam nebegalime padėti.
Kitsonas nieko neatsakė. Jis laikė Džipo ranką, neatitraukdamas akių nuo jo negyvo veido.
Blekas trūktelėjo pečiais ir leidosi į ilgą kelią — ten, kur buvo paslėptas šarvuotis.
Du vyrai pasirodė paežerės takelyje ir priėjo prie Fredo Bredfordo, kuris sėdėjo prie savo namelio ir skaitė rytinį laikraštį.
Jis buvo ką tik papusryčiavęs, žmoną su sūnumi išsiuntęs prie ežero ir, prieš eidamas pas juos, džiaugėsi galįs ramiai pasėdėti.
Bredfordas žiūrėjo į ateinančius žmones, svarstydamas, kas Jie galėtų būti.
Vienas iš jų vilkėjo armijos majoro uniforma, kitas — pigiu, fabrikinio siuvimo kostiumu, užsimaukšlinęs plokščią užlenktais kraštais skrybėlę.
Majoras buvo neaukštas šviesiaplaukis žmogus su tipiškais armiečio ūsais, įdegusiu liesu veidu. Mėlynos jo akys žvelgė rūsčiai ir tiesiai. Antrasis — aukštas, stambus vyras, vėjų nugairinto veido bruožai šiurkštūs; Bredfordas spėjo, kad jis — policininkas civiliniais drabužiais.
— Misteris Bredfordas?— paklausė majoras, sustojęs priešais Bredfordą.
— Taip, aš,— atsakė Bredfordas atsistodamas.— Jums reikia manęs?
— Fredas Bredfordas jaunesnysis?—pasitikslino majoras.
Bredfordas nustebės išplėtė akis.
— Ne, ką jūs. Tai mano sūnus.— Jis nervingai sulankstė laikrašti ir numetė ant kėdės.— Ko jums iš jo reikia?