— Mes praradome daug laiko,— suraukęs antakius, pasakė Deleinis.— Kodėl tu nepaprašei, kad tėvas mums paskambintų?
— Aš prašiau. Bet jis neskambino ir man neleido skambinti. Todėl ir parašiau,— paaiškino berniukas.— Jis sakė, visi faraonai — sukčiai.
Deleinis ir Kuperis ilgai ir rūsčiai pasižiūrėjo į Bredfordą.
— Aš paprasčiausiai pajuokavau,— tyliai pasakė Bredfordas, visas nuraudęs.— Nė manyt nepamaniau...
— Ar gali man nupasakoti, kaip tie žmonės atrodo?— paklausė Deleinis, vėl pasisukdamas į vaiką.
— Žinoma, galiu.— Ir Fredas tiksliai nusakė Kitsono, Džinės, Džipo ir Bleko požymius.
Kuperis viską užsirašė į užrašų knygutę.
— Šaunuolis,— pagyrė berniuką Deleinis.— Tu atlikai labai svarbų darbą. Aš tikrai pristatysiu tave premijai, jeigu tik mes surasime šarvuotį.
— Surasite kuo puikiausiai,— užtikrino juos berniukas. Jis vėl nusiėmė skrybėlę ir iškratė žolę.— Čia dar man reikia kažką sugalvoti. Žolė per greit sudžiūsta.
28, Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
433
Kuperis šypsodamas pasakė:
— Pabandyk įsidėti ledo. Tas tai tikrai atvėsins.
Fredas pažiūrėjo į jį gniuždančiu žvilgsniu.
— Kvailystė,— atrėžė jis.— Ledas ištirps.
Deleinis paplekšnojo Fredui per petį.
— Aš tau pasakysiu, kaip rasti išeitį. Nupjauk skrybėlės viršų, tada galvai visą laiką bus vėsu ir naują madą pradėsi.
Fredas kiek pagalvojo, paskui linktelėjo.
— Gudriai sumanyta,— atsakė jis.— Būtinai pabandysiu. Iš to dar ir pinigų galima uždirbti...
Kai vyrai atėjo atgal prie savo automobilio, Deleinis pasakė:
— Nuvažiavo į kalnus! Tai vienintelė vieta, kurios mes ne-tikrinom. Jie ten tikrai gali būti.
— Ne, negali,— paneigė Kuperis.— Jeigu žinočiau, kad ten įmanoma nusigauti, būčiau jau seniai patikrinęs, bet ten jokiu būdu neužvažiuosi. Kelias išplautas audros. Tokiu keliu šarvuočio neužveši.
— O gal jiems pasisekė,— pasakė Deleinis.— Daugiau jau nebėra kur ieškoti. Aš patikrinsiu visą kalnų rajoną.
Kuperis įlipo į automobilį ir įjungė variklį.
— Ar tu iš tikrųjų manai tą vaikigalį pristatyti premijai?
Deleinis atsisėdo šalia Kuperio. Jo mintys buvo kažkur toli,
kai jis atsakė:
— Ką dešimties metų vaikas darys su penkiais tūkstančiais dolerių? Tėvas vis tiek atims.— Jis žvilgtelėjo į Kuperį ir nuoširdžiai nusišypsojo.— Mes tai žinome, kas gaus premiją, ar ne? Juk yra paskelbta, kad premiją gaus tas, kas suras šarvuotį. Aš manau, mudu jį surasime, vadinasi, mums bus ir premija.
Kuperis lengviau atsiduso. ,
— Tu taip kalbėjaisi su tuo vaiku, kad man pasidarė neramu. ..
Deleinis linktelėjo.
— Aš žinau, kaip elgtis su vaikais,— tarė jis.— Svarbiausia — begalinis nuoširdumas. Kitaip jie tavim nepatikės. O man nuoširdumo niekad nestinga.
Ir jis nusijuokė.
Kitsonas grįžo į stovyklą truputį po devynių. Ant pečių jis nešėsi Džipo kastuvą, marškiniai nuo prakaito buvo prilipę prie kūno.
Džine sėdėjo ant akmens medžio pavėsyje. Jos veidas buvo išbalęs, akys pilnos ašarų.
Blekas, išsivaręs šarvuotį iš priekabos, sėdėjo prie jo durų, ausį prikišęs prie užrakto, ir, įdėmiai klausydamasis, dešine ranka labai lėtai ir atsargiai suko diską.
Kitsonas padėjo kastuvą ir priėjo prie Džinės. Atsisėdo prie jos kojų ir virpančiomis rankomis užsidegė cigaretę.
Džine uždėjo jam ant peties ranką.
— Kokia baisi mirtis,— pasakė Kitsonas, dėdamas ranką ant Džinės rankos.— Ir aš niekuo jam negalėjau padėti. Jis mirė, kol aš mušiausi su tuo niekšu, nors vis tiek nebūčiau spėjęs nugabent į ligoninę.
— Nebekalbėk apie tai, Aleksi.
— Ir šitaip palaidojau... kaip šunį. Jis buvo geras vyras, Džine. Reikėjo man jo paklausyti. Jis nenorėjo imtis šito darbo. Ir mane bandė atkalbėti. Kodėl aš jo nepaklausiau!
— Taigi.
— Jis visą laiką sakė, kad nieko iš to neišeis. Teisybę sakė. Einam iš čia, Džine. Abudu. Kai tik sutems, ir traukiam.
— Taip,— atsiliepė Džine.— Dėl visko kalta aš viena. Niekada sau neatleisiu. Aš užviriau tą košę. Kai nuėjai jo laidoti, sėdėjau čia ir galvojau. Dabar supratau, koks blogas žmogus, kokia menkystė buvau. Net jeigu mes tuojau pat atidarysime šarvuotį, aš nepaliesiu tų pinigų. Man tikriausiai buvo pasimaišęs protas.
— Tai tu sutinki pasitraukti su manimi?—paklausė Kitsonas, nežiūrėdamas į ją.— Mes galėtumėm pradėti naują gyvenimą, Džine. Ar tekėtum už manęs?
— Jeigu tik tu šito nori,— atsakė ji.— Bet tu juk pats netiki, kad mums pasiseks laimingai ištrūkti. Anksčiau ar vėliau mus vis tiek sugaus...
Kitsonas užspaudė cigaretę ir numetė šalin.
— O gal ir pasiseks, Džine. Reikia pabandyti. Sėsim į „Banką" ir leisimės link Meksikos sienos. Juk jie nežino mūsų žymių. Jeigu tik pasieksime Meksiką...
— Ei, Kitsonai!—šūktelėjo Blekas.— Eikš čia! Ką ten, po velnių, veiki? Eikš čia ir padėk man!
Kitsonas su Džine pažvelgė vienas į kitą, paskui Kitsonas atsistojo ir nuėjo prie šarvuočio.
— Tu moki dirbti su autogenu?—paklausė Blekas. Jo veidas buvo niūrus, įsitempęs, žvilgsnis atšiaurus.
— Ne.
— Tada pats metas išmokti. Reikia pradeginti šitą prakeiktą dėžę. Eikš čia ir padėk man susitvarkyti su balionais.
— Aš nieko nedarysiu,— ramiai atsakė Kitsonas.
Blekas nustebęs pažiūrėjo į jį.
— Ką tai reiškia? Mums juk reikia išsiimti pinigus.
— Man nereikia,— atsakė Kitsonas.— Aš pasitraukiu. Gailiuosi, kad į šitą reikalą įsipainiojau. Manykis pats. Išsiims! — visi pinigai bus tavo. O aš pasitraukiu.
Blekas lėtai, giliai įkvėpė.
— Klausyk, tu šliuže! Aš vienas čia nieko nepadarysiu. Užčiaupk savo srėbtuvę ir padėk man susitvarkyt su balionais.
— Kai tik sutems,— toliau dėstė Kitsonas,— mes su Džine išvažiuojam. Tu gali daryti kaip nori, bet mes išvažiuojam.
— Ak štai kaip,— suurzgė Blekas.— Jūs su Džine... Tai vis dėlto tu ją paėmei, piėmeny... Ir dabar spjauni į milijoną dolerių? Tau turbūt koks sraigtelis atsisuko!
— Taip, mes spjauname,— ramiai atsakė Kitsonas.
— Tolokai reikės paėjėti,— pasišaipė Blekas.
— Mes pasiimsime „Biuiką".
— Tai jūs taip manot. „Biuikas" reikalingas man, o aš išvažiuoti dar nepasiruošęs.— Jis trinktelėjo kumščiu į šarvuočio šoną.— Aš jį atidarysiu, nors po to ir kojas pakratyčiau. Nei tu, beždžionės. iškamša, nei tavo kekšė manęs nesustabdys! Jeigu norite nešdintis — prašau, bet turėsit nupėdinti savom kojom. Mašinos aš jums neduosiu.
Pakreipęs akis, Blekas pamatė, kad Džine greitai atsistojo ir ateina pas juos. Jis aiškiai sumokė — jie du prieš jį vieną. Be to, Džinė su revolveriu.
— Mes išvažiuojam šįvakar,— vėl ramiai pasakė Kitsonas.— Išvažiuojam su mašina. Jeigu nori, gali su mumis važiuot iki plento, o ten išsiskirsim. Apsigalvok!
Blekas susvyravo, paskui žvilgtelėjo Džinės pusėn. Dabar
Džine stovėjo ramiai, dešinė jos ranka buvo nuleista prie šono, ir Blekas jos negalėjo matyti.
Jeigu dabar jis žengs neapgalvotą žingsnį, tuodu susidoros su juo. Todėl truktelėjęs pečiais pasakė Kitsonui:
— Gerai, jeigu jau jūs taip nusprendėt... Bet iki sutemstant mes dar galime padirbėti prie šarvuočio. Turime dvylika valandų. O gal staiga ims ir pasiseks. Nejaugi tu manai visą tą laiką sėdėti ir žiopsoti? Padėk man susitvarkyt su balionais.
Nustebintas tokio netikėto Bleko atsitraukimo, Kitsonas suglumo.
— Gerai,— kiek padvejojęs, sutiko jis.— Bet iš to nieko neišeis. Nepradeginsi šito metalo, nors plušėtum dvidešimt metų.