— Donnerwetter! Leiski—išstenėjo vyrukas vokiškai.
Tada Kliosas suspaudė jį dar stipriau. Tik po penkių minučių atvažiavo opelis su jų apsauga. Pagaliau Kliosas galėjo įsitikinti, kad Reineriui ne viskas pavyko. Tiesa, žuvo Vonsovskis, kuris niekad nieko jau nebepasakys, bet išliko jis, Kliosas, ir haupšturmfiureris Liozė, nors ir truputį sužeistas.
Po dviejų valandų galėjo į ligoninę atnešti Liozei tariamo partizano parodymus. Tai buvo teisingi parodymai. Vieninteliai šioje byloje teisingi parodymai: jaunas vyrukas, folksdoičas, su grupe tokių, kaip jis, gavo uždavinį užpulti kalėjimo furgoną ir nušauti tris žmones: Vonsovskį, Liozę ir Kliosą. Įsakymą gavo iš pulkininko Reinerio. Bet, prieš vykdamas į esesininkų ligoninę, kur turėjo supažindinti Liozę su šiais parodymais, Kliosas neatsisakė mažo malonumo. Paskambino pulkininko Reinerio adjutantui ir liepė jam pranešti, kad po penkiolikos minučių oberleitenantas Kliosas atneš ponui pulkininkui sučiupto partizano parodymus. Tačiau eiti ten jam jau nebereikėjo. Po penkių minučių paskambino adjutantas. Nuo susijaudinimo gergždžiančiu balsu pranešė Kliosui, kad prieš porą minučių pulkininkas Reineris šūviu į burną baigė gyvenimą...
4. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
49
Atsidarė durys, tos pačios, pro kurias Kliosas įėjo į salę. Dviejų esesininkų lydimas įėjo kažkoks Kliosui nepažįstamas esesininkas su grupenfiurerio ženklais. Išvydę jį visi karininkai, lyg mokiniai įėjus mokytojui, pašoko iš savo vietų. Esesininkas sustojo prie jų.
— Ponai, jums teko didelė laimė ir garbė, kuri pasitaiko nedaugeliui. Adolfas Hitleris nusprendė pats jums įteikti apdovanojimus. Prašau su manimi.
Visi patraukė prie didelių durų po juodu herbu...
DVIGUBAS NELSONAS
Kliosas pravėrė langą. Į kupė įsiveržė dūmai, tarytum oro pripildytas balionas išsipūtė užuolaida, nuo stalo ant grindų nulėkė laikraščiai ir papirosai. Žinoma, nieko nepamatė, netgi namų kontūrų; tiktai tada, kai traukinio ratai subildėjo palei iešmus, sumirksėjo blyškios žibintų švieselės. Tučtuojau užtraukė langą, dabar pyko ant savęs, pajutęs, kad padarė kažką nereikalingo, pakluso norui, kuriam paklusti neturėjo, tarytum būtų tikėjęsis pamatyti kitą kraštovaizdį, nes čia jau Lenkija, kad apskritai pamatys ne vien tik tamsą. Pasižiūrėjo į merginą, atsilošusią į minkštą atramą. Pasitaisiusi plaukus, padėjo knygą. Kuklia ruda suknele atrodė žymiai geriau negu su uniforma. Pajuto jos atidų žvilgsnį ir tučtuojau suprato, kad per šias kartu praleistas porą valandų padarė antrą klaidą. Traukinys, kurio atskiroje kupė jiedu važiavo, vyko iš Berlyno per Poznanę, Varšuvą į Liubliną ir Lvovą — per okupuotą kraštą nuo šiaurės į pietus.
Pirmoji klaida buvo po kelių minučių išvažiavus iš Berlyno. Stovėdamas prie lango, Kliosas staiga pamatė padangėje besi-kryžiuojančias prožektorių šviesas, o paskui išgirdo duslius lėktuvinių bombų sprogimus. Traukinys nėrė per tuščią erdvę, apsukdamas miestą, kurio ribas dabar žymėjo gaisrų pašvaistės ir lėtai krentančių raketų šviesos. Godžiai žiūrėjo į tuos vaizdus ir nepastebėjo, kad jinai stovi labai arti ir nežiūri pro langą, bet stebi jo veidą.
Ką nors pastebėjo? Negi jai pavyko, kas iki šiol niekam nepavykdavo: užklupti Hansą Kliosą tada, kai jis nepakankamai kontroliuoja savo veidą. O jis šį meną buvo tobulai įvaldęs: tiek metų slėpė neapykantą, pasišlykštėjimą, sielvartą, mokėjo abejingai dalyvauti budelių štabo pasitarimuose, ir, nors ranka pati slinkdavo prie dėklo, nesigriebdavo ginklo. O dabar ši mergina? Nieko nesakė. Nieko nesakė ir vėliau, kai uždarinėjo langą. Žinoma, jei ką nors ir būtų pastebėjusi, tylėtų. Ziūrė-damas į ją, į jos lygiai sušukuotus plaukus, plonas lūpas, turi nuolat sau kartoti: tai Hana Biozel, pavojingas priešas. Ne daili mergina, su kuria malonu keliauti tuščioje kupė, bet vokiečių žvalgybos karininkas. Ne moteris, kuri jam iš karto patiko, vos ją išvydo Berlyno abvero štabe, bet patyręs ir klastingas agentas, galbūt vienas iš pavojingiausių priešų, su kuriais jam, Kliosui, iki šiol teko susidurti.
Ji rūkė papirosą.
— Ar tau buvo tvanku, Hansai?—paklausė.— Jeigu nori, gali langą šiek tiek praverti.
— Ne, ačiū... Klausyk, Hana...
— Vėl! — nekantriai nutraukė.-— Užmiršti, kad esu Eva, o ne Hana.
Pradeda suvokti vaidmenį, pamanė. Ir tučtuojau prisiminė aną, tikrąją Ievą, nukankintą Berlyno gestape. Kaipgi jis nors trumpą akimirką galėjo laikyti moterimi majorą Biozel? O anos Evos beveik nepažino; retkarčiais ją matydavo Berlyne karo ministerijos koridoriuje ir neateidavo į galvą... Tai yra susivokė per vėlai, tik tada, kai pamatė ją vėlai vakare po Fridricho Didžiojo portretu, kabančiu koridoriuje, netoli durų į intendantūrą, kurioje viešpatavo pulkininkas Liuftas. Eva, Eva From dirbo pas Liuftą. Buvo patikrinta SD sekretorė, prileista prie slaptų reikalų. Už Haną truputį jaunesnė, ji buvo iš tų merginų, į kurias nekreipiama dėmesio. Smulkutė, pilka, nežymi. Valandas ištūnodavo prie rašomosios mašinėlės, nepakeldama akių netgi tada, kai kas nors įeidavo į kambarį. Todėl Kliosas netgi neįsidėmėjo jos veido.
Pagaliau aną vakarą... Iki vėlumos plūkėsi prie kažkokių sąrašų, jam šie darbai jau buvo įkyrėję, nes pasirodė, kad abvero centre prieiti prie kokių nors svarbesnių žinių buvo žymiai sunkiau, negu jis įsivaizdavo, todėl ieškojo galimybės patekti į kitą poskyrį. Stropiai užbaigęs sąrašus, pravėrė duris į koridorių. Tada pamatė Evą. Stovėjo po Fridricho portretu. .. Kai po valandėlės bėgo žemyn, vėl ją pamatė. Du tipai, kurių funkcijas tiksliai mokėjo atspėti, laikė ją už parankių. Kai prieš ją atidarė automobilio dureles, buvo išbalusi. Netoliese buvo kitas automobilis. Prie vairo sėdėjo uniformuota moteris. Tada nežinojo, kad tai Hana Biozel.
Apie tolesnį Evos likimą sužinojo po poros dienų. Pakviestas pas vieną iš Kanario pavaduotojų, pulkininką Liangnerį, jo kabinete pamatė kaip tiktai Maną Biozel ir kapitoną Boltą, kurį gerai pažinojo, nes kartu dirbo abvero „Rytų" skyriuje.
Liangneris, kreipdamasis į Haną, pasakė:
— Štai tas pats oberleitenantas Kliosas. Vienas gabiausių mūsų karininkų. Todėl šios sunkios operacijos laikotarpiui skiriu jį jūsų žinion.
Kliosas tylėjo. Jau žinojo, kad Prūsijos karininkai, o Liangneris buvo iš Prūsijos, nemėgo, jei pavaldūs karininkai klausinėja. Valdinys privalo tylėti ir klausyti, tik retkarčiais trumpu skambiu „klausau" priminti, jog esi čia. .
— Jūs dirbote Lenkijoje, važiuosite į Lenkiją,— pradėjo Liangneris. Trumpai, bet tiksliai paaiškino uždavinį.— Štai prieš porą dienų areštuota ilgesnį laiką sekta Eva From. Liang-nerio veide šmėkštelėjo pasidygėjimo ir paniekos grimasa.— Ji vokietė ir priedo karininko duktė,— pridūrė.— Nustatyta, kad From dirbo priešų žvalgybai. Porą mėnesių. Perrašinėdama slaptus dokumentus, darydavo vienu nuorašu daugiau ir palikdavo juos slėptuvėje, esančioje, koks akiplėšiškumas, karo ministerijos koridoriuje, po Fridricho Didžiojo portretu. Deja, tardymas nedavė patenkinamų rezultatų. Eva From nepasakė nei kam dirba, nei kas ištuštindavo slėptuvę. Nepasakė,— pakartojo pulkininkas, o Kliosas pagalvojo apie tą merginą, praėjusią visas pragaro pakopas...— Tvirtino nežinanti. Sako, sutikusi vyriškį, kuris davė jai nurodymus ir pinigų. Po to jo daugiau nemačiusi. Retkarčiais slėptuvėje surasdavo sau nurodymus. Žinoma, tai melas,— pridūrė pulkininkas,— bet, deja, Eva From jau daugiau nieko nepasakys. Tardytojas buvo pernelyg stropus,— vėl Liangnerio veide atsirado pasidygėjimas.— Turbūt suvokiate, ką tai reiškia,— kalbėjo toliau Liangneris.— Tiktai kas nors iš ministerijos darbuotojų, bet kuriuo atveju kas nors, galintis lankytis mūsų įstaigoje, galėjo tuštinti slėptuvę.