Kliosas sutiko, nes Resmanas gana aiškiai davė suprasti, kad kitokio atsakymo nelaukia. Jo nurodymu, per artimiausias tris, keturias dienas Kliosas privalo susipažinti su konsulo Istambule asmens bylomis, su šimtais agentūrinių raportų, arba, tiksliau sakant, skundų, esančių Istambulo įstaigos darbuotojų asmens bylose, reikėjo iš tos kvailumo, insinuacijų ir pataikavimo maišalynės išskirti tai, kas galėjo tikti Kliosui. Be tor dar jo laukė prekybinės misijos raportų ir pranešimų apie prekybą džutu studijavimas, nes Resmanas jį siuntė kaip audimo pramonės ekspertą.
Keletą vakarų Kliosas sugaišo studijuodamas tekstilės kainų dinamiką, įvairių audimo žaliavos rūšių atpažinimo būdus. Jis manė, kad šios žinios, kaip ir kai kurios mokyklinės pastabos, liks atmintyje visam laikui, nors irgi gyvenime nereikalingos, nes džutas tai tiktai pretekstas, o jo dvigubas vaidmuo remsis visai kuo kitu. Žinoma, šių kainų studijavimas ir jų palyginimas su kainų biržoje skelbiamomis naujomis kainomis teikia nemaža medžiagos apmąstymams. Tarpininkų grandinėlė, kurios dėka Trečiasis reichas įgydavo deficitinių žaliavų, turėjo iš tų sandėrių labai gražaus pelno. Ar tiktai tarpininkai pelnosi dėl esančių sunkumų? Ar Istambulo įstaigos žmonių pirštai ne į save lenkti? Situacija kuo palankiausia. Esant daliniam embargui, tam tikri sandėriai sudaromi akis į akį ir gana apvalios sumos auksu praeina per kelių žmonių rankas. Kliosas nusprendė įsigilinti į šį mechanizmą. Patyrimas siūlė prielaidą, kad ten, kur vyksta apyvarta ir nelegaliai išmokama valiuta,. lengviausia surasti parsiduodantį informatorių. Tarp paprastos plataus masto vagystės ir tikros išdavystės riba neaiški, o kartais ir nepastebima.
Kliosas išgėrė paskutinį gurkšnį stiprios ir labai saldžios kavos, dar sykį žvilgterėjo į kitame stalo gale sėdintį šnipelį. Sis pastebėjo tą žvilgsnį, bet nė kiek nesumišo. Jis baigė valgyti mėsą, balta kvietine duona sausai išdažė alavinę lėkštę ir dabar tikriausiai meldė alachą, kad jo sekamas žmogus kuo ilgiau sėdėtų šiame vėsiame pusrūsio restoranėlyje ir, staiga sugalvojęs išeiti, nesutrukdytų palaimingojo virškinimo proceso. Kliosas pajuto kaimynui tam tikrą kolegiškumą. Galėtų jam pasakyti: „Zinai, brolau, tu pasėdėk trejetą valandų, o aš tuo tarpu, sutvarkęs savo reikalus, vėl grįšiu. Juk niekas nepatikrins, ar aš buvau išėjęs iš šio restoranėlio."
Jau norėjo pabelsti į alavinę lėkštutę ir pakviesti apžėlusia krūtine restorano savininką, bet jis staiga pats pasirodė. Kliosas apmokėjo gerokai padidintą sąskaitą. Turbūt šiame restoranėlyje svetimšaliai labai reti svečiai, todėl savininkas šiandien nusprendė atsigriebti. Jau praskirdamas suvertų karoliukų užuolaidą, Kliosas pastebėjo, kaip storulis nervingai rausiasi piniginėje. Kliosas lėtai patraukė gatve aukštyn. Dar turėjo gerą valandą laiko, todėl neabejojo, kad priešpiet turkų policija žinos jo maršrutą. Kas gali būti paprastesnio, kad vokiečių ūkinės ministerijos pasiuntinys aplanko vokiečių prekybinę misiją. Jei čia kas nors būtų įtartina, tai nebent tas faktas, kad jis užuot nuo to pradėjęs, tai daro antrą dieną po atvykimo.
Sustojo ant tilto prie metalinių turėklų. Žemai ūžė gatvė; tiltas virš Auksinio Rago įlankos pratęsia gatvę jungiančią miesto vakarinę dalį, po kurią nuo pat ryto jis tampo storulį šnipelį, su europietiškuoju Istambulu, vadinamu Bejoglu. Praėjus tiltą, ši gatvė taip pasikeičia, kad jos nepavadinsi nei
Eliziejaus laukais, nei Unter den Linden, nei Oksfordo gatve, o veikiausiai iš karto visomis trimis šiomis gatvėmis. Kaip tiktai ten, netoli prieplaukos, iš kurios plaukia keltas į Usku-darą, senąją, tikrai azijietišką miesto dalį, apgyvendintą turtingų Graikijos pirklių, kuriems priklauso didžiulės parduotuvės pagrindinėje gatvėje, įsikūrė vokiečių prekybinė misija. Kliosas, išsiėmęs iš dėklo fotoaparatą, padarė keletą nuotraukų.
Lipdamas žemyn pastebėjo, kad storulis šnipas kažką užsi-r ašinė j a savo žaliais apdarais bloknote. Kliosas pagalvojo apie Martą Kovač. Gal todėl, kad ji vilkėjo tamsiai žalią apsiaustą, o jos rankinukas ir bateliai buvo tokio pat žalumo, kaip Turkijos policininko bloknotas. Pagalvojo apie ją, kaip apie Martą Kovač, bet galėjo prisiekti, kad nebuvo tikras nei jos vardas, nei pavardė, paprasčiausiai tikros pavardės ir vardo jis nežinojo. Ne, ji nebuvo gražuolė. Ji išsiskyrė oria elegancija. Tokių elegantiškų moterų Vidurio Europoje trečiaisiais karo metais buvo reta. Dabar jis galėtų prisiekti, kad dar prieš įsėdant į traukinio Varšuva—Sofija pirmos klasės vagoną, jis trumpą akimirką ją buvo matęs Centrinėje Varšuvos geležinkelio stotyje. O gal jam tik taip atrodo? Iš pažiūros ramus stovėjo perone, nelabai laisvai jausdamasis civiliniais drabužiais, nuo kurių jau buvo atpratęs. Stropiai slepiamas jaudinimasis turėjo rimtą pagrindą. Paskyrus jį Resmano žinion — tą jis puikiai žinojo — bus stropiai sekamas. Tik vieną kartą jam pavyko nepastebėtam paskambinti Liudvikui, kuris pastaruoju metu vykdė jo ryšininko su centru funkcijas, ir primityviausiu šifru pranešti apie savo viršininkų sprendimą. Nežinojo, ar jam dar kartą pavyks pasinaudoti telefonu, tiksliau sakant, žinojo, kad tai bus neįmanoma. Žinojo tik išvykimo dieną ir valandą. Tokiems atvejams jis turėjo išbandytą sistemą. Po peroną sukiojasi laikraščių arba papirosų pardavėjos ir visiškai natūralu, kad žmogus, ruošdamasis kelionei, nusiperka laikraščių arba papirosų. Beje, mokant pinigus, labai tinkamas momentas ištarti keletą žodžių, arba įteikti (tai žymiai pavojingiau) mažą smulkiai prirašytą lapelį. Šį kartą lyg tyčia perone nebuvo nieko, kas jį galėtų painformuoti, ar ten, kur jį siunčia jo vokiečiai viršininkai, jis gali tikėtis savo centro pagalbos. Jau porą kartų jam buvo tekę dirbti be ryšio su centru, ir jis puikiai žinojo, kad nėra sunkesnių sąlygų už tas, kai agentas netenka ryšio su centru. Šiuo atveju neina kalba apie tai, ką jam veikti Is-tambule, instrukcijos nereikalingos, nes pačios aplinkybės diktuoja uždavinius. Jeigu SD užsienio tarnybai svarbu demaskuoti britų agentą vokiečių prekybinėje misijoje, tai Klioso uždavinys jį apsaugoti, įspėti apie pavojų, tuo pačiu metu stengiantis, kad Kaltenbrunerio įstaiga gautų dailiai įrištą dovaną — hitlerinio Reicho požiūriu visiškai nekaltą žmogų, o iš tikrųjų stambaus kalibro niekšą. Betgi šis vokiečių organizuotas jo vykimas į šį miestą, Klioso manymu, galėtų būti panaudotas mūsų darbo labui. Kliosas nenorėjo prisipažinti, kad jam pirmiausia rūpėjo jausti šalia savęs žmones, kuriais sunkiausiais atvejais galima būtų visiškai pasitikėti. Netgi nesinaudojant jų pagalba, žinoti, jog tokia pagalba galima. Čia ir buvo sunkiai slepiamo nerimo priežastis.
Jau prieš porą sekundžių užgeso raudona ir įsižiebė žalia šviesa prie bėgių, kuriais turėjo važiuoti jo traukinys, o perone nepasirodė joks žmogus, panašus į jo laukiamą. Pasigirdo pratisas traukinio signalas, bildėjo skubiai uždarinėjamos vagonų durys. Garvežys truktelėjo ir traukinys sunkiai pajudėjo. Kliosas stovėjo ant laiptuko, pasiruošęs užtrenkti duris, ir staiga pamatė iš tunelio išbėgantį šešiolikmetį berniuką languota dviratininko kepuraite. Negalėjo klysti, tai ir buvo tas, kurio laukė. Gal jį sutrukdė gaudynės, gal tik paskutiniu momentu gavo instrukciją? Nors traukinys vis didino greitį, vaikinukas nesijautė pasimetęs. Bėgo palei judančio traukinio vagonus, šaukdamas „Rože kavinė", lyg tai būtų Varšuvos laikraščio paties sensacingiausio straipsnio pavadinimas. Turbūt pamatė Kliosą, užtrenkiantį vagono duris, nes dar. sykį šūktelėjo „Rože kavinė", stabtelėjo ir tarytum nusivylęs pasuko link išėjimo.