Jau vakar Istambulo plane surado pavadinimą gatvės, kurioje turėjo būti Rože kavinė, ir nuėjo į miestą. Tačiau sugaišo daug laiko, kol pavyko pasprukti nuo sekančio iš paskos seklio, džiūsnos su stryrančiais ūseliais. Jį pavyko paklaidinti tarp iškabinėtų kilimų turguje, kur Kliosas atsidūrė visiškai atsitiktinai. Pagaliau viename į stotį vedančios pagrindinės gatvės skersgatvyje, maždaug už kilometro nuo viešbučio, surado ochros spalvos namą, bet iš karto pamanė suklydęs. Nebuvo jokių žymių, kad šiuose namuose būtų kavinė, kokias įprasta matyti Europoje. Tik pamatęs mažą emaliuotą lentelę su užrašu „Rože kavinė" įsitikino, kad tai ir yra jo ieškoma kavinė, o mažomis raidėmis po pavadinimu buvo užrašas, paaiškinantis iškabą: „Privatus klubas". Pabeldęs mediniu plaktuku, esančiu prie ąžuolinių durų, netrukus išvydo didžiulę moterį aplamdytu chalatu, didele nosimi ir žilais ūsais panosėje. Jau tada pradėjo įtarinėti, kad žodis „privatus" iškaboje netiksliai atspindi šios įstaigos pobūdį.
Žmogysta ėmė kažką skubiai turkiškai burbuliuoti, stengdamasi kažką išaiškinti, bet patyrusi, kad šios pastangos nesėkmingos, norėjo smagiai prieš nosį užtrenkti duris. Bet kadangi Kliosas iš jos to ir tikėjosi, prilaikydamas duris stengėsi pirmiausia angliškai, paskui prancūziškai išaiškinti moteriai, kuri veikiausiai buvo šios įstaigos cerberis, kad jis nori matyti madmuazelę Rože. Tikriausiai nieko iš to nebūtų išėję, nes senė, mosuodama rankomis, kažką be paliovos tarškėjo, jei laiptų aikštelėje nebūtų pasirodžiusi jauna moteris, į aukštą kuodą sušukuotais šviesiais plaukais.
— Čia, mesje, naktinis restoranas, kuris šiuo metu neveikia,— tarė moteris sklandžia prancūzų kalba su svetimšalės akcentu.— Jums tai ir stengėsi pasakyti mano kambarinė. Be to, tai privatus klubas tiktai nariams.
— Atsiprašau,— pasakė Kliosas,— mano bičiulis, nurodęs ..Roze kavinę", man nieko apie tai nesakė.
— Jūsų bičiulis?—nutęsė.— Ar jis mūsų klubo narys? Galima sužinoti, kas jis toks?
— Mano bičiulis Teodoras.
— Štai kaip! — nudžiugo.— Jei jūs pono Teodoro bičiulis, tai visiškai kas kita. Labai prašom.— Mostelėjo ranka, kviesdama sekti paskui ją.
Vyriškas vardas, kurį centras keitė kas mėnesį, buvo pirmas slaptažodis, atstojantis įžanginį žodį, kuriuo buvo tikrinama, ar pašnekovas tas pats asmuo, kuriuo jis dedasi esąs. Si taisyklė buvo privaloma visiems centro agentams, o šis jos universalumas Kliosui dažnai būdavo nepaprastai naudingas. Nesvarbu pasakyto sakinio turinys ir netgi kuria kalba sakinys ištartas. Svarbu tiktai vardas, kuris tą mėnesį kaip tik buvo Teodoras.
Jį atvedė į tipišką, galima sakyti, netgi perdaug tipišką koketės buduarą. Rausvu gėlėtu šilku apmuštos sienos, tokios pat užuolaidos, apskrita liustra, kurios rėmas atrodė šimtu metų senesnis, negu iš tikrųjų buvo. Ant plataus prancūziško gulto krūva spalvotų pagalvėlių. Tik tamsaus riešutmedžio rašomasis stalas, pernelyg didelis moteriai, visiškai netiko šiame kambaryje.
Stumtelėjo jam kažkokio žvėrelio kailiu pridengtą minkštą kėdutę. Priėjusi prie veidrodžio pasitaisė neklusnią sruogą plaukų. Tiktai dabar galėjo ją gerai apžiūrėti. Nebuvo • gražuolė, netgi sunku būtų ją pavadinti gražia. Tačiau turėjo kažką tokio, kas vyrams galėjo patikti. Ypač vyresnio amžiaus vyrams, pamanė Kliosas.
— Na gi?—atsigręžė į jį. Tai buvo pirmieji žodžiai, pasakyti kambaryje. Nenorėjo pasakyti slaptažodžio pirmosios dalies, laukė, kol jis pasakys. *
— Teodoras tai ne mano bičiulis,— pasakė Kliosas.
— Jis veikiausiai jūsų pusbrolis.
— Mano motinos pusbrolis.
— Gerai, „J—23",— atsakė.— Gavome pranešimą, jog atvažiuosi. Šefas pasakė, kad tau visokeriopai padėčiau.— Atidariusi rašomojo stalo apatines dureles, ištraukė butelį ir taureles.— Truputį viskio?
— Kodėl truputį?
— Gali gauti, kiek nori, bet negi atvažiavai į Istambulą tiktai gerti viskį? Gal ko nors reikia? Gal pinigų?
— Kol kas man nieko nereikia, gal vėliau prireiks.— Trumpai, nesismulkindamas papasakojo apie savo misiją. Paklausė, ar žinanti ką nors apie vokiečių konsulatą.
— Keletas Reicho konsulato ponų mūsų klubo nariai, o ponas konsulas save laiko mano garbintoju. Jei nori, kad arčiau susipažinčiau...
— Ne, kol kae nereikia,— pasakė gal truputį paskubėdamas.— Gal prireiks kokių nors ryšių su anglais. Bet pirmiausia,— pridūrė,— noriu apsidairyti.
— Pranešiu šefui. Jis jau žino, jog atvažiavai. Žinoma, patvarkysiu, kad galėtum laisvai vaikščioti į klubą, nors geriau būtų, kad tave įsivestų koks nors tavo bičiulis vokietis. Čia niekad nepakenkia atsargumas. Istambule savarankiškai veikia ne mažiau kaip šešios žvalgybos, neskaitant Turkijos policijos ir karinės kontržvalgybos. Neseniai turkai su dideliu triukšmu išvijo Mandžukuo konsulą. Tu niekad neįspėtum, kam dar jis galėjo dirbti,— laisvai nusikvatojo,— jeigu dirbo taip pat ir japonams. Tuojau, tuojau...— šūktelėjo,— prisiminiau vieną dalyką, kuris turėtų tave sudominti. Pavyko sužinoti Centriniame banke, kad kažkas iš vokiečių konsulato turi pas juos asmeninę sąskaitą. Tikriausiai rūpinasi savimi, neprivalau tau aiškinti: procentai, kyšiai ir taip toliau. Pasistengsiu sužinoti kas, o jei pavyks, parūpinsiu tau jo sąskaitos ištrauką. Tokiomis sąlygomis visuomet nebloga turėti žmogelį, kurį gali šiek tiek smaugti.
— Matau, kad jums nėra šio amato paslapčių. O jei kalbėti apie smaugimą...
— Mielasis,— nedavė jam užbaigti,— šį darbą dirbu jau dvylika metų...
— Negali būti,— nuoširdžiai nusistebėjo Kliosas, paskui pridūrė:— O dėl smaugimo, reikia būti atsargiam. O jeigu tas žmogelis dirba anglams ir banke slepia pas juos uždirbtus pinigėlius, tuo būdu iš pašalinių šaltinių gerina savo reikalus?
— Veikiausiai ne,— atsakė truputį pagalvojusi.— Anglai labai atsargūs. Jie savo honorarus mieliau disponuoja Bank of England.
Ji buvo teisi. Kliosas nusprendė paklausti dar apie vieną žmogų, kurio pavardė buvo gana dažnai minima patarėjo Vitės pranešimuose ir su kuriuo turėjo progos susitikti prieš išvykdamas į Istambulą.
— Ar tu žinai ką nors apie Christopulį?
— Su juo tikrai susipažinsi, nuolatinis mūsų klubo svečias. Žavingas vyras,— šyptelėjo.—Graikas su Turkijos pilietybe,— patikslino.— Nepraktikuojantis teisininkas, pagaliau kas jį ten žino. Bet kuriuo atveju jis tituluojamas mecenatu. Spėjama, kad bendradarbiauja su Turkijos policija, tarpininkas, ryšininkas, kaip nori, taip vadink, visuomet turi pinigų, važinėja naujausio modelio „Jaguaru", visuomet apsuptas gražiausių šio miesto merginų. Retkarčiais turi gana įdomių žinių, kurias pasiruošęs už aukštą kainą bet kam parduoti. Puikiai kalba pora kalbų. Sklinda gandai, kad anglų rezidentas, bet tai nelabai patikima. Vyrukas per daug išvaizdingai atrodo.
Palydėjusi Kliosą iki laiptų, linktelėjo galvą atsisveikindama.
— Iki vakaro,— pasakė ji.
Kliosas žvilgterėjo į laikrodį. Artėjo septinta. Lauke karštis šiek tiek sumažėjo. Nors panelės Rože klubas savo veiklą pradėdavo aštuntą valandą, Kliosas buvo numatęs čia ateiti vėliau. Rože patariamas, būdamas konsulate, užmezgė pokalbį su patarėju Vite apie vyriškų pramogų galimybes šiame mieste ir išprovokavo jį paminėti „Rože kavinę". Nudžiugęs patarėjas tučtuojau pasisiūlė Kliosui įvesti jį į klubą.
Šnipelis tūnojo po kaštonu, bet Kliosas jau neturėjo jokio pagrindo slėpti, kur jis numatęs šį vakarą eiti. Panelės Rože užeiga tikriausiai nuolat stebima. Pakėlęs ragelį, pranešė budinčiajam, o veikiausiai viešbučio savininkui, nes Kliosas budinčiojo vietoje nieko daugiau nėra matęs, kad ruošiasi šiek tiek nusnūsti ir prašo apie dešimtą pažadinti ir iškviesti taksi.