— Ponas konsulas pavedė man pasakyti, kad jūsų apsilankymas jam asmeniškai suteiktų didelį džiaugsmą. Ar galime tikėtis?..
— Rengiuosi,— atsakė.— Tikiuosi, kad man niekas nesutrukdys.
Prisėdo ant kraštelio kėdutės, kurią jai pasiūlė Christopulis, tarytum norėdama tuo pasakyti, kad ji čia bus labai trumpai. Vitei pradėjus sakyti, kad jis leidęs sau pakviesti į klubą Vokietijos ūkio ministerijos pasiuntinį, kuris su reikalais atvyko į Istambulą, viena gana šykščiai apsirengusi mergina, laikydama ant padėklo telefoną, sustojo prie jų staliuko.
— Ponui patarėjui Vitei,— pasakė ji.
Nesistebėdamas paėmė iš jos rankų ragelį. Ne pirmą sykį šioje kavinėje jam teko šnekėti telefonu. Pats konsulas žinojo, kur tokiu metu lengviausiai surasti patarėją. Bet šį kartą tai buvo ne konsulas. Vitė teišgirdo vieną sakinį, bet jo visiškai pakako, kad pajustų pastaruoju metu vis dažniau jį apimančią baimę.
— Jūs blogai jaučiatės?— paklausė Christopulis.
— Lažinuosi, kad skambino moteris,— linksmai jam nusišypsojo Rože.— Tik moteris gali padaryti tokį pritrenkiantį įspūdį.
— Taip,— atsakė į jos juoką,— tai buvo moteris.— Ir nesumelavo. Tačiau jo išgirsti žodžiai nieko bendro neturėjo su reikalais, apie kuriuos tikriausiai galvojo Rože. Ta moteris tepasakė vieną sakinį: „Žinau, kam priklauso sąskaita Nr. 115/185 Centriniame banke." Nieko daugiau, bet šito pakako, kadangi Vitė irgi žinojo, kam priklausė menka vos penkiasdešimt kelių tūkstančių svarų sterlingų suma toje sąskaitoje. Iš kur sužinojo ta moteris, kad ši sąskaita būtent Vitės? Kodėl ji tai pasakė? Šantažo pradžia?
— Tai turbūt tas jūsų pažįstamas, kurio laukiate?—nutraukė jo mintis Christopulio balsas; jis parodė tarpduryje besidairantį jauną vyriškį gražiai pasiūtu kostiumu.
— Taip,— patvirtino Vitė.— Alio, Kliosai!—Pašaukė.
Jaunas vyras, priėjęs prie jų staliuko, galantiškai pasviro
prie jam ištiestos madmuazelės Rože rankos, spūstelėjo Chris-topuliui delną ir bičiuliškai paplojo Vitei per petį.
— Čia gera,— pasakė Kliosas, o paskui kreipėsi tiesiai į Christopulį.— Tai jūs būsite tas pats Christopulis, kurio dėka patarėjas Vitė tvarkė skubų mangano pristatymą?
— Kuo galiu ir kuo geriau visuomet tarnauju savo bičiuliams vokiečiams.
— Jūs pasistenkite susipažinti su ponu Christopuliu,— ėmė čiauškėti Rože.— Tai žmogus, žinantis šio miesto paslaptis.— Greitai atsistojusi linktelėjo jiems ir priėjo prie baro, kur šeimininkavo plačiakelnė mergina. Kliosas, žvilgsniu palydėjęs Rože, degdamasis Christopulio pasiūlytą papirosą, pasakė:
— Žinote, paslaptys mane nelabai domina, mieliau užmegzčiau ryšius vietinių prekybininkų sferose.
— Christopulis čia viską žino,— įsiterpė Vitė.
— Žinau,— nusišypsojo Christopulis,— jei tai naudinga, o jei nereikia,— nežinau.
— Manau, kad susikalbėsime,— pasakė Kliosas.
— Viskas priklauso nuo to, kokios prekės jus dominą. Bet šį pokalbį siūlau atidėti rytdienai. Turbūt ne kasdien jūs matote šokėjas nuogais pilvais? Ar jūs žinote, kad Rože turėjo išsirūpinti specialų policijos leidimą?
— Dėl to nuogo pilvo?— pasidomėjo Kliosas.
— Na kur ten, tam reikalui leidimai nereikalingi. Šokiui su uždengtu veidu. Jau dvidešimt metų, kai Turkijoje moterims negalima dangstyti veidų, bet madmuazelė Rože sugeba viską sutvarkyti.
— Tikriausiai nenorėjote pasakyti, kad Rože palaiko ryšius su policija?
Christopulis tik savotiškai nusikvatojo ir, užuot atsakęs, privertė juos išklausyti ilgą rytietišką pasakojimą, iš kurio Kliosas, jei gerai suprato, galėjo susivokti, kad ne tas blogas žmogus, kuris palaiko ryšius su policija, bet tas, kuris dirba vien tiktai policijai.
„Perspėja mane, informuoja ar šaiposi",— galvojo Kliosas, žiūrėdamas į judrų elegantiško graiko veidą.
5
Į pakvietimą, puošniai atspausdintą ant faktūrinio popieriaus, kuriame buvo prašoma atvykti į draugišką susitikimą pas Vokietijos konsulą, Kliosas pažiūrėjo be jokių poteksčių ir apie penktą valandą atėjo. Jis buvo pirmasis svečias. Iš konsulo jausmingo sveikinimosi nieko negalėjai susivokti, bet jo sekretorė džiūsna panelė fon Tilden, apsirengusi pilku kostiumu, primenančiu mundurą, su hitlerinės partijos ženkliuku atlape, negalėjo paslėpti ironiškos šypsenos.
— Punktualumas — vokiečių karininkų bruožas,— prunkštelėjo, žvilgtelėjusi į Kliosą.
Sodo apžiūrėjimo dingstimi jis atsikratė jos draugystės ir, susiradęs tolokai nuo konsulato rūmų sodo kertėje tylią pavėsinę, bandė apibendrinti savo trijų dienų stebėjimus Istam-bule.
Tris kartus apsilankius konsulate, jam pavyko susipažint! su visais šios įstaigos darbuotojais. Be Grandelio, Vitės ir panelės fon Tilden dar minėtinas Petersas, mažakalbis, įtarus ir žvelgiantis iš padilbų tipas. Iš tos ketveriukės Kliosui reikėjo parinkti žmogų, kuris Resmanui bus apibūdintas kaip demaskuotas šnipas. Iš ketveriukės, nes penktasis konsulato darbuotojas patarėjas Beicas jau trečias mėnuo gydėsi vienoje Is-tambulo ligoninėje nuo geltligės. Todėl jam galima duoti ramybę, nes, sprendžiant iš Resmano informacijų, britų agentas konsulate veikė dar prieš dvi savaites. Teoriškai anglų žvalgybos agentu galėjo būti kiekvienas iš tų keturių, kadangi visi jie lengvai prieidavo prie informacijos šaltinių, bet Klioso uždavinio esmė pirmiausia išaiškinti tikrąjį agentą. Tuo būdu jam beliko tik trys asmenys, tinkantieji suvaidinti anglų šnipo vaidmenį. Iki šiol jam teko šiek tiek susipažinti vien tik su Vite. Nemažą vaidmenį čia atliko „Rože kavinėje" suloštas pokeris.
Po keleto pirmųjų dalinimų Kliosas pastebėjo, kad Vitė nusprendė jam pralošti pinigų. Jį tai įsiutino. Mėgo pokerį, mėgo lėto kortų atidengimo procesą, apsisprendimo akimirką, ar lošti, ar nuo lošimo atsisakyti, mėgo momentą, kai apsispręsdavo blefuoti. Būtent todėl nesunkiai suprato, kad Vitė ir Christo-pulis nori jam duoti tai, ką jis mėgo imti pats. Nusprendė iškrėsti Vitei pokštą. Kol tasai susigaudę, prieš jį išaugo nemaža krūva banknotų, kurie netrukus tapo konsulato tarėjo nuosavybe. Prisiglobdamas pinigus, Vitė iš tiesų jautėsi nelaimingas, o tai buvo Kliosui tam tikra satisfakcija, kadangi jis tik vėliau susiorientavo, kad šis Vitei iškrėstas pokštas jam kainavo pusę Istambulo komandiruotei skirtų pinigų.
Kai prie baro jam trumpam pavyko susitikti su Rože, jos užklaustas, ar nesukvailiojo, pralošdamas tiek pinigų Vitei, jis net nepagalvojęs išpoškino, kad nuo pat lošimo pradžios turėjo tokį tikslą, nes žinia apie jo pralošimą tuojau pasklis, ir anglai nepraleis progos pasiūlyti jam paskolą. Kadangi jie taip darys per savo žmogų Vokietijos konsulate, tad jam nebus sunkumų iš keturių kandidatų išaiškinti išdaviką. Rože tik gūžtelėjo pečiais, pasakydama žinanti pavardę žmogaus, kurio vardu atidaryta sąskaita Centriniame banke, bet apie juos tiek susirinko žmonių, jog reikėjo pakeisti temą. Kai išeidamas pasilenkė pabučiuoti jai ranką, ji sušnabždėjo:
— Duosiu tau rytoj konsulate.
Taigi šiandien po valandėlės bent jau sužinos sąskaitos savininko pavardę. O gal Rože jį bent šiek tiek painformuos apie čionykštį Centro atstovą, kurio pareiga būtų padėti Kliosui išaiškinti tikrąjį anglų agentą. Nors tarp sąjungininkų žvalgybų santykiai ne visuomet klostydavosi idiliškai, tačiau susidarius pavojingai situacijai, ne kartą imdavosi bendrų priemonių. Savaime suprantama, kad netgi Centro šefui buvo ne taip jau paprasta susisiekti su anglų rezidentu, gal net sunkiau negu Kliosui, kadangi tai grėsė savo vaidmens dekonspiravimu, o Kliosas puikiai žinojo, kad Centras niekad su tuo nesutiktų.