— Šešis žmones,— riktelėjo,— kuo skubiau!—ir padėjo ant šakučių ragelį. Nenorėjo klausytis Liozės kamantinėjimų, nei jam aiškinti. Tegu galvoja, jog paprasčiausiai jo šefas bijosi be apsaugos grįžti naktį namo. ^
Grafo svečiai jau ruošėsi namo. Vienas po kito ėjo prie Vonsovskio, spaudė jam ranką, o jis kiekvienam žavingai šypsodamasis kartojo, jog dėkingas už suteiktą garbę. Dibelijus išsidrėbė giliame fotelyje palei židinį. Ištiesęs prieš save kojas, čiulpė neuždegtą cigarą.
— Jūs dar nevažiuojate, pone štandartenfiureri?—kreipėsi į jį liesas pionierių pulkininkas su ilgu raukšlėtu nupešto kalakuto kaklu, po kuriuo tabalavo geležinis kryžius.
— Sugedo mano automobilis,— greitosiomis sumelavo Dibelijus.
— Mielu noru jus paimsime,— pasiūlė aviacijos majoras.
— Ačiū,— atsakė.— Paskambinau, kad man atsiųstų kitą mašiną. Palauksiu. Žinoma, jeigu tik leis mūsų šeimininkas.
— Suprantama, pone štandartenfiureri,— atsakė grafas.— Jeigu jūs blogai jaučiatės...
— Puikiai jaučiuosi. Jau seniai taip gerai nesijaučiau.
— Turiu galvoje poilsio kambarius,— paaiškino Vonsovskis.— Francišekas gerai prikūreno. Išsimiegosite, o rytą maloniau važiuoti. Švintant apsnigti miškai labai gražiai atrodo.
— Jums gerai, pone Vonsovski,— kalbėjo Dibelijus, paduodamas ranką majorui su parišta ranka.— Jums gerai,— pakartojo.— Jūs turite laiko kontempliuoti gamtos grožį. Aš negaliu sau leisti šią naktį miegoti, netgi jūsų Francišeko gerai prikūrentuose kambariuose. Turiu dar padirbėti.
Lauke suburzgė išvažiuojančių karininkų automobiliai. Vonsovskis išlydėjo juos iki pat durų. Dibelijus, patogiai išsitiesęs fotelyje, traukė cigarą, kurį pagaliau užsidegė iš židinio paimta žarija.
— Jūs esate nepaprastas, Dibelijau,— kalbėjo Vonsovskis, sėsdamas į kitą oda apmuštą fotelį.— Po tokios dienos jūs dar dirbsite? Bet aš jumis tikiu, nors prieš pusvalandį buvau tikras, kad eisite miegoti. Tai tikro vokiečio bruožas: visų pirma pareigos. Jeigu šį devizą būtų pritaikę mano gentainiai, galbūt istorija jiems būtų buvusi palankesnė... Bet kur tau, mes mėgstame plepėti, mitinguoti.
— Mėgstate valgyti ir gerti, tas man patinka.
— Tai gal po taurelę puikiosios trauktinės. Ją gamino Francišekas pagal receptūrą savo motinos, tarnavusios guvernante pas mano motiną, grafienę fon Ekendorf. Gal susigundysite?
— Tokios kilmingos trauktinės tikrai paragausiu.
Francišekas tarytum to ir telaukė, priėjo prie jų su padėklu, ant kurio puikavosi krištolinis grafinas, pilnas skaidriai raudonos trauktinės, ir dvi sunkios krištolinės taurelės.
— Prozit, mano Vonsovski,— Dibelijus kilstelėjo taurelę. Paragavęs degtinės, gėrėdamasis pačepsėjo.— Vadinasi, per savo motiną, kilusią iš Ekendorfų, jūs esate susigiminiavę su pulkininku Reineriu?
— Rimtai kalbant,— tarė Vonsovskis,— tai tik pono pulkininko mandagumas verčia mane vadinti pusbroliu. Mes, lenkai, apie tokią giminystę sakome: devintas vanduo nuo kisieliaus.
— Bet vis vien jūsų gyslose teka pusė vokiško kraujo. Galvoju, ar tai daug, ar maža.
— Kaip tiktai tiek, kad galėčiau pelnyti vokiečių karininkų pasitikėjimą. Jei ne lemtingos pasaulinio karo išdavos, galbūt tamautumėm viename pulke. Jau tada, dvyliktaisiais, tryliktaisiais metais, prisimenu, jau tada daugelis šviesesniųjų karininkų svajojo apie visų vokiečių sujungimą po vieno imperatoriaus krivulę.
— Tiktai mūsų fiureriui pavyko įgyvendinti jūsų kolegų svajones. Argi taip pat ir jūsų? Šie penkiasdešimt procentų vokiško kraujo...
— Abejoju,— nutraukė jį Vonsovskis,— ko gero, daugiausia keturiasdešimt devyni. Šiandien mano gyslomis teka mažiausiai vienas procentas alkoholio. Bet aš jus nutraukiau.
— Niekai, Vonsovski. Duodu jums žodį, prie šio pokalbio dar grįšime ne kartą. Dar jums nusibos su manimi šnekėti.
Pasigirdo vis garsėjantis automobilių burzgimas.
— Na, pagaliau!—šūktelėjo Dibelijus.— Atvažiavo. Dar valandėlė ir jūs būtumėt netekęs kantrybės šnekėtis su manimi.
Dibelijus energingai pagriebė Vonsovskį už parankės. Tuo metu kai SS haupšturmfiureris Adolfas Liozė trepsėdamas purtėsi sniegą, Dibelijus su Vonsovskiu pasirodė vestibiulio duryse. Iki šiol buvęs švelnus ir malonus Dibelijaus veidas, akimirksniu sugriežtėjo.
— Dabar, ponas Vonsovski, eisime pasižiūrėti jūsų vonios.— Atsisegė dėklą, išsitraukė pistoletą.— Ateik, Lioze, pamatysi kai ką įdomaus. Ponas grafas eisite su mumis,— pašaipiai nusilenkė.
Laimė, jis nepastebėjo liokajaus Francišeko, kuris tuo metu ėjo iš virtuvės ir pačiu laiku sustojo laiptų šešėlyje.
Tuo tarpu Dibelijus, lyg įgudęs cirko magas, pamažu artėjo prie prausyklos. Vienu, bet lėtu, iškilmingu mostu patraukė praustuvą už krašto.
— Netikėta, Vonsovski, ką?
— Slėptuvė?—Vonsovskis, lyg pats savim netikėdamas, pasitaisė pensne.
— Argi jūs nežinote?
— Medžiotojų namelyje retai lankausi, Varšuvoje turiu butą. Įdomu, tokie seni namai visuomet turi paslapčių.
— Iš tiesų labai įdomu,— ramiai kalbėjo Dibelijus.— Ypač kai ant šių banknotų,— įkišo ranką į slėptuvę ir triumfuodamas prikišo prie Vonsovskio ąkių pundelį,— yra emisijos datos: 1939, 1938 metai, o štai netgi 1940. Kokie paslaptingi kartais būna šitie seni medžiotojų namai.— Iš papirosų dėžutės ant delno iškratė mikrofilmų rutuliukus.— Tiesa, Vonsovski?
— Atrodo, nemažai pinigų,— tarė Vonsovskis. Išsitraukęs papirosą, užsirūkė.
Tačiau Dibelijus toliau nebenorėjo vaidinti.
— Paimk jį!—riktelėjo, stipriai pastūmęs Vonsovskį link esesininko, kuris, išgirdęs kalbas vonioje, stovėjo tarpdury.
— Neįprastas padėkos būdas už vaišes,— Vonsovskis nusivalė nuo atlapų pelenus.— Manau, kad aš galiu pasiimti kailinius.
— Nutilk! Dar tau padėkosiu. Senelė fon Ekendorf nedaug ką tau padės.— Lioze,— staiga prisiminė,— čia yra dar liokajus.
— Būtent,— pasakė Vonsovskis.— Iki šiol nesiteikėte išgirsti, kad šia vonia naudojasi tarnai, manoji viršuje.
Liozė, išsitraukęs iš dėklo ginklą, puolė į virtuvę. Netrukus sugrįžo. Atlapotas langas jam viską paaiškino.
— Pabėgo,— pasakė.— Sprendžiant iš šalčio virtuvėje, tai įvyko prieš porą minučių.
— Vadinasi, tai Francišekas?— nusistebėjo Vonsovskis.— Neįtikėtina. Betgi, priešingu atveju, ko jam bėgti? Man labai nemalonu, pone štandartenfiureri, kad mano namuose atsirado žmogus...
— Nutilk,— tyliai pasakė Dibelijus.— Pasikalbėsime Varšuvoje.— Nežiūrėdamas į Vonsovskį, žengė prie durų.
Du geležinkelio saugotojai, prisikrovę maisto, šį kartą iš tolo aplenkė medžiotojų namą.
— Žiūrėk, Horstai,— pasakė mažesnysis, mostelėdamas galva į silpną šviesą medžiotojų namo languose.— Ponas su ponu visuomet susikalbės. Kada esi grafas, gali būti netgi lenku.
Bet ilgšis nepalaikė pokalbio. Buvo užsiėmąs tramdymu žąsies, kuri plakė sparnais, stengdamasi ištrūkti iš jo nuo šalčio sugrubusių rankų. - ✓
3
Pulkininkas Reineris iš susijaudinimo drebančiomis rankomis segiojosi palaidinę ir, garsiai plūsdamas (palyginti su kitais, netgi jaunesniais karininkais, buvo visuomet santūrumo pavyzdys, tačiau namuose nesivaržė), ragino pasiuntinį, nutukusį feldfebelį, kuris kuitėsi ruošdamas jam rytinę kavą. Jo pateisinimui reikia pasakyti, kad jis nebuvo pratęs taip anksti virti pulkininkui kavos.
Priėjęs prie lango, Reineris atitraukė užuolaidą, tamsiame danguje mirgėjo žvaigždės. Pseudoantikinis laikrodis ant Bi-dermajerio stiliaus komodos (Reineris ši butą su visais baldais paveldėjo iš kažkokio advokato, kuris buvo išvarytas į getą) rodė penkiolika minučių šeštos.