Pro retas medžių šakas Kliosas pamatė į sodą einančius svečius. Jis irgi patraukė prie jų.
Po valandėlės jau pažinojo Tei Fun-li, žemutį apvalų kiną, Mandžukuo karalystės atstovą ir jo puikią žmoną — japonę. Santūriai jiems atsakinėjo į klausimus, apie nuotaikas Vokietijoje, o jie pagarbiai ir dėmesingai klausėsi banalybių. Prie jų priėjo Grandelis, už parankės vesdamas stotingą, juodbruvį, dailia nosimi vyriškį.
— Jeigu leisite, pone Kliosai, aš jus pristatysiu mūsų senam bičiuliui kunigaikščiui Mžavanadzei.
— Džiaugiuosi, iš tikrųjų džiaugiuosi, susipažindamas su jumis,— pasakė kunigaikštis.— Man malonu paspausti ranką žmogui, atvykusiam iš šalies, kuri ant pečių velka sunkią kovos su bolševizmu naštą. *
— Jums, Kliosai, reikia žinoti, kad kunigaikštis yra Gruzijos carų ainis ir vienintelis legalus pretendentas į sostą.
— Pats fiureris pažadėjo kunigaikščiui,— sušnabždėjo panelė fon Tilden,— kad jis netrukus atsisės į Gruzijos sostą.— Jos baise buvo toks nuolankumas, tarytum šis vado pažadas būtų apvainikavęs gruziną.
Kliosas burbtelėjo, jog jam didelė garbė susipažinti su kunigaikščiu. Grandelis linktelėjęs jiems grįžo į savo postą prie durų sutikti naujų svečių, kunigaikštis tuo tarpu atsigręžė į vyriškį, kuris stovėjo jam už nugaros ir atidžiai žiūrėjo į Kliosą, tarytum norėdamas įsiminti jo veidą, o dabar kažką pusbalsiu, matyt, gruziniškai, sakė kunigaikščiui. Jis buvo su ryškiai raudona palaidine, susijuosęs spurguota juosta, apsiavęs auliniais batais, juodomis kelnėmis. Atrodė, kaip ir privalo atrodyti operetinio kunigaikščio ištikimas tarnas.
— Atsiprašau,— tarė kunigaikštis,— Paulis pamatė Japonijos ambasadorių. Turiu nueiti pasisveikinti. Pone Kliosai, manau, kad dar pasimatysime. Kurią nors dieną prašom pas mane užeiti,— linktelėjo vyrui raudona palaidine, o šis įteikė Kliosui kunigaikščio vizitinę kortelę.
Ir vėl Kliosas liko vien su išdžiūvusia lyg smaigas panele fon Tilden.
— Japonija leido kunigaikščiui suprasti,— rimtai kalbėjo fon Tilden,— kad tiktai jį pripažins nuo bolševizmo laisvos Gruzijos sosto pretendentu.
— Panele fon Tilden, ar jūs tikrai tikite,— Kliosas nusprendė ją paerzinti,— kad šis pamaiva kada nors atsisės į sostą?
— Fiureris jam pažadėjo,— atsakė pabrėžtinai.— Fiureris laikosi žodžio, negi jūs abejojate?
— Jūs manęs nesupratote, panele fon Tilden, ir abejoju, ar jūs suprantate mūsų fiurerį. Tik anglų skautai laikosi žodžio, ir tai ne visuomet. O mūsų fiureris ne anglų skautas, laikysis žodžio, jei tai bus naudinga Reichui, ir sulaužys pažadą, jei taip bus reikalinga. Negi iš tiesų jūs nesupratote, kuo remiasi mūsų naujoji tautinio socializmo moralė?
Panelė fon Tilden suglumusi pasižiūrėjo į Kliosą. Tai, ką pasakė Kliosas, galima buvo suprasti dvejopai: arba kaip už-kietėjusio hitlerininko cinišką tikėjimo išpažinimą, arba... Ji nusprendė apie tai negalvoti. Taip bent bylojo jos veido išraiška. Tai buvo jų keleto dienų pažinties vienintelis momentas, kai Kliosas pajuto jai truputį simpatijos. Iš sodo gilumos ėjo Vitė. Jis bičiuliškai pamosavo Kliosui.
Panelė fon Tilden tučtuojau pasinaudojo proga.
— Atsiprašau, man jau reikia eiti, galiu būti ponui konsului reikalinga.
— Kaip nors nepražūsiu,— nusišypsojo jai Kliosas, o paskui paklausė:—Ar panelė Rože jau atėjo?—Jis truputį sutriko prisiminęs, kad iki šiol nežino klubo šeimininkės pavardės.
— Negi ir jūs esate jos garbintojas?—jos lūpas iškreipė įprastinė šypsena.— Taip, netrukus po jūsų.— Apsisukusi ji išėjo.
— Ar jau susipažinote su kunigaikščiu?— paklausė Vitė.— Įdomi asmenybė, tiesa?
— Jūsų kaklaraištis persisukęs,— pasakė Kliosas ir padėjo Vitei atsukti kaklaraiščio mazgą.— Ne tiek kunigaikštis, kiek jo šitas...
— Turite galvoje Paulį? Tai kunigaikščio garbės sargyba. Tai jo vairuotojas, kamerdineris ir bičiulis. Atrodo, irgi kilęs iš aukštųjų Gruzijos aristokratų. Kunigaikštis jį pasiėmė, gavęs specialų konsulo leidimą. Paulis bus šio vakaro atrakcionas. Štai,—parodė keliolikos asmenų būrelį, susispietusį kitame sodo krašte.— Turbūt'jau pradėjo. Jūs būtinai turite tai pamatyti.— Vitė jau buvo beeinąs prie to būrelio, bet staiga, lyg kažką prisiminęs, sustojo.— Būčiau užmiršęs, Kliosai. Labai man nemalonu dėl vakarykščio.
— Nesuprantu,— atsakė Kliosas, nors puikiai viską suprato.
— Jūs vakar daug pralošėte.
— Nereikia apie tai kalbėti.
— Aš juk žinau, kaip jūs mažai gaunate pinigų. Valiutiniai suvaržymai...— Vitė nutilo, lyg laukdamas, kad Kliosas jam padėtų. Vakar, kai, nueidamas nuo kortų staliuko, Kliosas pasakė, jog žiūrėti į nuogą šokėjos pilvą vis tiktai mažiau kainuoja, Vitė, prisitraukdamas krūvą banknotų, priekaištingai pasižiūrėjo į Christopulį. „Na ir pridirbote jūs,— bylojo tas žvilgsnis.— Užuot pralošęs — išlošiau." Christopulis suprato šį nebylų priekaištą.
— Dabar netgi geriau, negu buvo prieš tai,— tyliai Christo-pulis pasakė.— Tasai žmogus gerokai pralošė, todėl dabar turi piniginių rūpesčių, bet geras bičiulis gali jam padėti. Privalo jam padėti. Ir paimti raštelį,— pridūrė jis pakildamas nuo žalio staliuko.
Dabar Vitė laukė, kad Kliosas patvirtins, jog valiutos skiriama iš tiesų mažai, o tai būtų proga pasiūlyti jam paskolą. Bet Kliosas, žiūrėdamas į jį klausiamu žvilgsniu, tylėjo. Tada Vitė rėžė tiesiai:
— Prašom pasakyti, kaip jūsų reikalai su pinigais?
8. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
— Atvirai šnekant, ne per geriausi,— atsakė Kliosas, galvodamas, kad jo spėliojimai, jog kas nors iš atstovybės jam pasisiūlys skolinti pinigų, pasitvirtino labai jau netikėtai.
„Vadinasi, tai Vitė,—pagalvojo,— jis yra tas žmogus, kurį reikia apsaugoti."
— Prašau,— pasakė Vitė, duodamas Kliosui banknotų gniužulą.
— Kas čia yra?—dėdamasis, jog nieko nesupranta, paklausė Kliosas.
— Penki šimtai svarų, maždaug tiek pat, kiek pralošėt.
— Negaliu,— atsakė Kliosas,— tikriausiai negaliu,— suabejojo.
— Gerai,— tarytum apsidžiaugė Vitė,— nelaikysime tai praloštų pinigų grąžinimu, o paskola. Aš tai numačiau ir netgi paruošiau pakvitavimą. Nenustatau jokio termino, atiduosite, kada jums bus patogu. O gal reikia daugiau?—Išsiėmęs parkerį, padavė jį Kliosui.
— Sutinku,— pasakė neišskaitomai pavingiavęs pakištą popierėlį.— Eikime prie šio vakaro atrakciono.
— Taip, taip,— džiugiai tarė Vitė.— Jo veide galėjai išskaityti aiškų palengvėjimą.
„Manosi mane nupirkęs",— pagalvojo Kliosas. Artėdamas prie išbujojusio ąžuolo, kur buvo susispietusi svečių grupelė, jis dairėsi, ar kur nors nepamatys panelės Rože. Bet čia jos nebuvo.
Tuo tarpu reginys, kurį Vitė buvo pavadinęs vakaro atrakcionu, iš tiesų buvo vertas pamatyti. Maža daili Mandžukuo pasiuntinio žmona buvo atsirėmusi į medžio kamieną, o už dešimties metrų stovintis Paulis svaidė į ją peilius. Plieniniai ašmenys styrojo medyje beveik ligi pusės gražiosios japonės figūros, o dabar net švilpdamas lėkęs peilis įsmigo už penkių centimetrų nuo dešiniosios siauraakės konsulienės ausies. Paulis susilaukė audringų ovacijų. Kiti trys peiliai siuvamosios mašinos preciziškumu susmigo palei konsulienės kaklą ir pečius. Ir tiktai dabar Kliosas pastebėjo, kas buvo šio reginio kulminacija: Paulis metė peilius aklai, jam buvo spalvota šerpe užrištos akys.
— Jūs turite drąsią žmoną,— kreipėsi Kliosas į storą, raukšlėtu lyg keptas obuolys veidu kiną. Konsulas, užuot atsakęs, nusišypsojo sava azijietiška mįslinga šypsena.
— Poniai konsulienei negresia joks pavojus,— pašnabždomis pasakė Mžavanadzė.— Paulis niekada neapsirinka. Apie tai šį tą žino ir mano priešai.