— Todėl aš nenorėčiau būti jūsų priešu,— šyptelėjo Kliosas.
— Tai priklauso tiktai nuo jūsų,— pašnabždomis pasakė Mžavanadzė.
Kliosas nespėjo pagalvoti, ką reiškia šie žodžiai, nes jo dėmesį patraukė panelė fon Tilden, skubiai einanti prie grupelės, susispietusios apie peilius svaidantį Paulį.
— Pone konsulai,— nervingai sušnabždėjo, o paskui tarytum nusigandusi dar labiau pritildė balsą. Kliosas teišgirdo „toji Rože11 ir „altanoje", bet šito jam pakako. Skubiai nusekė paskui besispraudžiantį pro žmones konsulą. Priešais bėgo panelė fon Tilden.
Altanoje, beveik toje pat vietoje, kur jis atvykęs į priėmimą ieškojo sau prieglobsčio, dabar gulėjo Rože. Palubėje kabančios lempos šviesoje ji atrodė vaiduokliškai. Jos nužudymo būdas nekėlė jokių abejonių. Salio kilpa buvo užveržusi merginos kaklą. Salia jos gulėjo atdaras rankinukas. Lūpų pieštukas, pudrinė, piniginė su pinigais, prancūziškas pasas. Nejučiomis pažvelgė į pavardę: Roze-Marija Liaurin, gimusi 1908 metais. Taigi jai buvo trisdešimt penkeri metai. Atrodė jaunesnė, pagalvojo Kliosas, ir šalio krašteliu uždengė jos veidą.
— Dieve mano,— vaitojo Grandelis.— Taip stengiausi išvengti skandalo. Ką mes dabar darysime?
— Manau, kad reikia iškviesti policiją,— pasakė Kliosas.
— Į eksteritorialines konsulo valdas? Ar jūs pašėlote! — atsiliepė panelė fon Tilden.
Kliosas nustebęs pasižiūrėjo į ją. Si hitlerininke labai ' stiprių nervų. Laikėsi taip, lyg surasti pasmaugtus lavonus būtų nuolatinės jos pareigos. -
— Abejoju,— pasakė prislėgtu balsu Grandelis,— ar išvengsime nepranešę policijai. Tačiau aš irgi manau, kad jiems bus velniškai sunku ką nors išaiškinti, kadangi beveik visi čia esantieji užsieniečiai turi neliečiamumo teisę. Kliosai, ar jūs galėsite mums padėti šiuo sunkiu momentu? Mes su panele fon Tilden eisime,— jis linktelėjo galvą į tą pusę, kur juoku ir plojimais buvo atlyginamas Paulio talentas ir konsulienės drąsa,— ir pabandysime jiems atsargiai pranešti apie šį įvykįr o jūs paskambinsite policijai, gerai?
Kliosas šiuo metu stengėsi pristumti koja sulamdytą popierių, gulintį ant grindų, po to, tarytum pakeldamas iškritusią nosinę, paėmė kartu ir popierių; jis galėjo prisiekti, kad prieš valandą, kai vienišas sėdėjo altanoje, to popieriaus čia nebuvo. Kartu su nosine radinį įsidėjęs į kišenę, Kliosas pasakė, kad, suprantama, jis visiškai atsiduodąs pono konsulo žinion ir pasiruošęs jam padėti.
Panelė fon Tilden ėjo priekyje, jie už kelių žingsnių sekė iš paskos.
— Kliosai,— konsulas skaudžiai suspaudė jam alkūnę,— prašom pasakyti, ar tai jūsų nurodymu, o gal jūs pats...
— Jūs mane įtariate nužudžius moterį, kurią mačiau antrą kartą gyvenime?
— Esu senas žmogus ir senas darbuotojas užsienyje,— tarė jis sustojęs alėjos viduryje.— Galiu tikėtis blogiausio, dimisijos arba ko nors panašaus. Galbūt turkai pareikalaus, kad išvykčiau iš Istambulo. Jie pasiruošę kibti bet kokiu pretekstu. Bet aš šiame mieste reprezentuoju Vokietiją. Todėl būkite man atviras. Nežinau nei jūsų laipsnio, nei jūsų atvykimo tikslo. Aš taipogi suprantu, kad SD ar gestapo darbe visaip atsitinka, bet aš privalau žinoti...
— Netgi tada, jei būčiau siųstas tų įstaigų, kurias jūs taip neatsargiai minite,— šaltai atrėžė Kliosas,— vis vien, Grandeli, neateičiau pas jus atgailauti. Privačiai jums pasakysiu, kad aš jos nenužudžiau. Ir gana spėlioti apie mano misiją Istambule.
— Juk mes čia vieni du,— pasakė Grandelis ir, tarytum tik dabar pastebėjęs už keleto metrų stovinčią ir nuo jų nusigręžusią panelę fon Tilden, pridūrė:—Jinai yra...
— Užteks!—griežtai nukirto Kliosas ir nuėjo link šviečiančių vilos langų.
Nesunkiai surado kambarį, kur dirbo panelė fon Tilden ir kur, kiek prisimena, buvo įrengtas telefonų komutatorius. Pirmiausia išsitraukė iš kišenės sulamdytą popierių, rastą altanoje, išlygino jį. Tai buvo geltonas vokas su atspausdintu firminiu užrašu: „Centrinis bankas — Istambulas". Tai, kas buvo voke, turėjo tekti jam. Bet dabar vokas buvo tuščias. Kliosas žinojo, kad viduje turėjo būti sąskaitos išrašas su savininko pavarde. Poze žuvo todėl, kad žinojo šią pavardę. Bet negi ji buvo tokia neatsargi, kad leido suprasti žinanti sąskaitos savininkui.
Kliosas atsikėlė ir išrovė iš lizdų visus laidus. Suprato, kad reikia skubėti. Paskui, nubėgęs į sodą, pranešė konsului, kad kažkas sugadino telefonus.
— Paskambinsiu iš pirmo mieste pasitaikiusio telefono,— pranešė įsakmiu balsu.— Nelaukdamas konsulo atsakymo, išbėgo.
Staigi Rože mirtis vertė Kliosą nepaprastai skubėti. Visų pirma reikėjo patekti į Rože kavinę, o tiksliau, kavinės savininkės kambarį antrajame aukšte, prieš atvykstant policijai. Per retą tvorą jis pamatė savo „angelą sargą'1, besišnekantį prie sargybos būdelės su žandaru. Dabar nebuvo laiko atitrūkti nuo seklio pakeliui. Paėjęs išilgai tvoros iki artimiausio posūkio ir, atsargiai apsidairęs, perlipo ją. Abejingai praėjo pro sustojusių prie šaligatvio taksi eilę ir tik pagrindinėje gatvėje atsisėdo į vieną iš jų, važiuojančių pro restoraną. Liepė vežti prie savo viešbučio, bet prieš gatvelę, staigiai kylančią į kalną, paprašė sustoti, pasakęs, kad likusį kelią eisiąs pėsčias. Tiktai automobiliui nuvažiavus, grįžo prie Rože kavinės.
Įeidamas draugiškai šnektelėjo su ūsuota moterimi, prie baro išgėrė du stikliukus konjako ir tik tada, kai užgeso lempos ir prožektorius teapšvietė mažą estradą, kur tingiai raivėsi nuogapilvės merginos, niekieno nepastebėtas, kaip jam atrodė, nuėjo prie laiptų. Kiek prisiminė, trečios iš kairės Rože kambario durys buvo užrakintos, bet čia jis nesunkiai atidarė savo garsiaisiais Visbadeno visrakčiais. Pagal monotonišką pirmajame aukšte skambančios muzikos taktą iš karto priėjo prie rašomojo stalo ir priklupęs pradėjo derinti visraktį prie viršutinio stalčiaus. Ir tuo metu pajuto į sprandą įremtą šaltą plieną. Nespėjus netgi apsispręsti, ką daryti toliau, plieną kažkas vėl atitraukė.
— Ak, tai tu,— išgirdo už nugaros.— Ko čia ieškai?
Atsigręžė. Prieš savo veidą išvydo nuogą merginos pilvą.
Žvilgterėjo aukštyn. Mergina nusiėmė nuo veido čadrą. Nesi-taikė į jį, bet revolverį tebelaikė rankoje.
— Atsiprašau, man regis, kad mes nepažįstami,— nelabai gudriai pasakė Kliosas.
— Aš jus pažįstu,— atsakė mergina.— Rože man tave parodė.— Pasakė pirmąją slaptažodžio dalį.
— Tu esi šefas?— nustebęs paklausė.
— O ne,— nusijuokė,— bet šefas tave irgi pažįsta. Kas atsitiko?
Reikėjo jai papasakoti apie įvykius konsulate.
— Netrukus čia bus policija,— užbaigė.— Paslėpk viską ir pranešk šefui.
Mergina linktelėjo galva ir nusišluostė užverktas akis.
— Vargšė Rože,— pasakė, o paskui pridūrė:—Ji čia nieko nelaikė. Turėjo seifą banke. Rytoj iš ryto jį ištuštinsiu. Pagaliau nuspręs šefas.
— Ar galėtum mane suvesti su šefu? Labai norėčiau pakalbėti.
— Perduosiu jam tavo prašymą. Jis nuspręs, ar nori su tavim pasimatyti.
Į konsulatą spėjo sugrįžti prieš pasirodant policijai. Nepavykusio priėmimo svečiai būriavosi grupelėmis ir kažką tarp savęs šnabždėjosi. Apdujęs kelneris tylėdamas nešiojo gėrimus. Konsulą Kliosas surado kabinete. Kartu su sekretore metė į užkurtą židinį kažkokius popierius. Kambaryje buvo pilna dūmų. Kliosas tylomis atvėrė langą.
— Norėčiau su jumis pašnekėti be liudininkų,— sušnabždėjo Kliosas.