Konsulas tylomis linktelėjo galva. Netrukus kažkokia dingstimi panelę fon Tilden jis pasiuntė iš kambario.
— Kažkas skubaus, Kliosai?—paklausė konsulas.
— Taip,— atsakė.— Tai nepaprastos svarbos reikalas. O čia štai mano įgaliojimai,— padavė Grandeliui nedidelį raštelį,— išduoti Reicho Saugumo Vyriausiosios įstaigos.
Užsidėjęs akinius, Grandelis apžiūrėjo iš visų pusių jam pateiktą popierėlį. Matyt, keletą kartų perskaitė tekstą.
— Klausau,— pasakė.— Vadinasi, neapsirikau dėl jūsų misijos. Aš turiu jums teikti visokeriopą pagalbą. Esu pasiruošęs. Ko jūs pageidaujate?
— Turiu jus informuoti, kad konsulato teritorijoje veikia britų žvalgybos agentas.
— Tai neįmanoma! — pašoko Grandelis. Netrukus iš lėto susmuko į savo fotelį. Delnuose paslėpė veidą.
— Pasitikiu savo žmonėmis,— tyliai prašneko, bet iš kalbos tono Kliosas suprato, jog konsulas jau tiki.
— Reikėtų pasakyti: pasitikėjau. Be jokių abejonių nustatėme, kad agentas dirba būtent čia. Aš jums nepasakosiu, kaip tai buvo padaryta. Agentas veikia pas jus, netoli nuo jūsų arba. ..— Kliosas pritildė balsą.
— Arba...— lyg aidas pakartojo Grandelis.
— Arba jūs pats esate britų agentas,— pasakė Kliosas ir, matydamas, kaip staigiai konsulo veidas pasikeitė, išsigando, kad Grandelio neištiktų širdies priepuolis. To dar betruktų. Nusikvatojo.— Nusiraminkite, pone konsulai, tai buvo tik pokštas. Grįžkime prie svarbiausio klausimo. Aš žinau, tiksliau, spėju, kas yra britų agentas. Dar turiu ne visus duomenis, bet visa tai bus patikslinta per keletą artimiausių dienų.
— Prašau man skubiai atsakyti. Petersas ar Vitė? O gal patarėjas Beicas?— paklausė konsulas su viltimi.
— Patarėjas Beicas jau trys mėnesiai ligoninėje, o anglų agentas veikė dar prieš porą savaičių.
— Tad kuris iš tų dviejų?— vėl užklausė konsulas.
— O kurio pageidautumėt?—užuot atsakęs, paklausė Kliosas, norėdamas laimėti laiko. Po Vitės suteiktos paskolos, kuri gana ryškiai aiškino situaciją, pasirinkti nebuvo per daug iš ko. Grandelis galėjo turėti Berlyne Ribentropo tvirtą užnugarį, todėl jį sudoroti būtų nelengva. Beliko du — Petersas ir sekretorė. Iš pradžių jam magėjo Peterso kandidatūra — vienu gestapininku mažiau. Tačiau jis buvo visiškai bukas. Petersas būdamas vietoje neaptiko agento pėdsakų. Kas nors kitas, atsiųstas jo vietoj, galėjo savo darbą atlikti inteligentiškiau, o tai pavojinga. Beliko tik jinai.
— Betgi jūs kalbėkite,— Grandelio balse skambėjo nerimas.
— Gerai. Nei vienas iš jų. Pagal visus duomenis britų agentė,— jūsų sekretorė.
— Jūs klejojate,— ramiai atsakė Grandelis.— Ar jūs suvokiate, kad taip idiotiškai įtardamas panelę fon Tilden, jūs smogiate man? Negi jūs iš tikrųjų nežinote, kad jau pusantrų metų, tai yra nuo mano žmonos Matildos mirties, aš ir panelė fon Tilden...— Grandelis prisidengęs burną ėmė kosčioti.
Kliosas to nežinojo. Konsulo prisipažinimas žlugdė jo planus. Žinoma, senesnį žmogų visuomet gali pagąsdinti, tačiau nesurasite tokio Vokietijoje, o tik neutraliame krašte, kur net šitoks, ilgus metus dresiruotas vokiečių valdininkas, kaip Grandelis, gali nepatikėti.
— Netenka man jums, pone konsule, kalbėti, kad, nepaisant jūsų artimų santykių su moterimi, neprivalote jai parodyti, jog žinote apie mano įtarinėjimą. Nes tai tik įtarimas. Turiu rimtus įrodymus, leidžiančius tvirtinti, kad yra taip, kaip pasakiau. Bet galbūt aš suklaidintas. Visa tai labai sąžiningai patikrinsiu, ir jeigu pasirodys, kad padariau klaidą, pirmas jums apie tai pasakysiu. Taip pat prižadu, jeigu aš apsirikau, savo pranešime, skirtame atitinkamoms įstaigoms, nei žodeliu neužsiminsiu apie ankstesnius spėliojimus. Bet jeigu mano pirmasis spėjimas bus neginčijamai ir galutinai patvirtintas, tada, nors aš jus labai gerbiu, pone konsule...
— Jūs tikrai klystate, Kliosai. Ji vadovauja konsulato nacionalsocialistinei organizacijai. Prieš tai buvo mūsų ambasadoriaus Ankaroje patikėtinė. Nuo trisdešimt ketvirtųjų metų dirba užsienyje, daugelį kartų tikrinta saugumo organų. Jūs, Kliosai, tikrai klystate.
— Norėčiau klysti,—atsakė.— Vien atsižvelgdamas į jus.
Kažkas pabeldė į duris, tarpduryje pasirodė panelė fon Tilden.
— Pone konsulai, policijos inspektorius norėtų jus matyti.
— Tučtuojau einu,— pašoko konsulas.
Fon Tilden, pamažu priėjusi prie rašomojo stalo, atsisėdo į savo šefo fotelį. Išsiėmė iš dėžutės papirosą ir užsidegė.
— Mums ruošiama linksma naktis. Inspektorius, prisiskaitęs Kriminalinių romanų, nori ieškoti motyvų. Šios linksmos Istam-bulo užeigėlės,— jos lūpose įstrigo kažkoks žodis,— savininkės nužudymo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiaisiais metais motyvų. Reikia būti visišku idiotu.
— Visi policininkai ieško motyvų.
— Jūs, Kliosai, nevaidinkite naivuolio. Jūs čia jau pakankamai seniai, todėl privalote žinoti, kad Rože kavinė tai čionykščio šnipinėjimo centras. Ar bereikia daugiau? Kuo anksčiau šis policininkas tai supras, tuo bus geriau. Tačiau... tačiau. .. norėjau jus kai ko paklausti. Ar tas geltonas popierius, kurį altanoje pakėlėte nuo grindų, buvo vokas? Firminis banko vokas?— giliai užtraukė dūmą.
— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Jeigu jūs manote, kad aš slepiu kokius nors daiktinius įrodymus, prašau pranešti inspektoriui.
— Negi jūs manote,— tūžo fon Tilden,— kad aš mūsų vokiškus reikalus nešiu į šį rytietišką turgų. Matote, šį voką, atėjusi į priėmimą, linksmosios užeigėlės šeimininkė turėjo rankinuke. Kai jinai tvarkėsi prieš veidrodį, atdaras rankinukas buvo šalia. Pažįstu tokius vokus, todėl man krito į akis. Kai paskui pažiūrėjom į jos rankinuką, voko nebebuvo.
— Kas dar be jūsų galėjo matyti voką?
— Kaip ūkio ministerijos atstovas,— fon Tilden pašaipiai nusijuokė,— jūs gana smalsus.^—Surimtėjo.— Visi. Petersas buvo rūbinėje, priiminėjo svečių drabužius. Ponas konsulas bėrė komplimentus puikiajai damai. Patarėjas Vitė su savo bičiuliu irgi trumpai buvo prie jos sustojęs. Ir dar keliolika žmonių, kurių netgi pavardžių jūs nežinote, nes madmuazelė Rože savo išvaizdai skyrė daug laiko. Gal tas ją ir pražudė. Tarp kitko, ar jūs pastebėjote, kad patarėjas Vitė šį vakarą buvo blogai nusiteikęs? Net nežiūrėjo stulbinančių Paulio numerių?
— Jūs taip pat nežiūrėjote. Be to, jūs pirmoji suradote lavoną.
— Taip, buvau pirmoji. Už poros minučių po žudiko. O Paulio išdaigėles esu mačiusi daugelį kartų. Pigios emocijos manęs nežavi.
— Jūs mokate viską stebėti, panele fon Tilden.
— Tai senos sekretorės įprotis, pone Kliosai. Esu laikoma labai gera sekretore. Tiesa, dar vienas dalykas. Susitarėme su konsulu, kad tarp šio vakaro svečių neminėsime jūsų pavardės. Žmonės, turintieji diplomatinę neliečiamybę, jau išėjo. Per šias duris,— parodė mažas dureles prie bibliotekos,— nepastebėtas išeisite iš konsulato. Labanaktis, Kliosai.
Turkijos policijos inspektoriumi, kuris lengvai galėjo paversti niekais jo planus, atimdamas jam, kaip nepageidaujamam svetimšaliui, teisę toliau pasilikti Turkijoje — visa tai pagilino Klioso nerimą. Pro geležinę sodo tvorą pastebėjo stovinčią mašiną ir į tvorą atsirėmusį savo „angelą sargą".
Kliosas sugrįžo ir, slėpdamasis namo šešėlyje, jau žinomu keliu patraukė į priešingą sodo pakraštį. Persisvėręs per tvorą, jis pamatė policininką, stovintį prie rodyklės, žyminčios taksi aikštelę. Todėl dar kartą pasuko pro ąžuolą, kur prieš keletą valandų stovėjo puiki mažytė nutukusio kino žmona. Iš tolo aplenkė altaną, prie kurios pastebėjo uniformuotą pareigūną. Priešais buvo aukšta plytų tvora. Vienas šuolis ir atsidūrė ant tvoros viršaus. Kitoje pusėje irgi buvo sodas, tik neprižiūrėtas, apleistas.