Susiorientavo, kad eidamas į kairę prieis gatvelę su taksi aikštele, bet pakankamai toli nuo ano policininko. Šoko ir krito visu ūgiu. Koja užkliudė kažkokį prie pat tvoros esantį laidą. Laimei, nesusilaužė ir netgi neišsinarino kojos.
Nušlubavo į tą pusę, kur tikėjosi rasiąs išėjimą. Dėl visa ko iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė revolverį, atlaužė saugiklį. Netikėtai greitai priėjo žemą mūrinę tvorą, už kurios buvo jam žinoma gatvė. Nusipurtęs nuo drabužių plytų dulkes, žingsniavo link savo viešbučio. Prisiminė, kad revolveris vis dar paruoštas, tad vėl nuleido saugiklį ir revolverį įsikišo į užpakalinę kelnių kišenę. Nežinojo, kad po valandėlės graušis tai padaręs.
Viskas įvyko tada, kai nuo žvyruotos aikštelės priešais viešbutį buvo belikę ne daugiau kaip keliasdešimt metrų. Susimąstęs apie padarytą klaidą, kažkokį apsirikimą, ėjo siaura gatvele, iš abiejų pusių aptverta aukšta, beveik dvimetrine tvora. Gatvelė buvo beveik visiškai tamsi, tik staigiame posūkyje į dešinę styrojo vienišas gatvės šviestuvas, skleidžiantis silpną šviesą. Ir kaip tiktai tada, kai atsidūrė prie šio posūkio, ėmė gailėtis, kam paslėpė ginklą. Juk reikėjo tikėtis, kad atomazga tuoj prasidės, kad jo padaryta klaida išprovokuos kažkieno kito, visiškai nenorinčio būti jo priešu, klaidą. Bet šios refleksijos atsirado žymiai vėliau.
Kai priėjo staigų posūkį, kur susidūrė dvi aukštos baltos mūrinės tvoros, sudarydamos beveik statų kampą, griuvo užkliuvęs koja už grindinio nelygumų, o tai veikiausiai ir išgelbėjo jo gyvybę. Švytintis daiktas pralėkė pro jo kaklą, trenkėsi į baltą mūrą ir skambėdamas nuslydo žemyn. Kliosas šoktelėjęs į priekį spėjo pamatyti už dešimties dvylikos žingsnių stovintį vyriškį, kaip tik metantį antrą peilį. Be abejonės, tai buvo Paulis. Pasilenkė, krito ant žemės ir tučtuojau vėl pašoko, laikydamas rankoje saują žvyro. Sviedė žvyrą į užpuoliką, bet nepataikė, nes kaip tik tuo momentu reikėjo šokti į šalį nuo lekiančio peilio — smulkūs akmenėliai pralėkė pro šalį. Blykstelėjo mintis: kiek dar peilių gali turėti Paulis. Iki šiol metė septynis, tenka stebėtis, kad nei vienas nepataikė. O jis buvo puikus taikinys. Juodas smokingas baltos sienos fone. Visa tai truko nepaprastai trumpai, tačiau Kliosas juto, kad silpsta koja, kurią susitrenkė šokdamas per aukštą mūrinę tvorą ir užkliuvęs už kažkokių laidų. Jis lyg pajacas šokinėjo palei baltą mūrinę sieną, plieniniai peiliai žvangėdami krito ant grim dinio. Vienas iš jų, mestas greičiau, negu Kliosas spėjo pasilenkti, kliudė dilbį, o kai instinktyviai griebė sužeistą ranką, pamatė, kad užpuolikas drąsiai eina prie jo, bet tuomet įvyko Kliosui nesuprantamas dalykas. Paulis su iškelta į viršų ranka, laikančia peilį, suglebo ir krito ant grindinio. Tik dabar Kliosas pastebėjo tolstančio vyriškio pečius.
Užspaudęs sužeistą ranką Kliosas leidosi į viešbutį. Laimė, kad įprastoje vietoje budinčiojo nebuvo ir todėl nereikėjo atsakinėti į jokius klausimus, o šiuo metu tenkinti „Oriento" viešbučio šeimininko smalsumą jis visiškai nenorėjo. Paėmęs savo kambario raktą kopė aukštyn. Dabar, kai gyvybei pavojus jau buvo praėjęs, susivokė, kad prieš keletą minučių vos nežuvo dėl savo paties padarytos klaidos. Šis užpuolimas, įvykdytas Mžavanadzės patikėtinio, tuojau po to, kai jis įtarė panelę fon Tilden, galėjo reikšti tiktai viena: panelė fon Tilden yra tikrai anglų žvalgybos agentė, o jos šefas — kunigaikštis Mžavanadzė.
Vienas dalykas Kliosui ne visiškai buvo aiškus: greitas reagavimas. Netgi tuo atveju, jei panelė fon Tilden klausėsi jo pokalbio su konsulu ir apie tai pranešė kunigaikščiui. Jeigu kunigaikštis dar buvo konsulate, ji nesunkiai galėjo jam pasakyti, ir kunigaikštis įsakė Pauliui. Tačiau Turkijos policijos inspektorius, tardantis konsulato svečius, neturinčius diplomatinio imuniteto, vargu ar būtų leidęs Pauliui išeiti. Žinoma, panelė fon Tilden, nurodydama dalyvių pavardes, galėjo kunigaikščio ir Paulio nepaminėti, kaip nepaminėjo ir Klioso, bet iš kur tada kunigaikštis būtų žinojęs apie Klioso pokalbį su konsulu. Painus ratas. -
Šios mintys šmėkšojo Klioso galvoje, apžiūrinėj ant sužeistą ranką. Laimė, žaizda buvo negili. Šiaip taip aptvarstė sužeistą dilbį. Pagalvojo, kad ši palyginti nedidelė žaizda yra gana neaukšta kaina už įgytą informaciją. Visai kitaip būtų buvę, jei ne toji nepažįstamojo pagalba — tada būtų atsiėję žymiai daugiau. Ėmė galvoti, kas gi jo išgelbėtojas, bet tuo metu suskambo telefonas.
— Skambinu Teodoro vardu,— išgirdo ragelyje balsą ir tik po akimirkos susivokė, kad šie * žodžiai ištarti lenkiškai. Nuo šio įspūdžio apstulbo, tiesiog apstulbo.— Alio, ar mane girdi?— paklausė balsas ragelyje.— Esi sužeistas?
Tas pats prikimęs balsas. Pagaliau suprato.
— Nieko baisaus,— atsakė,— Ar gali ateiti pas mane į viršų? Pasiimk kokį nors butelį, noriu nusigerti iš didelio džiaugsmo galėdamas kalbėti lenkiškai.
— Puiku,— atsakė.— Atnešiu tau ne tiktai butelį.
Kai pasigirdo tylus beldimas, Kliosas atidarė duris. „Orien-to" viešbučio savininkas tikrai atnešė butelį, o taip pat tvarsčių.
— Pirmiausia, „J—23", parodyk savo žaizdą.
Tik po valandos trukusių pakrikų klausimų ir atsakymų, kuriuos pakaitomis šie žmonės apibėrė vienas kitą, pagaliau galėdami reikšti savo mintis gimtąja kalba, Istambulo organizacijos šefas pradėjo kalbą apie reikalus.
— Rože padarė klaidą, iš tiesų dvi klaidas. Mėgo pigius efektus. Gavusi žinią, kad sąskaitos Nr. 115/185 Centriniame banke savininkas yra, patarėjas Vitė, ji nusprendė tučtuojau patikrinti, kokį įspūdį ši žinia padarys patarėjui. Ji priėjo prie Vitės staliuko, o jos padėjėja (mergina nuogu pilvu) telefonu jam pasakė, kad žinanti, kam priklauso toji sąskaita. Antras neatsargumas — ateiti į priėmimą, kai tuo tarpu reikėjo perduoti tau sąskaitos ištrauką kitokiu būdu arba tiesiog man. Nepagalvojo, kad Vitė iššifravo jos žaidimą.
— Bijau,— įsikišo Kliosas,— kad buvo truputį kitaip. Iš pradžių Vitė galėjo nieko nežinoti apie Rože vaidmenį, o jos antroji klaida buvo ta, kad, puošdamasi prieš veidrodį konsulate, neuždarė savo rankinuko.
Kliosas trumpai papasakojo apie panelės fon Tilden pastebėjimus.
Kliosas reziumavo: Vitė pastebėjo Rože rankinuke firminį banko voką, susiejo jį su skambučiu kavinėje, o kai ji visiškai tikra nuėjo su juo į altaną, nužudė ją. Aš gi, įtikintas tuo uolumu, su kokiu jis man skolino pinigus, neabejojau, kad jis būtent tas žmogus, kurį reikia saugoti. Jei būčiau anksčiau žinojęs, kad kunigaikštis yra anglų žvalgybinės organizacijos šefas Istambule...
— Jei iš „Rože" kavinės vietoj konsulato būtumei atvykęs į viešbutį...— pasižiūrėjo į laikrodį.— Dabar eisi pas kunigaikštį. Dėl viso ko tave nuvešiu savo automobiliu.
— Dabar, vidurnaktį?—nustebo Kliosas.
— Kunigaikštis perspėtas dėl tavo vizito, laukia tavęs.
Automobilis sustojo prie pseudorytietiško stiliaus vilos, kuri
Kliosui atrodė kažkur matyta. Apšviesti langai antrame aukšte bylojo, kad kunigaikštis dar nemiega.
— Po kokios valandos atvažiuosiu, reikia dar kai ką patvarkyti,— pasakė viešbučio savininkas.— Kol neatvažiuosiu — neišeik.
— O konsulas?—paklausė Kliosas.— Privalau pripažinti savo klaidą ir nuraminti fiureriui ištikimą jo sąžinę.
— Suspėsi rytoj.
— Rytdienai pasilikau Vitę.
— Nekvaršink sau galvos. Vite aš pats pasirūpinsiu. Jis nužudė Rože,— pasakė, lyg nuo to turėtų viskas paaiškėti.— Taigi po valandos.
Palaukė, kol Kliosas įėjo į verandą, ir tik paskui staiga nurūko.