Durys prasivėrė. Kliosas pamatė žmogų, kuris prieš keletą valandų vos jo nenužudė. Su pasitenkinimu pastebėjo, kad Paulio galva subintuota. „Neblogai jam šefas vožtelėjo",— mintyse šyptelėjo Kliosas.
— Kunigaikštis jūsų laukia,— pasakė tasai, tarytum Kliosą matytų pirmą kartą.
Kabineto tarpduryje stovėjo Mžavanadzė ant frako marškinių užsimetęs gėlėtą chalatą. Tylomis praleidęs Kliosą, mostu pakvietė sėsti į gilų fotelį po didele lempa, kuri šiuo metu buvo užgesinta. Atidžiai uždaręs duris ir pripildęs taureles iš netoliese stovinčio butelio, tiktai dabar atsisėdo priešais.— Pakviesdamas jus, nesitikėjau, kad šis vizitas įvyks taip greitai.— Pakėlė taurelę.
— Atsiprašau, kad ne per daug tinkamas laikas vizitams,— atsakė Kliosas keldamas savo stiklą.
— Džiaugiuosi, kad Pauliui nepavyko jūsų nužudyti.
— Jeigu jūs žinotumėt, kaip aš džiaugiuosi.
Abudu pratrūko kvatotis.
— Mums abiems neišlaikė nervai,— pasakė Mžavanadzė.
— Už savo apsirikimą vos neteko brangiai sumokėti. Per plauką jūsų Paulis neprismeigė manęs prie sienos, nes jūs į mano klaidą atsakėte klaida. Maniau, kad. Vitė jūsų žmogus, todėl, norėdamas jį apsaugoti...
— Kai jūs atvažiavote, kai gavau štai šias,— pabėrė prieš Kliosą fotografijų pluoštą; visose buvo Kliosas prieš Istam-bulo geležinkelio stotį,— žinojau tik pusę jūsų uždavinio. Spėju, kad jūs ne tas, ką norite vaizduoti, bet man ir į galvą neatėjo, kad jūs tokia komplikuota asmenybė. Iš kur galėjau žinoti, kad norite pridengti mano žmogų.
— Vienas vienas,— sutiko Kliosas.;—Dabar lygiosios. Iš tikrųjų atšaukiu visus panelei fon Tilden iškeltus kaltinimus. Priėjau išvadą, kad žymiai tinkamesnis būti anglų agentu yra patarėjas Vitė. Bet panelė fon Tilden turi nutilti. Bent jau kuriam laikui. Centras Berlyne turi suprasti, kad Vitės dingimas reiškia agentūros konsulate pabaigą.
— Suprantu,— pasakė kunigaikštis.— Tiktai labai keista, kad panelė fon Tilden jau labai seniai man nepranešė nieko tokio, ko aš pats nežinočiau. Nenustebote, iš kur taip greit sužinojau apie jūsų pokalbį su Grandelių, kai buvo paminėta panelės fon Tilden pavardė?
— Klausėsi?
— Ji? Ne. Gaila, kad jau vėlu, bet pabandykime.— Priėjęs pasuko elektros jungiklį. Užsidegė prie Klioso fotelio stovinti didelė lempa. Kliosas išgirdo kažkokius neaiškius garsus. Kažkoks girgždesys, žingsnių aidai, tarytum žmogaus atodūsiai.
— Ponas konsulas susinervinęs, negali užmigti ir vis per jus.— O paskui paaiškindamas pridūrė:—Iš viso vienuolika mikrofonų, trys konsulo kabinete. Dabar jūs suprantate?
— Kada visa tai padarėte?
— Ak, dar prieš karą. Visam kvartale buvo vedamos dujos. Paprasta, tiesa? Žinoma, šie įrengimai turi savo trūkumų, nes konsulas Grandelis neturi įpročio garsiai skaityti slaptų dokumentų. Todėl dar reikalinga panelė fon Tilden.
— Įrengimai turi dar vieną trūkumą,— papildė Kliosas.— Dėl jų vos nesusilaužiau kojos. Jeigu jūs neįsakysite savo darže užkasti laidų, tai juos nesunkiai gali surasti netgi kvailys Pe-tersas.
Tik dabar Kliosas prisiminė, kodėl jam atrodė toks pažįstamas šis pseudorytietiško stiliaus namas.
Šią naktį jis du kartus pro jį praėjo. Buvo vienintelis pastatas dešinėje gatvelės pusėje, kur įrengta taksi aikštelė. Tik apleistas daržas jį skyrė nuo konsulato.
— Nužudysite Vitę?—paklausė Mžavanadzė.
— Aš čia esu vienas,— pabrėžtinai pasakė.
— Na, gerai, galvojate jį nužudyti?
— Negi jūs prieštarautumėt?
— Ne,— atsakė Mžavanadzė.— Noriu jums padaryti paslaugą. Tai paprasčiausia prekyba. Jūs paliekate ramybėje panelę fon Tilden, o už tai gausite visapusišką informaciją apie Vitę. Jūsų šefai gaus išsamią medžiagą. Tad jo mirtis turės šiokią tokią prasmę. Neklausiu, kas jūs esate iš tikrųjų. Tenoriu turėti garantiją, kad panelė fon Tilden...
— Brangusis kunigaikšti, žmogus, atvežęs mane pas jus automobiliu, o prieš tai susitaręs dėl mano vizito, apie jus tiek žino, kad...
Kunigaikštis neleido užbaigti.
— Jūs užsimiršote. Jūs gi čia esate vienas, visiškai vienas,— garsiai nusikvatojo, o paskui pakėlė savo taurę.— Už bendradarbiavimą, sąjungininke!
Abu išgėrė. Kunigaikštis, priėjęs prie lango, pasižiūrėjo į švintantį dangų.
— Ar ilgai viešėsite Istambule?
— Keletą dienų. Mano misija faktiškai baigta. Turiu nupirkti štandartenfiureriui Resmanui kilogramą kavos, galbūt nupirksiu jam netgi du kilogramus...
PUSSESERE EDITA
1 .
Monotoniškai bildėjo traukinio ratai. Melsva lempos šviesa veikė migdančiai, bet miegas neėmė. Užsimerkusi Edita dėjosi mieganti. Gal jaunasis leitenantas pagaliau liausis kalbėjęs. Jis permetamas į rytų frontą, todėl dabar plepa, norėdamas nuslėpti, jog bijo susitikti su „Ivanu".
— Gal užrūkysite?—nepaisydamas jos tylėjimo paklausė leitenantas. Vis vien pastebėjo, jog ji nemiega. _
— Ačiū,— atsakė Edita, kuo greičiau užsimerkdama ir apsi-siausdama juodu kariško sukirpimo apsiaustu. Jinai jau žinojo, kodėl nenori šnekėti su šiuo gana mielu ir netgi dailiu vaikinu, sėdinčiu priešais vienoje kupė, traukinio Berlynas—Lvovas pirmos klasės vagone. Berlynas—Lvovas,— mintyse pakartojo Edita, nes toks pavadinimas parašytas ant skydelių ir pritvirtintas prie kiekvieno vagono. Betgi traukinys jau senokai nebevažiuoja iki Lvovo. Tepasiliko tik Lvovo pavadinimas, nes jau keletas mėnesių jis priešo rankose. Šią akimirką Edita suprato, kad ji, kaip ir šis jaunasis leitenantas, bijo, paprasčiausiai bijo.
Ši baimė ją užklupo tada, kai netoli Vienos mažoje geležinkelio stotelėje dirbantis šefas jai įteikė užlakuotą voką.
— Mums reikia skirtis, Edita,— pasakė jis. Dešinės rankos protezu, apmautu ruda pirštine, jis pasikasė seniai neskustą žandą.— Labai gailiuosi: jūs važiuojate į rytus, į Generalinę Guberniją. Nuo nemigos paraudusios blyškiai mėlynos akys buvo iš tiesų liūdnos.
— Įsakymas yra įsakymas,— tada pasakė Edita, atplėšė voką, surado pačiame Lenkijos viduryje esančio miesto pavadinimą. Tokią ir tokią dieną privalo ten nuvykti ir prisistatyti kaip grupuotės štabo telefonistė. Tada ji pradėjo bijoti. Tai buvo gana iracionali baimė. Tiesa, rusai jau įsitvirtino dešiniajame Vislos krante, bet Edita Liauš tikėjo, kad po pastaraisiais mėnesiais buvusių nesėkmių vėl ateis džiaugsmingesnės dienos. Edita Liaus fronto nebijojo. Kai tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtaisiais metais atvyko į pagalbinę tarnybą, kaip tiktai norėjo būti arčiau fronto. Nupurtė ją šio miesto pavadinimas. Nes prieš ketverius metus Edita Liauš jau buvo šiame mieste.
Staiga ji dar kartą išvydo visa tai: įeina į vieno elegantiškiausių to miesto namų tarpuvartę. Lenkai jau seniai iš čia iškeldinti, rūmuose gyvena tik vokiečiai. Edita tik menka tarnautoja, turi trečiame aukšte nedidelį kambariuką, tikriausiai jame anksčiau gyveno tarnaitė. Tą naktį grįžo iš darbo labai pavargusi, norėjo kuo skubiau gulti į lovą. Didžiausia blogybė įvyko, kai ji pasuko iš vartų į dešinėje esančią laiptinę, papuoštą dirbtiniu marmuru ir pretenzingomis gipsinėmis moterų figūromis laiptų aikštelėse. Žengdama laiptų link, išgirdo šūvius. Kažkas pirmame aukšte trenkė duris ir pasigirdo antras šūvis. Edita instinktyviai prigludo prie sienos. Pamatė vyriškį, dideliais šuoliais artėjantį prie jos. Ji išsitraukė revolverį.
— Rankas aukštyn!—isteriškai sušuko.
Vyriškis puolė prie jos. Jo pastūmėta krito. Turbūt kaip ir ji išsigandęs vyriškis šviesiu lietpalčiu dingo tarpuvartėje. Edita pasikėlė ir norėjo vytis, bet antras vyriškis, bėgantis laiptais, išmušė jai ginklą. Ji spėjo pamatyti pykčio ar baimės iškreiptą jo veidą. Juodo ceratinio apsiausto — tokius nešioja esesininkai — skvernai bloškė jai į veidą. Norėjo paimti iškritusį revolverį, bet vyriškis batu prispaudė prie laiptų jos ranką. Suriko iš skausmo ir tik tada, kai vyriškis dingo tamsoje, Edita galėjo atsikelti. Svyruodama priėjo prie kažkurių durų. Ėmė jas daužyti kumščiais. Ji niekaip negalėjo suprasti, kad už šių durų gyvenančio žmogaus neprižadino nei šūviai, nei jos riksmas. Kai pagaliau durys atsidarė ir ji išvydo užsimiegojusį, susivėlusį, suglamžyta pižama nediduką pionierių kapitoną Šneiderį, jos nervai neišlaikė. Verkdama puolė jam į glėbį.