Ne, šis prisiminimas pernelyg nemalonus. Lyg įkyrią musę šį prisiminimą Edita vijo šalin. Atvėrė akis. Jaunas leitenantas tarytum to ir telaukė.
— Termose turiu kavos, gal išgersime?
— Užrūkyčiau,— atsakė Edita, o kai jis, prikišęs ugnį, uždegė cigaretę, jai akyse tavaravo prieš ketverius metus buvę įvykiai.
— Jūs miegate su papirosu lūpose,— pasakė jaunas leitenantas, švelniai paliesdamas jos ranką. Edita krūptelėjo, tarytum iš tiesų būtų miegojusi. Jai pagailo šio vaikino, kuris neužilgo atvyks į frontą, gal žus, gal grįš be kojos, be rankos, su apšalusiu veidu arba apdegusiu kūnu. Susigėdo, kad jau pora valandų vengia kalbėtis su šiuo vaikinu — ji suprato nuo pirmos akimirkos, kad labai patinka,— ir galbūt jam šis pokalbis su moterim jau paskutinis prieš didžiausią blogybę, kuri gali juos visus ištikti ir tikriausiai ištiks. Ši mintis ją vėl išgąsdino, bet nepaisydama to išgąsčio, nusišypsojo jaunam leitenantui.
— Iš namų?—paklausė.
— Taip,— atsakė paniurdamas leitenantas. Editai buvo pažįstamos tokios nuotaikos. Ji žinojo, ką tai reiškia penktaisiais karo metais. Subombarduoti gimtieji namai, plačiose Rusijos lygumose žuvęs brolis arba tėvas. Neklausinėjo smulkmenų, nebuvo smalsi. Uždėjo savo ranką ant leitenanto rankos ir pasakė mažiau, negu bet kada tuo tikėdama:
— Vėl žygiuosime į priekį...
Staigus traukinio krestelėjimas bloškė juos vieną prie kito. Edita staiga atsidūrė leitenanto glėbyje. Traukinys dar truktelėjo ir sustojo. Vaikinas ją paleido ir dabar stovėjo priešais pasitempęs ir ištiesęs rankas palei kelnių siūles. Buvo susigėdęs ir todėl atrodė labai vaikiškai.
— Kažkas atsitiko, eisiu pažiūrėti.— Tai pasakęs išbėgo, tarytum džiaugdamasis, kad pagaliau žino, ką reikia daryti. Edita patogiai išsitiesė ant minkštos kanapos. Šis naivus vaikinas ją pralinksmino ir truputį sujaudino. „Atrodo lyg mokinukas prieš brandos egzaminą",— pagalvojo Edita ir staiga pasijuto sena, nors karininkas vos pora trejetu metų galėjo būti jaunesnis už ją. Automatiškai pasiėmė iliustruotą žurnalą. Pirmame puslapyje kareivis stovi prie eglutės, apkabinęs vaikus. Penktosios karo meto kalėdos. Stambiu šriftu citata iš neseniai pasakytos fiurerio kalbos: „Nugalėsime arba žūsime". Edita prisiminė, kad šis „arba" oficialiose kalbose pasigirdo visai neseniai. Šis faktas ją irgi išgąsdino.
— Tuojau pajudėsime,— pasakė jaunasis leitenantas, jau atgavęs pasitikėjimą savimi.— Vėl tie banditai. Norėjo susprogdinti viaduką. Laimė, jiems tai nepavyko. Nors aš asmeniškai nebūčiau nieko prieš,— vaikiškai atvirai nusišypsojo, o pamatęs jos klausiamą žvilgsnį, pridūrė:—Ilgiau būčiau su jumis, o pas „Ivaną" nelabai jau skubu.
„Iš tikrųjų,— pagalvojo Edita.— Panašus į nepasiruošusį vaikinuką, kurį staiga mokytojas iškvietė į egzaminą."
2
Viaduko apsaugos seržantas kalbėjo šiek tiek nerišliai. Striukės apykaklė buvo ne pagal statutą atsegta, o po kepure galvą apsivyniojęs šerpe. Buvo panašus į seną bobą, tačiau nei oberleitenantas Kliosas, nei majoras Brochas į tai nekreipė jokio dėmesio.
— Tai buvo paryčiais,— kalbėjo seržantas.— Kaip tik keičiantis sargybai. Velniai žino, kas jiems pasakė keitimosi valandą. Nukautas feldfebelis Troškė, sunkiai sužeistas šaulys Gruberis. Laimė, stotyje vaikinai išgirdo šūvius, drezina buvo paruošta, po trijų minučių nuo jų pabėgimo jau buvome čia. Ir kaip tiktai tuo metu, kai jau galvojau, kad viskas pasibaigė, nugriaudėjo šis sprogimas. Kareiviai nušoko nuo drezinos ir išsisklaidė, riktelėjau „Gult!", nes maniau, kad grius viadukas arba bus antras sprogimas.
— Buvo tik vienas sprogimas,— pasakė Kliosas,— dalis sprogmenų nesprogo. Lengvai apgadintas tik vienas protarpis, bet judėjimas gali vykti normaliai.
— Ar jūs nepagalvojote, Kliosai, kokiu būdu jiems pavyko pereiti minų lauką. Juk vienintelis kelias nuo upės turėjo būti užminuotas. Šneideris atsiims savo. Laimė, kad viskas baigėsi išgąsčiu. Priešingu atveju būčiau priverstas atiduoti jį karo lauko teismui.
— Atsiprašau, majore,— pasakė Kliosas.— Šneideris nekaltas. Užvakar tikrinau aplinkui — buvo užminuota.
— Norite pasakyti, jog jie žinojo minų išdėstymo planą?
— Negaliu to paneigti,— paniuro Kliosas. Jis nutilo, nes iš neseniai sustabdyto traukinio išlipo kažkoks jaunas leitenantas ir priėjo prie besikalbančiųjų. Pamatęs Brochą, jau buvo bepradedąs „Pone majore...", bet Brochas mostelėjo ranka.
— Kas atsitiko?
— Galite grįžti,— pasakė Brochas.— Tuojau važiuosite.— Mostu pasiuntė seržantą prie garvežio. Seržantas lyg supančiotas bėgo vangiai, turbūt buvo labai storai apsirengęs. Traukinys negarsiai sušvilpė, lyg bijodamas, kad garsiau švilpdamas gali prisišaukti iš aplinkinių miškų lenkų banditų naujus būrius.
Brochas, paėmęs Kliosą už parankės, nusivedė jį prie automobilio. Ritmingai dirbo variklis, šoferis turbūt sąmoningai negesino, bijodamas, kad greitai nepaleis.
. — Tai jau antras bandymas susprogdinti viaduką,— kalbėjo Brochas.— Labai jiems tai rūpi.
— Jūs stebitės? Trumpiausias susisiekimas su frontu.
— Kaskart vis artėja tas frontas, Kliosai,— liūdnai pasakė Brochas.— Ar jūs dar tikite, kad kažkada buvome prie Maskvos?
— Nėra pagrindo nerimauti,— tvirtai pasakė Kliosas, linktelėjęs galva į jų pokalbio besiklausantį vairuotoją, kuris čiulpė papiroso nuorūką, slėpdamas ją sugniaužtoje saujoje.
— Važiuojam!—tarė Brochas vairuotojui. Ir tik tada, kai automobilis įsismagino, o variklio burzgimas slopino jo žodžius, Brochas pasakė:—Ačiū, Kliosai.
— Abveras privalo saugoti armijos moralę,— šypsodamasis pasakė Kliosas. Automobilis jau įvažiavo į akmenimis grįstas miesto gatveles.
— Sustok,— Brochas plekštelėjo vairuotojui per petį,— turiu čia tokį reikaliuką.
— Nepamiršote apie naujametinį pasveikinimą? Ruošiu siurprizą.
— Laukiu, majore, kaip ir buvome susitarę, apie vienuoliktą galime pradėti mūsų didįjį išgėrimą,— atsakė Kliosas.
— Taip,— palingavo galva Brochas,— tegalime vien nusigerti.— Mostelėjo šoferiui. Automobilis staigiai nuvažiavo.
„Brochai,— galvojo Kliosas, važiuodamas pro varganus priemiesčio namelius.— Liūdna tau, Brochai. Esi inteligentiškas, tavęs neapgaus išpūsti Vyriausiosios vermachto vadovybės pranešimai, esi pernelyg geras karininkas, kad patikėtum „fronto trumpinimu" ir „pergalingu atsiplėšimu nuo priešo". Jauti, kad viskas žlunga, kad kaskart artėja pabaiga, bet nieko negali padaryti."
Kliosas netgi mėgo Brochą, vertino jo lojalumą, kažkokį, taip sakant, skautišką padorumą. Brochas nuoširdus, mielai bendrauja su jaunais karininkais. Būdamas tokio amžiaus ir taip apsiskaitęs, galėtų turėti generolo laipsnį. Kažkada priklausė prie Vyriausiosios vermachto vadovybės, galėjo būti tvirtas štabo darbuotojas, bet kažkur pareikšta sava nuomonė, pakritikuotas genialaus vado sprendimas, o apie tai koks nors paslaugus darbuotojas pranešė kur reikia, ir greitai pasibaigė žaibiškai kylanti karininko karjera. O be viso šito, Kliosas žino, kad Brochas aklas. Aklas kaip ir jie visi Pirmojo pasaulinio karo jauni karininkai, vėliau reicho armijos pagrindiniai kadrai, dabartiniai vokiečių karo vadovybės asai. Jeigu pagaliau jie ryšis pavėluotam maištui — Kliosas prisiminė praėjusių metų liepos įvykius — tai jo tikslas tik nusikratyti kvailo jefreito-riaus, tarytum vokiečių generolai turėtų kokius nors šansus išgelbėti nuo galutinio žlugimo Tretįjį reichą.