Praėjęs aikštę su styrančiais sudegintos sinagogos griuvėsiais, pateko į siaurą gatvelę, šiuo metu visiškai tuščią. Nors jau buvo pradėję švisti, bet dar tebegaliojo policijos valanda. Praėjo medinį kažkada geltonai dažytą namą su laikrodininko iškaba, apsidairė, žengė tris žingsnius palei aukštą sandarią lentinę tvorą ir pastūmė vartelius, prie kurių kabojo sena surūdijusi spyna, turėjusi byloti, kad varteliai jau seniai nevarstomi. Apėjo namą iš kitos pusės, pro langinės plyšį sklido blyškios šviesos pluoštas. Tris kartus pabeldė į langinę, o durims atsivėrus, atsidūrė tikriausiai didelio prieangio tamsoje. Praėjo vieną ir antrą tamsius kambarius, kol atsirado troboje šalia laikrodininko parduotuvės. Troba buvo apšviesta mirksinčia karbidine lempa. Papilkėjusiu veidu ir giliai įkritusiomis akimis vyriškis nusiėmė ausines, padėjo jas palei oksiduotą trumpų bangų siųstuvo dėžę ir klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į Kliosą.
— Vėl nieko,— piktai pasakė Kliosas.— Kokius idiotus siunčiate prie to viaduko! Sprogimas tenudraskė truputį tinko nuo atramos, tai ir viskas.
— Teta Zuzana,— vyriškis patraukė ranka per blakstienas, tarytum norėdamas nuo jų nubraukti mieguistumą,— teta Zuzana reikalauja, kad mes su tuo viaduku susidorotumėm nė vėliau kaip sausio septintąją.
Kliosas šyptelėjo. Jis kiekvieną kartą šypteli išgirdęs „teta Zuzana", nors daugelį kartų girdėjo ir pats naudojosi šiuo savo Centro slaptažodžiu. Padavė radiotelegrafistui papirosą ir žiūrėjo, kaip jis godžiai traukia į plaučius dūmus. Tik dabar pastebėjo, kaip tas žmogus pavargęs. Negalėjo susilaikyti nepasakęs piktų žodžių, bet dabar jau gailėjosi. Juk laikrodininkas nekaltas. Padėjo ant stalo vos pradėtą „Juno" pakelį.
— Susitark dėl manęs su Barteku,— pasakė eidamas prie durų,— noriu pats su juo pasikalbėti.
3
Dar nepraėjus pusvalandžiui, Edita jau viską žinojo apie savo draugę, su kuria gyveno viename kambaryje. Editos Liaus atvykimu Greta apsidžiaugė, tikrai apsidžiaugė. Edita jos vienmetė, todėl, vos jai atvykus į šį prastokai apstatytą kambarį, kuris lyg viešbutis buvo naudojamas civiliniams darbuotojams, geležinkelininkams ir pagalbinės tarnybos merginoms apgyvendinti, Greta pasiūlė Editai iš karto vadintis vardais. Jau buvo įkyrėjusi prieš tai gyvenusi mergina, kuri dėl nervinio sutrikimo buvo išsiųsta į „faterliandą".
— Džiaugiuosi, kad gyvensiu su tavimi,— plepėjo Greta,— taip man įkyrėjo toji beprotė. Viskas jai trukdė — papirosų dūmai, kambario netvarka, o kai kartą suklydusi paėmiau jos rankšluostį, maniau, kad nušaus mane! Miegojo su revolveriu po pagalve. Prieš tai dirbo gestape Minske, visuomet po pagalve laikė revolverį. Ligonė, visiška ligonė. Čia mes visi tampame ligoniais. Tai niaurus miestas. Nuolat girdime kažkokius lenkų teroristų užpuolimus. Nebūna dienos, kad kuris nors mūsiškių nežūtų.
— Žinau,— tarė Edita,— jau esu buvusi šiame mieste. Nemėgstu šio miesto.
Dėliodama jai paskirtoje spintos dalyje savo daiktus, vėl prisiminė, kas įvyko tą naktį beveik prieš ketverius metus. Kartu su nediduku juokingu Šneideriu, kilusiu iš Vienos, kai pavyko šiek tiek nusiraminti, užbėgo laiptais į viršų. Pirmame aukšte reprezentaciniuose apartamentuose gyveno vietos amts-leiteris. Prieš keletą dienų jis buvo iškviestas į Berlyną veikiausiai žydų likvidavimo klausimais. Tuo metu miestas jau buvo „Judenfrei", vietinius žydus, iš pradžių sugrūstus į Zatožo rajono siauras gatveles, perkėlė į Varšuvos ir Lodzės getus. Namuose buvo likusi amtsleiterio. žmona, aukšta blondinė su gražiais į aukštą kuodą sušukuotais plaukais, Edita ją pažinojo iš matymo, ir jų dukrelė, dvejų metų rėksnė. Kai su Šneideriu užkopė į pirmą aukštą, Edita pastebėjo, kad kažkas numušė aikštelėje stovinčios gipsinės figūros ranką, o tik po to pamatė praviras amtsleiterio buto duris. Su paruoštu ginklu rankoje pirmas įėjo Šneideris. Jo žibintuvėlis apšvietė sujauktą patalynę, išmėtytus popierius, išvartytus baldus. Staiga užgesinęs žibintuvėlį, Šneideris griebė Editą už rankos.
— Prašau nueiti į mano butą ir paskambinti gestapui,— o kai Edita, tarytum norėdama įsitikinti savo nuojautos tikrumu, žengė žingsnį į priekį, Šneideris ją sulaikė.— Prašau toliau neiti. Moteris ir vaikas negyvi.
— Tai lenkų banditai,— pasakė tada Edita.
— Panašu į paprastą apiplėšimą,— atkirto Šneideris, o paskui pridūrė:—Amtsleiteris, likviduodamas getą, atrodo, gerokai prisigraibė.
Edita norėjo užprotestuoti, nes tada negalėjo nė pagalvoti, kad vado ir partijos į šį postą paskirtas aukštas vokiečių valdininkas galėtų daryti tai, ką pasakė Šneideris. Bet neprotestavo, negalėjo išspausti žodžio. Kaip ji tada neapkentė lenkų, tų laukinių pusžmogių, kurie įsiveržia naktį į butą ir žudo vokiečių moteris ir vaikus.
Greta turbūt pastebėjo, kad Edita jos nesiklauso. Ji staiga nutilo.
— Kalbėk toliau, klausau,— lyg bijodama tylos, pasakė Edita. O iš tikrųjų kartu su atmintyje iškilusiais vaizdais, kurie lyg filmas slinko jai prieš akis, ji girdėjo, ką plepa Greta, kuri kaip tiktai pasakojo, kaip ji gyvena vadovaudamasi paprasta filosofija: neprisiminti karo, apie nieką negalvoti, linksmintis, gerti, naudotis gyvenimu. Be to, ji dar buvo sentimentali, kažkokias atsitiktines pažintis ir lengvabūdiškus ryšius su vyrais vadino nepaprastais nuotykiais, nepakartojamais išgyvenimais, didele meile, tarytum pamiršdama, kad prieš penkias minutes, kai kalbėjo apie Horstą, o ne apie Fridrichą, irgi pasakė: tai buvo didžiausia mano gyvenimo meilė. Greta tikriausiai manė susiradusi draugę ir būsimą bendrininkę visų nepaprastų nuotykių, kurie iš tikrųjų tebuvo vargani girtuokliavimai karininkų sueigose, o Edita nenorėjo žlugdyti jos vilčių. Ji tik pagalvojo, kad prieš ją čia gyvenusi mergina turėjo ne per daug linksmą gyvenimą. Bet buvo patenkinta, kad Greta nesiliauja plepėti, kad ji dar sykį gali grįžti mintimis prie įvykių, buvusių prieš ketverius metus.
Neilgai jai teko gyventi šiame mieste. Praėjus keletui dienų nuo anos atmintinos nakties, gavo užlakuotą voką su įsakymu išvykti. Buvo Salonikuose, pietų Prancūzijoje, o paskui Vienoje. Pamatė nugalėtą Europą, norom nenorom teko būti turiste, anoniminių štabų sprendimu mėtoma iš vienos vietos į kitą. Stabų veiklai vadovavo paties didžiausio per visą Vokietijos istoriją vado smegeninė. Tą dieną ją į stotį lydėjo nedidukas, juokingas kapitonas Šneideris, asistuodamas senamadiškomis Vienos teismo tarėjo manieromis, nes taikos metais kaip tik ėjo šias pareigas. Edita stebėjosi, kodėl ją veda siaurų gatvelių labirintais, ji manė, kad Šneideris vengia centro ir vinguriuoja aplinkui, norėdamas ilgiau pabūti su ja vienu du, jai tas truputį patiko, ir tik priėjus stotį, esančią aukštumėlėje, nuo kurios atsivėrė miestas su kvadratine turgaviete, Edita suprato, kokio reginio nenorėjo jai parodyti šis Vienos eksteisininkas. Skaidriame ore kilo melsvas šautuvų salvės dūmelis. *Ji žvilgtelėjo baltos bažnyčios link ir pamatė, kaip salvės pakirsti krenta į krūvą suvaryti žmonės.
— Penkiasdešimt,— pasakė Šneideris.— Už amtsleiterio žmoną ir vaiką,— pridūrė.
— Ten buvo tik du,— tada pasakė Edita, ne todėl kad būtų gailėjusi salvės pakirstųjų, bet dėl elementaraus teisingumo. Tada Šneideris nieko neatsakė, galbūt prisiminė, kad aną baisią naktį jam išsprūdo nelabai pagarbus sakinys apie amtsleiterį, ir todėl bijojo Editos, galbūt ir jam, įpratusiam seikėti teisingumą, ši dviejų ir penkiasdešimties mirčių proporcija buvo pernelyg pritrenkianti. Jis tik pasižiūrėjo į laikrodį, ir Edita suprato, kad reikia paskubėti.