— Ačiū, Kurtai.— Iš kareivio rankų paėmė didelį senovišką žadintuvą.— Dabar tave paleidžiu, iki ryto esi laisvas. Gali eiti pas savąją Margaritą. Palauk, jai priklauso naujametinė dovanėlė,— padavė jam plytelę šokolado.
Kurtas atidavė pagarbą. Nesipuolė dėkoti. Ne nuo šiandien pažįsta savo šefą. Sugeba užuosti, kada oberleitenantas nori pasilikti vienas. Dabar kaip tik toks laikas, todėl Kurtas paprasčiausiai išeina galvodamas, kažin jei jis dabar nuneštų šokoladą Margaritai, ar ji sugebėtų vakarui iškepti šokoladinį tortą. Mat Kurtas labiau už viską mėgo šokoladinį tortą.
Tuo tarpu Kliosas palaukė, kol ilgame tamsiame ir pridvisu-siame koridoriuje nutils Kurto žingsniai. Tik tada, užsirakinęs duris, pasiėmė žadintuvą ir priėjo prie lango. Iš įpročio pasidėjo ant palangės užtaisytą pistoletą. Kažką paspaudė ir užpakalinis žadintuvo langelis atšoko lyg spyruoklė. Išėmė plono popieriaus ritinėlį. Lygios smulkių raidžių eilutės: „Teta Hilda serga reumatizmu. Paskutinis laiškas trisdešimt aštuntaisiais metais, paskutinis susitikimas trisdešimt šeštaisiais tetos Vaisen-berg dvarelyje. Plaukiojimas laiveliu. Pasipiršimas prie alyvų krūmo. Altana sode. Mėnulis."
— Nelabai daug,— burbtelėjo,— bet gerai ir tiek.
Kliosas susimąstė. Prisiminė savaites, praleistas ankštuose Minsko kontržvalgybos rūmų kambarėliuose. Tarybinis karininkas ištisas valandas tardė žmogų, į kurį laimei ar nelaimei jis buvo labai panašus. Kliosas tik klausėsi ir žiūrėjo per stiklą, kuris iš anos pusės žmogui galėjo tarnauti veidrodžiu. Galėjo sekti jo veido raumenis, jo gestus, žiūrėti, kaip jis rūko. Kažkurią dieną jam dingtelėjo, kad, du mėnesius stebėdamas Hansą Kliosą, dar nė karto nematė jo juokiantis. Apie tai pasakė Grišai, būtent tam žvalgybos karininkui, kuris tardė Hansą Kliosą, o tas per kitą tardymą darė viską, kad liūdname vokiečio veide švystelėtų šypsena. Pagaliau nei iš šio, nei iš to rėžė kažkokį riebų anekdotą, bet Hanso Klioso veidas ir toliau buvo susirūpinęs.
— Ką padarysi,— pasakė Grigorijus,— juoktis teks saviškai. Pagaliau nesitikiu, kad ten turėtum daug progų juoktis.
Stengėsi prisiminti, ką anas kalbėjo apie Editą. Kalbėjo nenoriai. Nesuprato jam pateiktų klausimų, nesuprato, kam jų reikia ir koks jų tikslas. Jis negalėjo žinoti, kad ten, už veidrodžio, bijodamas pajudėti, kad nesugirgždėtų fotelis, kažkas sėdi. Bet šį tą iš jo išpešė...
Dabar jis kaip tik ir bando tai prisiminti. Kartais jį apima pyktis, kad negali prisiminti, kuriuo dienos metu (o gal naktį), kai paplaukioję po tvenkinį (dumblių priaugusį tvenkinį — galvoja, nors nežino, ar šitą jis sužinojo būdamas ten už veidrodžio, ar jo vaizduotė sukūrė tokį tvenkinį Veisenbergų dvarelyje) Edita, norėdama nusiskinti vandens leliją, per daug pasviro ir šaukdama įkrito į vandenį. Nors tvenkinys buvo negilus, bet Edita nemokėjo plaukti, todėl Hansui teko ją ištraukti. Šlapia, maurais aplipusi suknelė (kodėl tie prakeikti maurai įlindo į galvą! — dabar jau balsu pasakė) buvo prigludusi prie jos kūno. Edita liepė jam nusigręžti (dabar susivokė pagalvojęs, tarytum jam tada buvo liepusi nusigręžti, o ne tikrajam Hansui Kliosui, gimusiam 1921 metų spalio 5 dieną Klaipėdoje). Nusivilkusi suknelę išplovė, patiesė prieš saulę, kad išdžiūtų, o pati įlindo į kvepiančio šieno kupetą ir tik tada jį pašaukė. Ar tai buvo pirmas kartas, kai Hansas Kliosas pabučiavo Editą Liauš? O gal kada anksčiau. Jam buvo penkiolika, o jai trylika metų.
Dar sykį perskaitė tekstą ploname popierėlyje. Apie tetos Hildos reumatizmą, laiškus, apie altaną ir mėnulį. Paskui, išsitraukęs žiebtuvėlį, sudegino popieriaus skiautelę, žadintuvo dangtelis atsidūrė savo vietoje ir niekam negalėjo ateiti į galvą, kad šis nuolat gendantis laikrodis, kurį jau daugelį kartų prakeikė Kurtas, nes jam nusibodo nešioti pas laikrodininką, atlieka tokį pat vaidmenį, kokį normaliomis sąlygomis galėtų atlikti paprastas vokas.
Ant stalo išdėliojo butelius, stikliukus, Kurto pataisytus kažkokius sumuštinius (duona su mėsos konservais) ir susimąstė, kodėl trisdešimt aštuntaisiais metais nutrūko Hanso Klioso su Edita Liauš korespondencija. Ak, kad dabar nors penkiolika minučių galėtų pasikalbėti su tuo, kuris kažkur Rusijos gilumoje sėdi gerai maitinamas ir padoriai užlaikomas („mes jį globosime ir lepinsime, kad gink dieve nepersišaldytų,— pasakė atsisveikindamasis Jakubovskis.— Nežinia, kada mums šio vokiečio gali prisireikti11). Prisireikė. Vėl iš jo išpešė porą informacijų. Bet kaip galima trumpoje telegramoje perduoti penkiolikmečio vaikino jausmus trylikametei mergaitei... Radio-telegrama buvo labai trumpa, nes ilga galėtų dešifruoti radio-stotį. Jeigu jis tada būtų žinojęs, kad susitiks Editą Liauš, kad toji mergina prisimins Hansą Kliosą... Buvo pasiruošęs susitikti su dėde Helmutu, Karaliaučiaus teismo asesoriumi, valandas žiūrėjo į raukšlėmis išvagotą seno Prūsijos biurokrato veidą, kad iš pirmo žvilgsnio galėtų jį pažinti. O kai buvo reikalas, pažino. Bet Edita tai ne senyvas ponas smaila nosimi ir karpa pasmakrėje. Tiesa, matė jos nuotrauką, lyg per miglą prisimena ją. Sviesi blondinė su ilgomis storomis kasomis. Aštuoneri metai. Trylikametė mergaitė tapo suaugusia moterimi. Daug kas pasikeitė.
„Turiu teisę jos nepažinti,— raminosi Kliosas.— Bet ar pažins ji mane? Per aštuonerius metus turėjo pasikeisti ir Hansas Kliosas. Iš neapsiplunksnavusio paauglio tapo vyru. O ypatingoji žymė..." Priėjęs prie veidrodžio, pasižiūrėjo į randą po kaire ausimi.
Padengė stalą, išdėliojo peilius, šakutes, kol ateis svečiai, dar ne mažiau kaip valanda. Jeigu nevėluos. Ne, Edita tikriausiai nevėluos. Labai norėjo su juo pasimatyti, kai ji pasiūlė tučtuojau susitikti, vos pavyko prisidengti užgriuvusiais darbais.
Ar graži? Anas sakė esanti labai graži. Ar galima patikėti penkiolikmečio berniuko įspūdžiu? Iš nelabai aiškios mėgėjiškos nuotraukos nedaug tegalėjai sužinoti. Niekuo neišsiski-riantieji veido bruožai, šviesios, tikriausiai mėlynos arba pilkos akys, vešlūs papurę plaukai. „Turbūt graži",— pagalvojo, o tai jį lyg ir nuramino, nors iš tiesų jam visiškai nesvarbu, ar Klioso pusseserė Edita Liauš graži. Ne tam jis buvo keletą mėnesių apmokomas, ne tam jis buvo žiauriausiai bandomas, tikrinama jo ištvermė, vokiškų idiomų žinojimas, inteligentiškumas, kad dabar turėtų atgaminti kažkokius vaiko prisiminimus, ir tai dar ne savo, o to žmogaus, į kurį įsikūnijo.
Staiga švystelėjo mintis: kodėl to nežinojo iš karto? Hansas Kliosas trisdešimt aštuntaisiais metais, išlaikęs brandos egzaminus, nuvyko studijuoti į Gdansko politechnikos institutą. Jis taip pat studijavo Gdanske politechniką, bet trisdešimt aštuntųjų rudenį buvo priverstas persikelti į Varšuvą. Gdansko hitlerininkų siautėjimas, jų neapykanta lenkams, kurie apsigyveno formaliai laisvame, bet diena iš dienos vis labiau hitlerininkų užvaldomame Gdanske, įgavo tokį mastą, kad turėjo išvažiuoti. Kas žino, jei nebūtų išvažiavęs, gal kada būtų susitikęs su Hansu Kliosu. Veikiausiai abudu būtų nustebę dėl neįtikėtino jųdviejų panašumo. Du skirtingų tautybių žmonės, iš kurių vienas save laikė ponų rasės atstovu ir turbūt nebūtų laimingas, kad jo antrininkas, vos ne dublikatas, yra lenkas, žmogus tautos, kuri amžiams pasmerkta tarnauti ponų tautai. Hansas Kliosas tikriausiai buvo tarp žygiuojančių rudmarškinių su raiščiais ant rankovių ir drebinančių miestą riksmais, gąsdinančių liepsnojančiais deglais, piketuojančių lenkų postą ir muitinę. Slaptos nacionalsocialistų kuopelės narys Klaipėdoje, o taip pat slaptos vokiečių puskarininkių mokyklos auklėtinis tada nebuvo nuošalyje... O ji? O Edita. Kokia jinai. Į pagalbinę tarnybą stojama laisvanoriškai. Ji įstojo. Ar todėl, kad nori įnešti savo indėlį į tūkstantmečio reicho statybą, ar todėl, kad jos motina („reumatizmu serganti mano teta Hilda",— šypsodamasis pagalvojo) galėtų gauti geresnes maisto korteles ir vietoj margarino keliasdešimt gramų sviesto? Žodžiu, turėjo būti štai kaip: su Editos fotografija piniginėje Hansas Kliosas atvyko į Gdanską. Čia turėjo susipažinti su kokia nors mergina. Tik dėl to staiga nutrūko dvejus metus trukusi jų korespondencija. Ar tai buvo taip pat studentė, naktinių žygių su fakelais bendrininkė, klykianti nesibaigiančiose demonstracijose antilenkiškus šūkius? O gal kokio solidaus pirklio dukrelė, padori miesčionėlė, o gal valdininko našlės, nuomojančios studentams kambarius, dukrelė? Kas ji tokia? Ar Hansas Kliosas kalbėjo ką nors apie tai? Ar jį klausinėjo?