. Galvoje buvo tuščia. Tik po valandėlės jam dingtelėjo: tie dalykai Editai neturi rūpėti, ir jeigu jis būtų tikrasis Hansas Kliosas, šią temą abudu instinktyviai nutylėtų.
Užteks! Būdamas tas žmogus, kuris jau ketveri metai nešioja Hanso Klioso pavardę, negali taip ilgai sielotis. Tiesą sakant, geriau būtų buvę išvengti šio susitikimo, bet dabar, kai įsitikino, kad Editai Liaus gali būti Hansu Kliosu, kad pavojingas žaidimas, kurį jis prieš ketverius metus pradėjo, puikiai suprasdamas jo rizikingumą (o gal kaip tik dėl to rizikingumo?), vėl bus tęsiamas, jis nusiramino.
Prisiminė viaduko reikalus. Mintyse patikrino, ar ko nors nepraleido. Šis viadukas turi būti susprogdintas! „Teta Zuzana" (nusišypsojo) labai jau spiria. Turbūt turi savo tikslą. Negi ilgai lauktas puolimas? Paprasti kareiviai, visiškai jo nesivaržydami, laidė liežuvius apie didįjį „Ivano" rengiamą puolimą. Jis pakankamai ilgai kariauja, kad galėtų nepatikėti paprastų kareivių patikimai nuojautai. Tokiu būdu viadukas turi būti susprogdintas.
Kai tiesiai iš komendantūros, tučtuojau po įspūdingo pokalbio su Edita, nepaisydamas netgi paprasčiausio atsargumo, nubėgo pas laikrodininką, kad gautų iš „Tetos Zuzanos" informaciją apie reumatizmą, tvenkinį, laivelį ir mėnulį, jo ten laukė Bartekas. Kliosas mėgo šį inteligentišką vyruką, su kuriuo daug kartų teko bendradarbiauti ir kuriuo galėjo visiškai pasikliauti. Dėl Barteko, didelės partizanų grupuotės vado, išgarsėjusio daugeliu bravūriškų žygių (kai kuriuose iš jų dalyvavo ir Kliosas), policija ir SD buvo išplatinusi paieškų raštus ir dar visiškai neseniai nuo skelbimų stulpų į Kliosą žiūrėjo jo valstietiškas kampuotas veidas, kol jo neuždengė kiti skelbimai apie lenkiškų „žudikų" paieškas arba pranešimai apie eilines egzekucijas „asmenų, pakėlusių rankas prieš vokiečių tautos atstovus". Bet Bartekas visiškai to nepaisė, netgi kritiškiausiais momentais atvažiuodavo į miesto turgų valstietišku vežimu, būdamas įsitikinęs, kad jis visiškai susilydo su kailiniuotų ir batuotų valstiečių minia.
Bartekas buvo nusiminęs, turbūt laikrodininkas jam papasakojo nemalonų paskutinės operacijos vertinimą. Nepaėmė siūlomo papiroso, susisuko į laikraštį šiek tiek dvokiančio tabakor palaukė, kol visi parduotuvės laikrodžiai išmušė tris valandas r ir tik po to papasakojo apie nelaimę. Pasirodė, kad operacijos metu prie viaduko dingo vienas žmogus.
— Kas?—paklausė Kliosas. Barteko žmones jis pažinojo tik pagal slapyvardes.
— Florianas,— atsakė Bartekas.— Negerai, jeigu įkliuvo, gali išplepėti, kad turėjome minų lauko planą.
— Pasistengsiu sužinoti,— pasakė Kliosas.— Žinau, kad tuojau po operacijos vokiečiai nieko nepačiupo. Buvau prie viaduko, tepraėjus penkiolikai minučių po jūsų...
Kliosas perėjo prie paties svarbiausio dalyko.
— Su šiuo viaduku turite susidoroti, nesvarbu, kokie būtų nuostoliai, per tris dienas. Po nepavykusios operacijos vokiečiai nesitiki greito puolimo. Reikia išnaudoti šį nusiraminimo momentą, geriausia per artimiausias dvi tris dienas.
Kliosas perdavė Bartekui naujus užminavimo duomenis, o taip pat viską, ką spėjo pamatyti, žiūrėdamas į pagrindinio geležinkelio transporto tvarkaraščius, išdėliotus ant jo šefo sekretorės Fredkos stalo. Pasiūlė suderinti viaduko išsprogdinimo operaciją su kokio nors svarbaus transporto sunaikinimu.
Bartekas tučtuojau pagyvėjo. Geležinkelio operacijos — jo specialybė. Iš pradžių šio darbo ėmėsi su aštuoniais draugais. Dabar jo būryje beveik du šimtai žmonių, o jo sąskaitoje beveik du tūkstančiai karo reikmenimis pakrautų vagonų. Dar Kliosas susitarė su juo dėl būtinumo surengti kokį nors nedidelės žmonių grupės imituotą užpuolimą, kurio tikslas atitraukti viaduko apsaugą, taip pat susikalbėjo, kada ir kur susitiks kitą kartą. Kliosas norėjo sužinoti, kada bus sekanti operacija. Jis tuo metu privalo turėti absoliutų alibi. Pagaliau humoru slėpdamas susinervinimą, Kliosas papasakojo Bartekui apie stebuklingą „pusseserės" atsiradimą.
— Būk atsargus,— pasakė Bartekas,— tai gali būti provokacija.
— Saugosiuos. Jau ketveri metai, kaip saugausi.
10. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
145
Bartekas pripylė stikliukus samagono. Tylomis juos pakėlė, o paskui stipriai paspaudė vienas kitam rankas. Nereikėjo žodžių— abu žinojo savo troškimus ateinančiais Naujaisiais metais.
6
Majoras Brochas jau buvo apgirtęs. Triukšmingai įžengė į kambarį, žinovo žvilgsniu įvertino butelių bateriją, stovinčią ant stalo, prie jų pastatė dar vieną tamsiai žalią, pilvotą.
— Sampanas? Puiku! — pasakė Kliosas.
— Taurių taip pat nepamiršau. Tai mano siurprizas. Bet jums turiu dar geresnį. Mielas bičiuli, po poros dienų sužinosi oficialiai, bet labai slaptai galiu pasakyti. Tik ką peržiūrėjau patvirtintą tarnybinių pakėlimų sąrašą. Sveikinu... kapitone Kliosai.
„Vadinasi, aš paaukštintas,— galvojo Kliosas.— Tikriausiai už Varšuvos operaciją. Jeigu jis žinotų, kad tada demaskavau kaip Reicho priešus ištikimiausius ir žiauriausius budelius. Jeigu žinotų..." Jeigu žinotų, kad vos tik prieš keletą valandų jis įvykdė svarbiausią išdavystę, perduodamas paskutinę informaciją. Jau ketveri metai gyvena tarp jų, laikomas savu, vadinasi, ir šiuos pasaulio viešpačius galima apmauti, apgauti, tiek apkvailinti, kad savo mirtiną priešą paaukština, apdovanoja ordinais. Jis prisiminė keletą iš praėjusių ketverių metų epizodų. Mintyse žaibiškai blykstelėjo situacijos, atrodžiusios be išeities, .turėjusios pasibaigti žlugimu, demaskavimu ir, jeigu suspėtų, savižudžio mirtimi. Kai pradėjo šį darbą, kai pirmą kartą pamatė save veidrodyje leitenanto munduru, pagalvojo, kad gera būtų, jei šį maskaradą jam pavyktų pratęsti bent metus. Po dvejų metų, jau būdamas oberleitenantas, stebėjosi dėl savo tokių minčių. Iki šiol jam pasiutiškai sekėsi, bet juk kada nors tai turi baigtis. Bet kol ateis tas blogiausias momentas, reikia kuo daugiau jiems pakenkti. O dabar Brochas, tas pats Brochas, kuris, per visą karą dalyvaudamas visose kampanijose, du kartus sužeistas ir teturintis tik majoro laipsnį, atneša jam žinią apie paaukštinimą.
— Nesidžiaugiate? Jūsų amžiuje... Aš, Kliosai, turiu keturiasdešimt septynerius metus. Jūs beveik dvigubai jaunesnis.
Bet aš jums nepavydžiu, iš tiesų nuoširdžiai sveikinu, seniai jums tai priklauso.
— Ponas majore, visi žino, kad jūs esate įžymus karininkas.
— Taip,— rūgščiai šyptelėjo Brochas.— Visi žino, o netrukus sužinos visas pasaulis.— Pasilenkęs prie Klioso užbaigė pašnibždomis:— Jau trisdešimt devintaisiais gruodžio mėnesį pasakiau, ką galvoju apie Rusijos užpuolimą, apie didybės manija sergančio jefreitoriaus siautėjimą. Jau žinome, kad aš buvau teisus, bolševikai dabar prie Vislos, po mėnesio bus prie Oderio, o po dviejų mėnesių... Neapgaudinėkime savęs, Kliosai. Sis karas praloštas. Dabar „Ivanas" atsigriebs, pareikalaus atsiskaityti. O kas tada?