— Pone majore,— ramiai atsakė Kliosas,— labai jus gerbiu ir manau, kad čia neturiu už jus nieko palankesnio. Bet prašom suprasti... Naujųjų metų išvakarėse nenorėčiau prisiminti, jog dirbu abvere, nenorėčiau, kad man apie tai primiųtų mano gerbiamas ir mylimas bičiulis.
— Kliosai,— atsiduso Brochas,— aš myliu Vokietiją ir žinaur kas įvyks.
— Nereikia būti kraštutiniu pesimistu.— Kliosas stengėsi kalbėti draugiškai ir patikliai. Šiuo momentu jis labiau norėjo, kad Brochas jį palaikytų idiotu ir bailiu, negu bendrininku tų pažiūrų, apie kurias vien pagalvoti nusikaltimas.— Laimė, majore, turime pakankamai alkoholio, kad užmirštume nemalonius reikalus ir trumpo susijaudinimo valandėlę pasakytas mintis.— Kliosas pajuto, kokie glitūs ir bjaurūs jo sakomi žodžiai.
Štai nusivylęs žmogus, tikriausiai sistemos priešas, bet jis negali ištiesti jam rankos, priešingai, jis turi sukurti situaciją, kurioje Brochas bus silpnesnis. Nepamirš lengvabūdiško nuoširdumo. Brochas tai prisimins, ateityje gal bus atsargesnis, bet ateityje, jeigu Kliosas atsidurs tokioje situacijoje, kai jo likimas priklausys nuo Brocho, pastarasis bus priverstas tylėti. Dėka to, Kliosas ketverius metus ištvėrė su priešo uniforma pačiame karo mašinos centre. Negali susibičiuliauti netgi su tokiu žmogumi, kuris tos bičiulystės būtų vertas, nes toji bičiulystė gali pakenkti svarbiausiam dalykui — Klioso saugumui. Bet Brochą jis iš tiesų mėgo. Norėjo pasaldinti šio pokalbio kartėlį.
— Turėtų netrukus ateiti mano mergaitės,— pasakė.
— Bus moterų? Vokietės!—lyg skęstantis gelbėjimosi rato Brochas griebėsi naujos temos.
— Tai mano siurprizas, majore. Įsivaizduojate, čia atsirado mano pusseserė. Tiesa, labai tolima ir priedo — jaunystės meilė. Aštuoneri metai kai nesimatėm, jaudinuosi.
— Įsivaizduoju! — pagyvėjo Brochas.— Graži?
— Stengiuosi įsivaizduoti, kaip ji dabar atrodo,— atsakė ir, matydamas Brocho nustebusį žvilgsnį, pridūrė:—Tada buvo tfylikametė mergaitė. Nežinau, ar pažinsiu.
Kaip tik tuo metu kažkas pasibeldė, o Kliosui staiga dingtelėjo sumanymas. Pridėjęs pirštą prie lūpų lyg išdaigininkas, pasiruošęs iškrėsti pokštą, pasislėpė už durų. Šis žaidimas Bro-chui ėmė patikti. Mostu parodęs Kliosui, kad pasislėptų giliau, pats atidarė duris.
— Prašom, prašom, būsite viešnios!—sušuko įeinančioms merginoms.— Netrukus sugrįš Kliosas.
Kai pro durų tarpą išvydo nuo jo nusisukusią šviesiaplaukę merginą ir jau norėjo eiti, pasirodė antroji, irgi blondinė. Dabar jau nebuvo ką daryti.
— Edita!—šūktelėjo išlįsdamas iš už durų Kliosas.
Edita staiga atsisuko.
— Hansai?—Jos balse pasigirdo abejonė. Kliosas sunkiai atpalaidavo veido raumenis ir šiaip taip prisivertė nusišypsoti.
— Taip labai pasenau?
— Jūs, leitenante, labai pasikeitėte,— pasakė Greta.
— Tai Greta, apie kurią tau kalbėjau. Susipažinkite. Ji seniai apie tai svajoja.
— O iš kur jūs žinote,— šypsodamasis paklausė Kliosas,— kad aš pasikeičiau?
— Mačiau nuotrauką.
— Nuotrauką? Kokią nuotrauką.— Buvo įsitempęs ir budrus, nors jo veide neišnyko šypsena.
„O vis tiktai provokacija?—pagalvojo.— Bartekas buvo teisus mane įspėdamas. Ar ką nors žino, ar tik mane bando?11
— Negi, Hansai, pamiršai?—nustebo Edita.— Nagi tą, kurią prisiuntei man trisdešimt aštuntaisiais metais iš ekskursijos Karaliaučiuje...
— Atleisk, Edita, tiek metų...— atsakė ir paskubomis bandė prisiminti, ar Hansas Kliosas ten, Minske, ką nors prisiminė apie ekskursiją į Karaliaučių. Turbūt tai buvo prieš pat brandos egzaminus. Tada matė dėdę Helmutą.
Šie apmąstymai jam netrukdė būti svetingu šeimininku ir kažkokiu kalambūru atsakyti į mergaičių nustebimą, pamačius gausiai paruoštą stalą. Norėjo, kad kuo greičiau Brochas išeitų su Greta, nes jam atrodė, kad, likęs vienas su Edita, sugebės ją galutinai įtikinti, kad ji kalbasi su Hansu Kliosu, vaikiškų žaidimų bendru, jaunuoliško romano didvyriu. Taip ir įvyko. Brochas kažką pašnabždėjo Gretai, šūktelėjo Kliosui, kad išeina pasitikti Sneiderio, ir jie pagaliau pasiliko vieni.
Kurį laiką buvo dar blogiau, nežinojo, ką pasakyti, nesitikėjo, kad Hanso Klioso pusseserė tokia daili.
— Kaip jaučiasi teta Hilda? '
— Prisimeni mamą? Ji tave dažnai prisimena. Vargšė, pastaruoju metu beveik nesikelia.— Edita žiūrėjo į Kliosą, lyg negalėdama kažko žinomo atrasti prieš ją stovinčio oberleitenanto uniforma apsirengusio vyriškio veide. Negi jo nepažino? O gal įtaria. Ne, tai neįmanoma. O gal tas jaunatviškas romanas joje-paliko kažkokių pėdsakų. Kurį laiką Kliosas jautėsi lyg vagis, įsibrovęs į svetimus namus. Juk ne jis, o anas bučiavo ją šieną kupetoje, su anuo prisiekinėjo vienas kitam amžiną meilę.
— Vis tas reumatizmas?—paklausė susirūpinusiu balsu. Nei minutės negalėjo pakęsti tylos. Tyloje nesaugu.
— Ir tai atmeni, Hansai? Maniau, kad visiškai mus pamiršai.
Šiuo momentu Kliosas pajuto, kad kažkokia nematoma juos:
skyrusi siena staiga sugriuvo. Atrodo, niekas nepasikeitė, tebestovėjo vienas prieš kitą, žiūrėjo vienas į kitą, bet taip ir turi stovėti žmonės, kurie kažkada mylėjosi ir po ilgo išsiskyrimo netikėtai susitiko, ir kurie vis dėlto puoselėjo savyje švelnius jausmus vienas kitam.
— Nieko nepamiršau, Edita. Labai mylėjau tetą Hildą ir vieną jos dukterį.— Susivokė, jog dabar tinkamiausias momentas paimti Editos ranką. Ji atitraukė.
Juos taip ir užtiko nuo šalčio įraudę Greta su Brochu, kurie kaip vertingą grobį atvilko besispyriojantį, o gal tik vaidinantį tokį, Šneiderį.
— Įsivaizduokite, jis dar norėjo dirbti!—šaukė Brochas.
— Atgaivinote prisiminimus?—meilikaudama paklausė Greta.
— Netgi daugiau,— atsakė Kliosas,— paprašiau Editos eiti šeimininkės pareigas.
— Su malonumu sutikau,— net nemirktelėdama atsakė Edita. Ir staiga jos žvilgsnis susitiko su Šneiderio žvilgsniu. Dar nespėjus jam ištarti žodžio, pribėgo ir krito jam į glėbį. Šneideris buvo suglumęs, bet laimingas. Atstūmęs nuo savęs, kurį laiką žiūrėjo į ją.
— Išgražėjai, panele Edita.
—■ Šiandien apie jus galvojau, jau keletas dienų vis prisimenu mūsų susitikimą.
Vienas kitą pertraukdami, jie pasakoja susitikimo istoriją, ■anos košmariškos nakties įvykius, išgeria pirmą tostą už laimingai susidėjusias aplinkybes. Tai jis suteikė galimybę Editai, bijojusiai grįžti į šį miestą, susitikti su taip seniai nematytu Hansu. („Mano sužadėtiniu,— juokdamasi pasakė Edita.— Turbūt nepamiršai, Hansai, kad žadėjai užaugęs mane vesti?") O taip pat su žmogumi, kuris ją laikė savo dukterim, tai yra su nuostabiu kapitonu Šneideriu. Šneideris truputį sutriko, stengėsi paneigti, kad ją tada laikęs dukterim, greičiau jau seserėčia, bet po pirmojo stikliuko sutiko su savo vaidmeniu, tik pareikalavo, kad Kliosas ir Edita prieš jį atsiklauptų, o jis juos tėviškai palaimino. Paskui Brochas neiškentė ir, žinoma, kaip didžiausią paslaptį pasakė visiems apie Klioso paaukštinimą, visi iš eilės jį sveikino. Edita priėjo prie jo su stikliuku, o įsilinksminusi Greta pareikalavo, kad jie dabar pasibučiuotų. Tokiu būdu pirmą kartą pasibučiavo.
— Ar prisimeni, Hansai, kokiomis aplinkybėmis pasibučiavome pirmą kartą?
Atsakė, kad atsisveikinant, kai ji išvažiavo iš dėdės dvaro, o ji tvirtino, kad Hansas išvažiavęs anksčiau, trumpai pasiginčijo, bet Kliosas jau buvo tikras, kad pavojus praėjo, nes Edita taip pat nelabai prisimena, kuris iš jų tą vakarą išvažiavo pirmas. Įsismaginę jie vos nepražiopsojo vidurnakčio, minutę prieš dvyliktą Brochas ėmėsi krapštytis prie šampano butelio vielučių, nelengvai jam tai sakėsi, iš garsiakalbio pasigirdo pirmieji radijo laikrodžio dūžiai, bet pagaliau jam pavyko susitvarkyti su kamščiu. Pilstė putojantį šampaną, o Šneideris, persiėmęs tėvo vaidmeniu, sušuko: