— Tylos, mano vaikai, netrukus pasveikinsime Naujuosius metus!
— O prieš tai šturmbanfiurerį Brunerį! — Tai pasakė gerokai įkaušęs vyriškis, kuris, tarytum bijodamas pargriūti, stovėjo tarpduryje.
— Hermanas! Puiku, kad atvykai,—sušuko Greta, bet kiti, išvydę netikėtą svečią, neparodė didelio entuziazmo. Jei Bru-neris nebūtų toks girtas, būtų pastebėjęs, kad sugadino jiems nuotaiką. Tačiau jis, pakštelėjęs Gretą, jau brovėsi prie stalo, reikalavo taurės, kažką vebleno apie uoslę, kuri jo niekad neapgaunanti.
— Nepristačiau tavęs savo pusseserei,— pasakė Kliosas ir tuo pat metu pastebėjo kažką nenormalaus Editos žvilgsnyje. Susikaupusi ji žiūrėjo į Brunerį, lyg norėdama nuvyti kažkokią įkyrią mintį. Per jėgą šyptelėjo, kai Bruneris su taure atsvirduliavo prie jos.
— Į gražių merginų sveikatą,— pradėjo ir staiga nutilo. Iš rankos iškrito taurė, nerangiai pasilenkė surinkti stiklų, bet Edita pastebėjo, kad atsitiesusio Brunerio žvilgsnis lyg ir prablaivėjo. Jau buvo linkusi patikėti, kad jai tik pasivaideno, kad tai pastarųjų apmąstymų apie aną, prieš ketverius metus buvusią naktį rezultatas, bet dabar jai atrodė, jog neklysta.
— Man atrodo, kad jus kažkur jau esu mačiusi,— pasakė ir pastebėjo, kaip šaltai suspindo Brunerio akys. Tuojau pat ėmė apgailestauti dėl pasakytų žodžių, buvo patenkinta, kad niekas iš dalyvaujančiųjų nepastebėjo šio incidento.
— Už fiurerį, už pergalę, už ginkluotąsias pajėgas! — pakėlė savo stikliuką Greta ir staiga nutilo, nes pasigirdo šiurpus ir toks pažįstamas priešlėktuvinės sirenos kauksmas. Palubėje virš stalo deganti lemputė prigeso, o netrukus vėl užsižiebė. Tuo pat metu pasigirdo sprogimai, o tik po to duslus motorų burzgimas. Tylėdami visi nuskubėjo į slėptuvę. Vienoje laiptinės aikštelėje Edita prigludo prie Klioso.
— Bijausi,— sušnabždėjo.
— Nesibijok, mieloji,— atsakė.— Bombarduoja ne miestą, viaduką, o gal geležinkelio stotį. .
Bet jinai tepapurtė galvą, negalėjo gi jam pasakyti, kad galvoja ne apie bombonešius.
97
129
Greta buvo įsiutusi. Pirmiausia dėl sugadinto Naujųjų metų sutikimo. Tiesa, po valandos jie sugrįžo, nors ir be Brunerio, kuris antskrydžio metu kažkur išgaravo, bet buvusios nuotaikos nebeliko. Visi stengėsi vaidinti, kad nieko neįvyko. Šneideris prisiminė Vienos arbatėles ir stengėsi juos pralinksminti dainomis, bet tai nedaug tepadėjo. Po valandėlės visi žinojo, kad štai į jų, dar taip neseniai vos ne visos Europos šeimininkų, gyvenimą įsibrovė naujas reiškinys. Kažkas nusprendė jiems sutrukdyti Naujųjų metų sutikimą, ir jie negali tam pasipriešinti.
„Kur mūsų priešlėktuvinė artilerija",— galvojo Šneideris, nors žinojo, kad veikiausiai artileristai gavo įsakymą prieš numatomą didelį rusų puolimą neišsiduoti savo dislokavimo.
„Sakiau, kiek kartų sakiau, kad tai neturi jokios prasmės",— pagiežingai galvojo Brochas.
Nors vakaro šeimininkas, oberleitenantas, o tiksliau jau kapitonas Kliosas, karštai prašė pasilikti, netgi atnešė patefoną, iš kažkur gautas madingiausias Berlyno plokšteles, visi mielai sutiko su Editos Liauš pasiūlymu skirstytis.
Tasai sugadintas naujametinis vakaras buvo pirmoji Gretos pasiutimo priežastis. Antroji — jų šaltas kambarys. Lenkė tarnaitė, turėjusi pakūienti krosnį, šiandien neatėjo į darbą ir dar pavogė dvi dėžutes Gretos konservų. Edita norėjo užkurti krosnį, bet tada paaiškėjo, kad baigėsi anglies atsargos. Ilgai nesvarsčiusi ji suskaldė taburetę, ant kurios stovėjo prausimosi dubuo. Praustis galima pastačius dubenį ant stalo, bet šilumos užteko tik valandai, kol susiruošė eiti į Naujųjų metų sutikimą. Dabar kambaryje buvo bjauriai šalta, per nesandariai įrengtus langus skverbėsi vėjas. Merginos gulėjo savo lovose, kalendamos dantimis, apsiklojusios viskuo, kas tik buvo namuose, bet užmigti nė viena negalėjo.
Pagaliau Greta pasiūlė Editai pereiti į jos lovą, ir tada, užsiklojusios dviem antklodėm, pasijuto truputį apšilusios. Valandėlę dar kalbėjosi apie vakaro įspūdžius, Edita dar kartą pagalvojo, kad gerai, jog niekas nepastebėjo to incidento, Bru-neriui sudaužius taurę. Jei Greta būtų pastebėjusi, dabar greitosiomis reikėtų jai išgalvoti kokią nors melagystę, nes pasakyti tiesos ji jokiu būdu nebūtų galėjusi.
„Ar neapsirikau?"—mąsto Edita. Jau porą valandų ją kankina šis klausimas.
Kai ėjo atgal su Hansu — Brochas su Greta ir Šneideriu ėjo priešaky, nes, kaip sakė mažasis pionierių kapitonas, reikėjo leisti įsimylėjusiems išsikalbėti — norėjo jam papasakoti apie Brunerį, apie tą neįtikėtiną jos sąmonėje kilusį įtarimą, bet ir jam negalėjo to pasakyti. Netgi buvo pradėjusi, bet staiga nutilo, jo paraginta kalbėti toliau atsakė, kad pasakysianti kitą kartą, jog tenorėjusi jį suintriguoti, atseit, jis nekantriai lauksiąs sekančio susitikimo. Tada Kliosas nieko nepasakė, tik stipriai ją apkabino, o Editai pasirodė, kad tarp jų nebuvo tų aštuonerių metų pertraukos, kad atsisveikino vakar, susitiko šiandien ir dabar susitikinės kasdien.
„Esu pašėlusi,— kalbėjo mintyse,— sentimentali kvailiukė, bet apie tą žmogų negaliu galvoti kitaip, tik su grauduliu."
Iš tiesų pastebėjo jam patinkanti, taip pat pastebėjo, kad jis kažkoks kitoks, negu anas, kurį atsisveikino trisdešimt šeštųjų metų vasarą: dabar jis neapipylė jos karštais žodžiais, tikindamas, kad myli ją,— dėl tų žodžių tada naktį ilgai negalėjo užmigti,— o tik jausmingai spaudė ranką, globėjiškai apkabino.
„Paprasčiausiai suaugo,— galvojo Edita.— Subrendo. O be to, dar karas. Visi keičiamės..."
Nežinia kodėl ji prisiminė čia anksčiau gyvenusią merginą, apie kurią rytą pasakojo Greta. Tada Gretai pasisekė labai taikliai suformuluoti: „Šitame krašte mes visi ligonys..." Hansas irgi ligonis? Per visą vakarą daugelį kartų jį stebėjo — ramybė, gerai sukoordinuoti judesiai, jokio paslaptingumo, apie kurį kalbėjo Greta. Ar išliko jame kas nors iš to, ką su šypsena prisiminė abudu, kas nors iš ano atostogų meto jaunuoliško nuotykio? Kai pradėjo kalbėti apie savo studijas Gdansko politechnikos institute, prisiminė anų dienų atmosferą, Edita norėjo paklausti, kas buvo toji, dėl kurios negavo atsakymo 4 savo paskutinį laišką, bet susilaikė. Edita Liauš jau nebebuvo romanų prisiskaičiusi trylikmetė mergaitė, kuriai tik pradeda skleistis pirmosios jaunystės paslaptys. Ji dabar suaugusi mergina, prieš metus išgyvenusi mylimo žmogaus mirtį. Žinojo, kad viskas, kas ją kažkada jungė su penkiolikmečiu berniuku, gali būti šiokia tokia prielaida naujam suartėjimui, nieko daugiau. Jeigu nori Hanso, privalo norėti tokio, koks jis dabar, ir pamiršti penkiolikmetį, beje, kartą jau pamirštą. Pusmetį trukęs gyvenimas su Rudolfu ir pasibaigęs kvaila savižudžio mirtimi (iš tardymo, apie kurį ji buvo painformuota, susivokė, kad jos Rudis, kuris per tą pusmetį nė žodžio neužsiminė apie politiką, turėjo kažkokius ryšius su sąmokslininkais prieš Hitlerį) leido jai — taip jai tada atrodė — pamiršti vaikėzišką meilę. Kai vakar rytą Greta paminėjo oberleitenanto Klioso pavardę, ją tenustebino tik toks neįtikėtinas aplinkybių sutapimas, o dedikacija kitoje nuotraukos pusėje labiau sujaudino sentimentalią Gretą, negu ją. Tik tada, kai, įėjusi su Greta į kambarį, išvydo žmogų, pasakiusį — Edita, pajuto, kad ėmė smarkiai plakti širdis.
Lyg vaikas prigludusi prie jos, susirietusi į kamuoliuką, ramiai alsavo Greta.
„Norėčiau turėti kūdikį,— pagalvojo Edita,— norėčiau, kad būtų panašus į Hansą."—Si mintis ją prajuokino.