„To kaip tik ir paklausiu,— pagalvojo Bruneris,— niekas taip neišmuša iš vėžių, kaip iš pat pradžių užduotas nekaltas klausimas."
— Iš tikrųjų,— atsakė Brochas,— neturėčiau gerti, bet sunku žmogui susilaikyti.
— Ar po antskrydžio dar gėrėte?— paklausė.
— Laukėme jūsų, bet truputį išgėrėme. Man šiek tiek buvo per daug.
— Pareigos, pareigos,— šiek tiek per garsiai nusijuokė Bruneris, užsitraukęs cigarą.— O paskui?
— Ką paskui?—nesuprato Brochas.
— Ką veikėte po antskrydžio?
— Su Kliosu ir Šneideriu palydėjome mūsų merginas. Paskui kartu grįžome. Kliosas buvo pavargęs, todėl iš karto nuėjo namo. Aš, norėdamas truputį prasivėdinti, palydėjau Šneiderį, jis gyvena tose kareivinėse už tilto.
— Kada jūs sužinojote apie bandymą pasikėsinti prieš panelę Liauš?
— Vadinasi, jau tiksliai žinoma, kad buvo šaudoma į ją?
— Jūs, majore, neatsakėte į klausimą.
— Prieš pusvalandį pietaudamas kazino. Tuojau po to grįžau į namus, kur man buvo pranešta, kad jūs mane šaukiate.
— Kareivis apsiriko,— kalbėjo Bruneris,— kviečiau užeit i poną majorą. Betgi grįžkime prie ano vakaro, tad palydėjote merginas, o paskui tikriausiai kalbėjote? Apie ką?
— Geriau paklaustumėt, ar nepastebėjome prie tų merginų namo kažkokių įtartinų tipų.
— Žinau, ko klausti.
— Nematau ryšio tarp...
— Pirma kalbama, paskui šaunama,— pasakė Bruneris, įtariai žiūrėdamas į Brochą.— Šaunama arba padedamas portfelis su laikrodine bomba,— pridūrė tyliau.
— Neįtarinėkite manęs!—pašoko Brochas. Bruneris sėdėjo ramus, tylėjo. Po valandėlės Brochas vėl atsisėdo, lyg priblokštas jo žvilgsnio. Jis žinojo, kur suka Bruneris. Į pasikėsinimą prieš Hitlerį. Gestapas viską žino, tad veikiausiai žino ir tai, kad Brochas pažįsta porą buvusių sąmokslininkų. Tiesa, tai buvo seniai, bet...— Tiksliau neprisimenu, apie ką kalbėjome,— pasakė Brochas po ilgesnės pertraukos.— Rodos, apie keturiasdešimt pirmuosius metus, kai į parą nužygiuodavome penkiasdešimt kilometrų į priekį.
— Pavojingos temos,— nusišypsojo Bruneris.
„Kaip dar ilgai,— pagalvojo Brochas,— tokie žmonės, kaip šis, laikantis dantyse cigarą, pasipūtęs, be galo išdidus, nes žino, kad už jo pečių galingas teroro aparatas, kaip dar ilgai šie žmonės mus valdys? Dėl jų visa tai atsitiko, jie kalti dėl žlugimo, kuris neišvengiamai užgrius Vokietiją. Ar įstengsime kada nors atsitiesti?"
— Tie, kurie neuostė parako,— pasakė Brochas griežtai,— neįvertina pavojaus. Ir Šneideris, ir aš esame seni fronto karininkai ir ne kartą teko atsidurti tikrame pavojuje. Ar dar turite, šturmfiureri, kokių klausimų?
— Šneideris šiame mieste jau buvo keturiasdešimt pirmaisiais. Prisiminė apie tai?—Bruneris tiriamai žiūrėjo į Brochą.
— Nesuprantu, kur jūs taikote. Jei kuo nors įtariate Šneiderį, tai noriu pareikšti...
— Tai viskas. Kol kas, majore, ačiū.— Žodžius „kol kas" Bruneris ypatingai pabrėžė. Brochas neturi būti labai tikras.— Iki pasimatymo,— ištiesė jam ranką.
— Heil Hitler! — atsakė Brochas, keldamasis ir dešinę ranką išmesdamas į priekį hitleriniam atsisveikinimui, tarytum nepastebėdamas jam ištiestos Brunerio rankos. Energingai pasuko durų link. Dėjosi nematąs šypsenos, iškreipusios šturm-fiurerio Brunerio lūpas.
Brochui išėjus, valandėlę galvojo. Iki Sneiderio atėjimo dar turi penkiolika minučių. Užsitraukė kvapnų dūmą, su malonumu žiūrėjo į nekrentančius cigaro pelenus. Tiktai gerų cigarų pelenai nekrenta iki galo. Bruneris mėgsta gerus cigarus ir tokius tik terūko. Pakėlė ragelį, pasuko kažkokį numerį ir paprašė sujungti su oberleitenantu Kliosu. Tai bus neblogas planas,— galvojo laukdamas, kol kitame laido gale kas nors atsilieps. Pagaliau išgirdo Klioso balsą.
— Atsiprašau, Hansai, kad šventą dieną trukdau tave, bet žinai, mūsų darbe nėra švenčių. Pirmiausiai noriu tave pasveikinti su paaukštinimu, vakar užmiršau, buvau išgėręs. Manau, kad nepyksti už vakarykštį įsibrovimą. Pasiilgau tavęs, bičiuli. Zinai, kad be tavęs ilgai gyventi negaliu. Bet prie reikalo. Turiu šį tą, kas galėtų tave sudominti ir tikriausiai sudomins. Turiu partizaną, sulaikytą užpraeitą naktį, kai buvo užpultas viadukas. Ar kalba? Netgi dainuoja, juk žinai, kad aš moku priversti žmones dainuoti, taip pat ir tuos — nusikvatojo— visiškai nemuzikalius. Kai turėsi valandėlę laiko, užbėk pas mane, perskaitysi jo parodymus, o gal pats norėsi jį patardyti?
Bruneris padėjo ragelį, pasižiūrėjo į laikrodį. Kiekvienu momentu turi pasirodyti Šneideris.
Ar ji pasakė apie tai Šneideriui? Tai sukomplikuotų reikalą. Reikėtų kažką surasti apie Šneiderį, paieškojus šis tas būtų. Tiesa, dar yra Kliosas, rezgė Bruneris toliau savo spėliojimus, mažai įtikėtina, kad jam būtų atskleidusi šią paslaptį. Pusseserė, sena meilė. Nesąmonė! Kliosą turėtų įtikinti šio partizano parodymai. Kliosas labai sielojasi dėl savo karjeros, todėl nerizikuos ginti kažkokią pusseserę...
Prisiminė rytinį pokalbį su Edita. Specialiai išsiruošė pas ją. Privalėjo tai padaryti. Praėjusią naktį jis irgi blogai miegojo. O gal jis klysta? Gal tai buvo ne toji mergina? Matė ją tamsoje labai trumpai. O jeigu ir ji? Argi po tiek metų galėtų jį pažinti? Ir kas ja patikėtų, kad būtent jį tada pastebėjo ir prisiminė. Bet Bruneris žino, jog negalima rizikuoti, kad jam būtų mesti tokie kaltinimai. Buvęs šio miesto amtsleiteris šiandien aukštai iškilęs Berlyno Vyriausiosios saugumo tarnybos pareigūnas. Vėl būtų į dienos šviesą išvilkti archyvuose gulintieji aktai, o kas žino, ką galima aptikti senuose aktuose? Edita Liauš, tiesa, prisipažino, kad keturiasdešimtaisiais tarnavo šiame mieste ir* išvyko tiktai keturiasdešimt pirmaisiais, bet, nepaisant Brunerio primygtinų užuominų, negalėjo prisiminti jokio incidento, niekas neįstrigo jos atmintyje, galimas daiktas, kad vakar naktį, kai ėjo prie jos su taure, jam tik pasirodė, kad į jį kažkaip ypatingai pasižiūrėjo. Nors šiandien ji žiūrėjo visiškai kitaip ir visaip stengėsi išvengti jo žvilgsnio. Bet tada pasakė, jog pažinojusi Šneiderį anksčiau, pirmą kartą būdama šiame mieste, todėl reikia apklausti Šneiderį. Nuo Šneiderio parodymų priklauso Hanso Klioso jaunatviškos meilės tolesnis likimas. Šis kalambūras jam pasirodė toks žaismingas, kad net ėmė kikenti. Pažvelgė į visiškai surūkytą cigarą, kuris dabar buvo pavirtęs šviesiai pilku, beveik baltų pelenų kūgeliu. Liovėsi kikenęs tiktai tada, kai iš apačios kareivis telefonu pranešė, jog atvyko kapitonas Šneideris.
Nusprendė eiti pėsčiomis. Tiesa, gerokas kelio galas, bet Kliosas mėgsta pasivaikščioti. Jei reikia apie kažką pagalvoti, apmąstyti, nuspręsti — eina pasivaikščioti. Šiandien turi porą spręstinų dalykų.
Apskritai jautėsi gerai, lengvai. Jam buvo malonu, kad po batais girgžda sniegas, kad praėjo miglos ir pro debesis pažvelgė blyški sausio mėnesio saulė. Būtų visiškai gera, jei ne toji neaiški pavojaus nuojauta. Kliosas pagalvojo, kad žvėrys tūri labai išlavintą instinktą, įspėjantį apie gresiantį pavojų, negi per ketvertus metus ir jis spėjo išsiugdyti tokią nuojautos sistemą?
Norėjo paneigti šias abejones, palaikyti jas iracionaliomis ir tuo pačiu nesuderinamomis su jo būdu, kurio pagrindinės savybės — viskas turi būti aišku ir suprantama. Tačiau patyrimas moko, kad negalima nepaisyti netgi vos užčiuopiamo nerimo.
Tai prasidėjo vakar popiet, vos atėjus Editai. Laukė jos ir truputį baiminosi, visiškai be reikalo. Buvo taip, kaip turėjo būti. Vakar ji tiesiai paklausė:
— Nori, kad pasilikčiau pas tave?
Paskui abudu ilgai tylėjo. Jis žiūrėjo į šalimais gulinčią merginą, džiaugėsi, kad ji graži, kad porą valandų negalvojo apie karą, apie jam gresiantį pavojų, jautė jos pasitikėjimą ir svajojo tuo pačiu ir jai atsilyginti, nors žinojo, kad tai neįmanoma. Kai vidurnaktį nubudo ir abudu užsirūkė, pats to nesitikėdamas, ėmė deklamuoti eilėraštį, kuris jau porą valandų nedavė jam ramybės: „Vos į neviltį nepuoliau, palieka jėgos jau mane..."