— Tai Heinė,— pasakė Edita,— tu moki Heinės eilėraščius?
— Žinoma,— atsakė skubiai, lyg sučiuptas nusikaltimo vietoje.— Turbūt dar nuo mokyklos laikų pasiliko atmintyje,— pasakė ir ėmė mintyse skaičiuoti metus, norėdamas įsitikinti,
11, Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai ar Hansas Kliosas galėjo šiuos eilėraščius atsiminti iš mokyklos. Laimė, galėjo. Pagaliau Edita tuo nesidomėjo.
161
— Mama mėgsta tuos eilėraščius. Zinai, tada, kai degino knygas, ji Heinės eilėraščių neatidavė.
— Manai, kad tai labai blogai?— paklausė.
— Nežinau,— atsakė,— pati nežinau.— Ir Kliosas ja patikėjo, tik ji nežinojo.
Paskui, kai Edita vėl užmigo, Kliosas priekaištavo sau, kam taip neleistinai užsimiršo. Abvero karininkas Hansas Kliosas gali iš mokyklos laikų prisiminti Henriko Heinės eiles, bet neprivalo jų deklamuoti.
Galbūt pirmą kartą pajuto tą pavojų, kurio esmės negali suvokti, bet žino jį esant. Labai norėtų būti jai nuoširdus. Šis poreikis susikaupė per melo, vaidybos ir slapukavimo metus. Bet negali. Turi ištverti. „Pasakysiu jai po karo,— pagalvojo, lyg nebūtų pasaulyje nieko paprastesnio, kaip prisipažinti, kad karo metais buvo mirtinas priešas tos tautos, kuriai jinai priklauso, priešas vado, kurio jinai, jei ir nemyli, tai bent pripažįsta savu."
O gal tą pavojų pajuto dar anksčiau, vakar vėlyvą popietę.
— Edita, pataisyk vakarienę,—pasakė padėdamas prieš ją visas namuose esančias maisto atsargas,— man reikia dar šį tą padaryti.— Ji sutiko neprieštaraudama, jai atrodė normalu, kad savo vyriškiui pagamins vakarienę, neklausė, kur turi išeiti jos Hansas ir kokiu reikalu. Tai buvo jo vyriški reikalai, į kuriuos jinai, kaip tikra vokietė, nenorėjo kištis, o gal tiesiog galvojo, kad jo numatyti darbai siejasi su karu, o jinai šiandien apie karą nenorėjo galvoti.
Bartekas, kaip visuomet, jo laukė tamsiame kambarėlyje už laikrodininko parduotuvės. Dūmijo savo dvokiančią suktinę. Paruošė viaduko operaciją sausio antrai dienai, gavo kažkokių tiksliai veikiančių angliškų minų. Bartekas buvo optimistas, tikėjo operacijos sėkme, iš anksto džiaugėsi, kad su viaduku išlėks į orą kriptonimu „E—19" pažymėtas transportas, o visi transportai, kurie prieš numerį turėjo raidę „E", buvo iš Rūro baseino — vadinasi, ginklai ir šaudmenys. Aptarė detales: puolimo pradžia dvidešimt antrą valandą penkiasdešimt aštuonios minutės, septynios minutės prieš to traukinio atėjimą („kad tik nepavėluotų",— lyg maldai sudėjo rankas Bartekas). Dėmesiui nukreipti prieš pusvalandį paruoštas dalinys užpuls žandarmerijos postą Grudkuose. Kliosas pagyrė tariamo puolimo vietą — septyni kilometrai, šūvius vokiečiai išgirs, bet kelias labai prastas, kol nuvažiuos, praeis nemažai laiko. O pabaigai Bartekas lyg nenoromis pasakė, kad dėl Floriano pakeltas bereikalingas aliarmas. Florianas, grįždamas iš operacijos, nikstelėjo koją ir pasielgė taip, kaip tokiu atveju ir reikėjo pasielgti— bijodamas gaudynių, pasuko į šalį, nušlubčiojo į kažkokią savo giminaičių sodybą, o ten, paslėptas šalinėje, pralaukė iki ryto.
Gal šis dalykas neramina Kliosą. Kai vakar paskambino Bruneris ir lyg nugalėtojas triumfuodamas pranešė, kad turi partizaną, jis buvo įsitikinęs, kad būtent Florianas pateko į gestapo rankas, ir Kliosas viena tegali padaryti — pabandyti jį išplėšti iš Brunerio nagų ir perkelti į abvero kalėjimą, kuo labiau supainioti bylą, kuo ilgiau ją vilkinti, tikintis, kad artėjančio puolimo chaose Florianui gali pavykti likti gyvam. O jeigu ne Florianą, tad ką gi turi Bruneris? Ir iš kur jo toks triumfuojantis balsas? Gal sučiupo kokį valstietį, nieko bendro neturintį su partizanais. Betgi Bruneris pasakė, kad pačiuptasis „dainuoja". Ir kodėl būdamas toks pavyduolis, taip tiksliai besilaikantis kompetencijos pasidalinimo, sutinka, netgi primygtinai siūlo, kad Kliosas tardytų „jo" partizaną?
Kliosui visa tai nepatinka. Jis žino, ką privalo galvoti apie Brunerio demonstruojamą bičiulystę. Čia Bruneris nemėgiamas.
— Negaliu suprasti, Kliosai,— šiandien jam pasakė Brochas,— kad jūs draugaujate su tuo pašlemėku.
Būtent Brochas. Ką reiškė tas idiotiškas tardymas, tie klausinėjimai apie užpraėjusios nakties, kai grįžo palydėję merginas, pokalbius? Negi Bruneris įtarė, kad į Editą galėjo šauti kuris nors iš jų. Gal jis kaip tiktai įtaria Kliosą. Jis ne kartą juto išblukusių, beveik permatomų jo akių tiriamą žvilgsnį. Negi ką nors jaučia? O gal vis tiktai provokacija? Gal Edita jo bendrininkė?
Ne! Šią prielaidą Kliosas ryžtingai atmeta. Turbūt jau šiek tiek pasimokė, įgijo šiek tiek žinių apie žmones, neįmanoma, kad ji vaidintų... O kodėl neįmanoma, jeigu jis sugebėjo ketverius metus išbūti įsikūnijęs į kito žmogaus pavidalą? Kodėl turi galvoti, kad šis faktas nepakartojamas? Moterys yra apsigimusios aktorės. O Edita dar ir graži — tas jai padeda. Taip lengvai patikime, kad mus išsirinko graži moteris...
O vis dėlto ne. Nežino kodėl, bet dėl Editos jis tikras. Gal Bruneris aptiko kokius nors pėdsakus, o dabar paprasčiausiai naudoj asi proga?
Tada Naujųjų metų naktį Kliosas paprašė Editą, kad atneštų jam nuotrauką, prisiųstą jai iš ekskursijos Karaliaučiuje. Vakar po pietų ji pasakė, jog negali jos surasti. Ar tikrai? Sakykime, kad ji nemeluoja, betgi ji gyvena ne viena, su ja yra toji Greta, apie kurią patarnaujantis Kliosui kareivis sakė, jog jinai rezga romaną su Bruneriu. Negi taip turėtų atrodyti žuviai gaudyti metamas tinklas?
Bet tokiu atveju, ką galėtų reikšti Brocho, o tuo labiau Snei-derio tardymas? Jis susitiko mažąjį vienietį, kaip tiktai grįžtantį iš Brunerio. Iš įtūžio drebėjo.
— Tas galvijas mane apkaltino melagyste...— Tik išgėręs konjako taurelę, šiek tiek atgavo pusiausvyrą. Papasakojo, kad Brunerį labai domina, kokiomis aplinkybėmis jis susitiko su Edita Liauš, o kai jam papasakojo istoriją apie amtsleiterio žmonos užpuolimą, visa kita jo daugiau nebedomino.
— O kokiomis sąlygomis jums primetė melagystę?—paklausė Kliosas.
— Jis manęs paklausė, ar, panelei Liauš išvažiavus iš šio miesto keturiasdešimt pirmaisiais metais, nebuvau vėliau su ja susitikęs. Atsakiau, kaip ir buvo iš tiesų, kad tiktai Naujųjų metų naktį pas jus. Bet jis turėjo mūsų kartotekas. Palyginęs mūsų tarnybos eigą, priėjo išvadą, kad keturiasdešimt trečiaisiais metais mes abudu tuo pačiu metu buvome Kijeve. Galbūt tai ir tiesa, bet aš nieko nežinojau, kad ir jinai ten buvo...
Gal Bruneris dėl ko nors įtarinėja Šneiderį, galvoja, kad Edita jį pažindama galėtų ką nors žinoti, o Šneideris dėl to nori ją nužudyti?
— Mažai patikima, nors visiškai galima,— pusbalsiu burbtelėjo pats sau, kopdamas laiptais į rūmus, kur dirbo Bruneris.
— Pagaliau, Hansai,— pasakė atsistodamas.— Negalėjau tavęs sulaukti. Įsivaizduok, neseniai skambinau, bet mielas jno-teriškas balsas atsakė, kad tu kaip tik išėjai pas mane. Ne-sigyrei, jog priėmei nuomininkę. Gal būčiau tave atkalbėjęs.
— Pakviesiu tave, Hermanai, į sužieduotuves,— pasakė Kliosas.
— Su nuomininkais, Hansai, būna rūpesčių, paklausyk vyresnio, daugiau patyrusio bičiulio patarimo, o ypač su nuomininkėmis.
— Apie tai norėjai su manimi kalbėtis?
— Sėsk, sėsk. Tai labai rimta kalba, Kliosai, o ne šiaip juokeliai Gali turėti nemalonumų. Turbūt nemėgsti turėti nemalonumų?