— Duok man, Hermanai, cigarą, visuomet turi gerų cigarų.
— Ką tuo nori pasakyti, Hansai?—lėtai košė Bruneris.
— Nieko, — atsakė. — Paprasčiausiai rimtai kalbėdamas mėgstu rūkyti gerus cigarus. Bet prieš pradedant tavo revelia-cijas, gal malonėsi pasakyti, kas pasiekta tiriant bylą dėl pasikėsinimo į pagalbinės tarnybos darbuotojos Editos Liauš gyvybę? Mausimas privatus, klausiu kaip jos pusbrolis ir...— pritildė balsą,— sužadėtinis.
— Norėjau tave, Hansai, įspėti. Tu netgi nežinai, kas vyksta aplink tave. Mūsų bičiulystės vardan perspėju, baik su ta mergina. Aš niekam nepasakysiu, bet tu pats turi užkirsti kelią šioms paskaloms. Niekur neprivalo pasklisti kalbos, kad kas nors ją sieja su tavimi.
— Nesuprantu tavęs, Hermanai, kalbėk aiškiau.
Ir tada Bruneris įsakė pakviesti sučiuptą partizaną. Pirmiausia Kliosui krito į akis jo drabužiai. Tasai truputį plinkantis, virš trisdešimties metų vyriškis nebuvo kažkaip ypatingai apsirengęs, bet jo drabužiai buvo švarūs ir nesudraskyti. Jokio mušimo žymių. Kliosas šiuose rūmuose ne kartą yra matęs tardymo aukų. Iš įtūžio dėl savo bejėgiškumo jis gniauždavo kumščius. Jis gerai žinojo, kaip atrodė tokio tardymo aukos. Jau tada jam pradėjo kažkas aiškėti. Pastebėjo, jog Bruneris padarė klaidą. Paskui išklausęs šio žmogaus paprastus, netgi pernelyg paprastus parodymus, dar daugiau suprato. Kaip matyti, viaduko užpuolimas mažai domino Brunerį. Tariamasis partizanas sakėsi esąs partizanų vado Barteko adjutantas. Kai Kliosas paprašė papasakoti, kaip Bartekas atrodo, pasakė—„blondinas". Kliosui buvo aišku, kad visa tai yra blefas, bet negalėjo suprasti jo esmės. Bartekas paieškos lapuose nurodytas kaip blondinas, bet beveik metai turi tamsius plaukus. Bet Vasiako (tokią pavardę ir slapyvardę „Perkūnas" pasakė sulaikytasis) parodymų branduolys buvo kur kitur. Štai Vasiakas pareiškė, kad Bartekas netrukus turėjęs susitikti su moterimi, jau seniai bendradarbiaujančia su bolševikų žvalgyba. Ta moteris, atrodo, esanti jauna, neseniai atvykusi į šį miestą, kuriame jau kažkada gyvenusi ir tada buvusi užverbuota. Vasiakas dargi žino tos merginos vardą. Aišku — Edita. Kliosas nusišypsojo. Brunerio pedantiškumas tiesiog juokingas.
Paliepęs išvesti Vasiaką, Kliosas atsisėdo priešais Brunerį ir nesiklausęs paėmė antrą cigarą. Valandėlę rūkė tylėdamas, beveik jau viską suprato, tetrūko vienos detalės. Tada prisiminė iš pažiūros nežymų įvykį, į kurį tada nekreipė dėmesio- Bruneris su taure priėjo prie Editos, staiga paleido taurę ir pasilenkęs drebančiomis rankomis negrabiai rinko stiklus. Manė, kad Bruneris buvo paprasčiausiai girtas. Dabar jam aišku, kad Bruneris pažino Editą ir Edita pažino jį. Paskutinė mįslės detalė. Dabar aišku, kodėl Edita nenorėjo jam pasakoti apie atskleistą paslaptį. Visa tai ją slėgė, bet ji negalėjo net pagalvoti, kad gestapo karininkas gali būti tas banditas, kuris aną naktį batu prispaudė jai plaštaką. Ir dar viena: prieš keliolika minučių staiga persikreipęs Brunerio veidas, kai Kliosas nekaltai pastebėjo, jog šturmfiureris nuolat rūko gerus cigarus. Tai keista, pastaba buvo iš tiesų nekalta.
— Na, ir ką dabar pasakysi?—primerkė akis Bruneris. Ranka blaškė melsvą dūmą.
— Privalau tau atsirevanšuoti,— šypsodamasis atsakė Kliosas.— Neseniai tu mane perspėjai, dabar aš tave perspėsiu. Matai, Bruneri, eini sau keliu, kažką pamatai, tau atrodo, pavyzdžiui, jog tai kiaušinis, toks gražus, apvalutis. Imi į ranką, o jis staiga sprogsta ir nutraukia tau pirštelius. Tai ne kiaušinis, Bruneri, tai granata! Prisimink, kad tave įspėjo bičiulis. Geriau šito neliesk, smarkiai apsideginsi. Ar šios metaforos tau ne per daug komplikuotos?
— Aš negaliu neįvertinti šio partizano parodymų,— pasakė Bruneris.
— Gali jam padiktuoti kitus, lygiai tokius pat įtikimus, kaip šie. Pagaliau, kiek žinau iš patirties, šis tipas ilgai neišgyvens.
— Norėjau, kad būtum mano pusėje, o tu pageidauji būti prieš mane?
— Manęs nedomina pasidygėjimas, kurį tam tikri asmenys jaučia blondinėms ir neketinu šituo domėtis. Bet prieš žengdamas lengvabūdišką žingsnį, prisimink kiaušinį, kuris gali sprogti rankoje. Tiktai tiek, Bruneri. O kelionei aš pasiimsiu dar vieną cigarą, jie iš tiesų puikūs.— Šį kartą jis nepraleido progos įgelti Bruneriui. Frazė apie cigarus turėjo skambėti dviprasmiškai, apie brangius, labai brangius cigarus, kurių kainos karo metais būna astronomiškos. Norėdamas rūkyti tokius cigarus, turi būti labai turtingas. Tokią prasmę jis norėjo perduoti Bruneriui. Bruneris turėjo suprasti.
11
/
Namuose Kliosas surado Kurtą, kuris skalbė užuolaidas, neskalbtas nuo pat to laiko, kai jie čia. Ir Kliosas, ir Kurtas čia nieko blogo nematė.
Į Klioso klausiamą žvilgsnį Kurtas atsakė, jog šeimininkė liepusi, tarytum jiems ir negalėjo kilti abejonių, kokia šeimininkė turima galvoje. Kurtas padavė jam taip pat Editos paliktą raštelį. Rašė, kad iki pusiaunakčio budės, todėl tikisi, kad ją aplankysiąs. Kliosas ruošėsi eiti tučtuojau, suvalgęs Kurto atneštus iš kazino pietus, bet buvo iškviestas į štabą ir ten beveik iki dešimtos kankinosi prie žemėlapių, kuriuose reikėjo sužymėti duomenis apie rusų armijos koncentravimą prie Vislos. Šiuos duomenis pateikė žvalgybiniai lėktuvai. Jau eidamas per geležinkelio bėgius, kai užsižioplinęs vos nepakliuvo po manevruojančio garvežio ratais, prisiminė, kad visiškai negalvodamas atsidurs netoli nuo planuojamos viaduko puolimo operacijos. Pasižiūrėjo į tą pusę, lyg norėdamas pastebėti ką nors, kas galėjo sužlugdyti operaciją, bet iš visko buvo matyti, kad vokiečiai nieko nesitiki. Tiesa, prie bėgių į viaduką, kur iš iešmų raizgalynės išsiskyrė dveji bėgiai, einantieji per viaduką link fronto, tupėjo sargybinis. Pravažiuojančio traukinio triukšmas nustelbė Klioso žingsnius, kai jis ėjo į telefonininkių kambarį. Sustojo Editai už nugaros ir švelniai palietė jos veidą.
— Hansai! Koks tu šaltas,— šūktelėjo nudžiugusi.— Džiaugiuosi, kad atėjai. Man buvo taip neramu...
— Dabar, Edita, gali jau būti rami,— rimtai pasakė kliosas.
Beveik be pertraukos skambėjo telefonai. Edita visą laiką
kaišiojo ir traukė jungiklius. Pakišo jam bloknotą ir pieštuką.
— Kad nenuobodžiautum, būsi mano sekretore.
Kliosas, atvertęs bloknotą, pamato nuotrauką ir nori ją įdėti kur nors kitur, bet Edita neleidžia.
— Nepažįsti? Tai nuotrauka, kurią man prisiuntei iš Karaliaučiaus.
Pasižiūrėjo į šį svetimą vaikiną. Jis pats, būdamas tokių metų, tikriausiai kitaip atrodė.
— Koks tada buvau jaunas, neapsiplunksnavęs vaikėzas.
Monotoniškai tiksintis elektrinis laikrodis rodė dešimt valandų dvidešimt keturias minutes. Dar pusė valandos. Susimąstęs nepastebėjo, kai kažkas atvėrė duris. Krūptelėjo tik išgirdęs Brunerio balsą.
— Nesitikėjau, Hansai, čia tave rasti.
Kliosas iš lėto atsigręžė į ateinantį Brunerį.
— Nepaklausei mano patarimo, nepadarei išvadų iš pasakėlės apie kiaušinį, kuris pasirodė esąs granata.
— Užteks pokštų,— perkirto Bruneris.— Panele Liauš, jūs areštuota. .
Tik dabar Kliosas pastebėjo, kad Bruneris atėjo ne vienas. Prie durų stovėjo du esesininkai su šalmais, krentančiais ant akių.
Edita negalėjo ištarti nė žodžio.
— Jūs išprotėjote,— pagaliau ištarė ji.
— Ramiai, Edita,— įsiterpė Kliosas.— Būkite maloni, imkitės savo darbo, o tu, Hermanai, pasiųsk savo žmones žemyn. Jei panorėsi, po penkių minučių galėsi juos pašaukti. Jei to nepadarysi, aš kalbėsiu prie jų. Bet nepatarčiau. Tai pavojinga.
— Tiksliai penkias minutes,— sutiko Bruneris. Mostelėjęs ranka, pasiuntė esesininkus žemyn. Jie lyg automatai, netardami nė žodžio, išėjo.—-Panelę Liauš areštuoju kaip įtariamą bendradarbiavimu su bolševikų žvalgyba.