— Tai melas! — pašoko Edita,— bet raminantis Klioso gestas ją grąžino į savo vietą.
— Suprantu, Bruneri, dabar panelę Liauš areštuosi, o kai eisite per geležinkelį, ji pradės bėgti ir žus, kaip bandžiusi pabėgti. Vasiakas, žinoma, taip pat žus, o gal jau ir žuvo, bet pasiliks dokumentas, apkaltinantis Editą. Iki čia tavo protavimai teisingi. Bet apsirinki galvodamas, kad po Editos Liauš mirties jau nebus nieko, kas žinotų prieš ketvertą metų įvykdytos žmogžudystės kaltininką, banditą, kuris grobimo tikslais nužudė moterį ir dvejų metų kūdikį. Mes abudu, Bruneri, žinome, kad žudikas tai tas žmogus, kuris, praėjus ketveriems metams po šio atsitikimo, tebesilepina cigarais, kainuojančiais penkias markes už vienetą.
— Tai jis,— isteriškai sušuko Edita.— Dabar jau tikrai žinau!
— Aš gi prašau, Edita,— lyg vaiką ramino ją Kliosas. Kai vėl atsisuko į Brunerį, šis stovėjo, laikydamas į juos nukreiptą revolverį. Bet Kliosas anaiptol nenusigando, lyg nepastebėdamas revolverio vamzdžio, nukreipto tiesiai į jo galvą, patogiai atsisėdo.
— Paslėpk savo žaisliuką ir sėsk,— labai ramiai pasakė.— Turbūt nemanai, Bruneri, kad aš idiotas ir nepasiruošiau šiam pokalbiui. Be Editos Liauš buvo dar vienas liudininkas, apie kurį nežinai —- tai tų namų sargas...
Tai blefas, tačiau Kliosas žino, kad šiuo momentu Bruneris negali visa tai patikrinti. Dabar svarbu, kad jis kuo greičiau paslėptų revolverį.
— Jo parodymai, o taip pat panelės Liauš parodymai sudėti į voką, kuris mano staigios mirties atveju pasieks aukšto saugumo valdininko rankas, o jis labai susidomės, nes jis kaip tiktai ir yra tas buvęs šio miesto amtsleiteris. Jį tuo labiau sudomins ši byla, nes jis tada prarado ne tiktai auksą ir brangenybes, įgytas tokiu pat būdu kaip ir tavo, bet taip pat žmoną ir dukrelę. Taigi dabar, Bruneri, tikriausiai jau supranti, jog privalai kuo skubiau slėpti šį geležies gabalą, kurį laikai rankoje, ir nuo šiol dėti visas pastangas, kad aš sulaukčiau padoraus amžiaus, kadangi mano mirtis tau kainuotų gyvybę.
Bruneris jau prieš tai įsikišo revolverį. Dabar stovėjo prieš Kliosą su šunišku nuolankumu pavandenijusiose akyse, kažkoks susmukęs, jo munduras, atrodo, staiga jam pasidarė per didelis, tarytum per vieną sekundę jis keliolika metų būtų pasenęs. Jo rankos drebėjo. Jis net nesistengė šio drebėjimo slėpti.
— Hansai,— suvebleno,— buvome bičiuliai, tu šito nepadarysi. ..
— Nepadarysiu,— pasakė Kliosas,— jei tučtuojau išeisi, pasiimsi savo esesininkus, sunaikinsi tariamo partizano Vasiako melagingus parodymus ir pamirši, kad jie kada nors egzistavo.
— O garantijos? Kokias aš turėsiu garantijas?..— pradėjo.
— Jokių garantijų,— šaltai atsakė Kliosas,— ir nenoriu daugiau tavęs matyti. Bet prieš tai atsiprašysi panelę Liauš už vos nepadarytą klaidą.
— Panele Liaus, prašau man atleisti,— pasakė Bruneris, nerangiai atidavė pagarbą ir, Editai nespėjus ką nors pasakyti, išėjo, kliūdamas už slenksčio.
— Suprantu, Hansai,— pasakė,-—kas man grėsė.— Vėl tu man išgelbėjai gyvybę, kaip ir tada, kai skendau. Bet šito aš taip nepaliksiu, jūsų susitarimai man neprivalomi.
Suskambėjo telefonas. Padavė jam bloknotą ir pieštuką.
— Telefonograma, užrašyk: perduoti stoties viršininkui įsakymą sulaikyti stotyje traukinį „E—19", kuris atvyks po dviejų minučių. Pirma praleisti specialų traukinį 1911, kuriame vežami darbininkai fronto įtvirtinimų statybai,— pamažu diktavo Edita. Baigusi siekė bloknoto, kuriame Kliosas viską užrašė. Jis sulaikė jos ranką. .
Akimirką jis suprato, kas atsitiks po keleto minučių. Keli tūkstančiai žmonių, sugrūstų į galvijinius vagonus, vežamų į darbus, bus susprogdinti ir kartu su vagonais kris iš trisdešimties metrų aukščio į akmens skaldymo karjerą. Liepsnų liežuviai, sužeistųjų aimanos, sužaloti kūnai.
— Neperduosi šio įsakymo, Edita,— tyliai pasakė.
Editai dingtelėjo mintis, kad Kliosas sumanė kažkokį pokštą, todėl norėjo pasakyti, kad ne laikas juokauti, kad įsakymo neįvykdymas jai gresia tarnybiniais nemalonumais, jog kiekvienu momentu gali atvykti traukinys, o stoties viršininkas privalo turėti laiko iešmams perjungti, bet iš Klioso veido suprato, kad jis nejuokauja. Ji griebė jungiklį, kuris duoda signalą stoties viršininko kambaryje, bet jis taip šiurkščiai išplėšė jai iš rankų jungiklį, kad ji net apstulbo. Pamatė, kad dabar jis laiko rankoje revolverį, kad jis, jos Hansas, taiko į ją, o iš jo veido suprato, jog jeigu nusprendė sutrukdyti jai perduoti šį įsakymą. .. Tiktai bildėjimas įsibėgėjusio traukinio „E—19", kuris turėjo būti sulaikytas ir kuris lėkė link viaduko, pažadino ją iš sustingimo.
— Hansai,— pradėjo,— nesuprantu...
Kliosas žiūrėjo į virpančią laikrodžio rodyklę,— dar trisdešimt sekundžių, dar dvidešimt sekundžių...
— Atverk burną,— paprašė Kliosas. Vos spėjus jai prasižioti, baisus sprogimas sudrebino orą. Per išdužusius langų stiklus į kambąrį įsiveržė vėjas su sniegu, nublokšdamas nuo stalo išdėliotus popierius.
„Jis žinojo",— dingtelėjo jai baisi mintis. Dabar per vieną sekundę suprato tai, ko nė nenujautė. Dabar jos turimos žinios logiškai jungėsi į vieną visumą. Ir tai, kad pasislėpė už durų, jai įeinant į kambarį, kažkokį jo nenorą, kurį iš karto pajuto, pasakojant prisiminimus, tie susitarimai su Bruneriu, ir netgi tai, kas buvo prieš keletą minučių, kai nepažino savęs nuotraukoje.
— Atidžiai klausyk,— lyg per vatą ją pasiekė Klioso balsas.— Dabar neturime kitos išeities, reikia abiem bėgti. Paslėpsiu tave, sulauksi karo pabaigos, iš tiesų tave myliu, viską tau išaiškinsiu.
— Sauk! — išgirdo savo balsą.— Kodėl nešauni! Pasakyk, kaip vadiniesi, kaip iš tikrųjų vadiniesi, o paskui nužudyk. O gal nori man pasiūlyti bendradarbiauti, pareikalausi, kad kartu su tavimi sprogdinčiau vokiečių traukinius, žudyčiau vokiečių kareivius? Kas esi? Tu ne vokietis...
— Dabar tai neturi reikšmės. Myliu tave ir noriu išgelbėti. Jei pasiliksi, tave sunaikins Bruneris, aš negalėsiu tavęs apsaugoti.
— Bruneris žudikas, niekšas, bet jis vokietis. O tu... o tu netgi nesugebi manęs nušauti. Neapkenčiu tavęs, girdi, neapkenčiu! — sušukusi puolė jam į glėbį.
„Pas Barteką!—karštligiškai galvojo Kliosas.— Turiu patekti pas Barteką."—Jis stengėsi prisiminti, ar savo bute nepaliko ko nors, kas galėtų pakenkti kokiems nors žmonėms. Tikriausiai nieko, visuomet buvo atsargus. Galvoje jam dingtelėjo mintis, kad užbaigė savo vaidmenį, kad jau niekad nebebus Hansu Kliosu — ir pajuto kažkokį palengvėjimą.
Prie jo prigludusi Edita palietė delnu kažką šaltą. Tas ją išblaivino. Išsitraukusi iš dėklo pistoletą, žengė porą žingsnių atgal. Pakėlusi ranką taikėsi šauti, bet ranka nusviro. Ji taip pat negalėjo šauti į jį.
— Bėk!—suriko.— Bėk vienas!—Tarytum pajutusi, kad tarpduryje pasirodė šturmfiureris Bruneris, staiga atsigręžė.— Gerai, Bruneri, kad čia esi. Kaip tik norėjau tau pasakyti, kad judviejų su Kliosu susitarimai man nerūpi. Už tos moters nužudymą atsakysi. O tu, Hansai,— pasuko galvą jo pusėn, bet jau nebesuspėjo nieko pasakyti. Bruneris pasinaudojo jos neatidumu ir spėjo paleisti šūvį. Jis įsidėjo revolverį į kišenę.
— Neperdavė įsakymo dėl transporto sulaikymo. Savo kaltę pati patvirtino.
Kliosas priklaupęs apsiaustu pridengė stingstantį Editos kūną. Atsikėlęs tylomis pažvelgė Bruneriui į akis. Abudu žinojo, kad nuo šiol jie mirtini priešai.
Kariuomenė traukė į vakarus. Antrosios armijos divizijos forsavo Lužicų Neisę, šarvuočių korpusas veržėsi link Drezdeno, o į rytus slinko minios belaisvių. Tačiau karas dar nepasibaigė. Šarvuotos SS divizijos beviltiškai gynėsi, vermachto štabuose buvo galvojama apie kontrsmūgius, kurie galėjo sulaikyti Berlyno puolimą, feldmaršalas Šiorneris ruošė ataką šiaurėje.