Nedideliame Vokietijos miestelyje, esančiame į vakarus nuo Neisės, buvo įsikūręs Lenkijos kariuomenės II armijos štabas. Turgavietėje buvo pastatytas stendas su kelio rodyklėmis: Drezdeno kryptis, Budzišino kryptis. Sunkvežimiai, aplenkdami vokiečių „tigro" griaučius, vingiuotu vieškeliu, tarytum baltu kaspinu, nutiestu kalnų atšlaitėmis, kilo į kalną. Pro netoli esančio namelio langą matėsi šis kelias, miestukas ir miško juosta, kur dar tebevyko mūšiai.
Majoro munduru karininkas atsigręžė nuo lango ir pažvelgė į tardomąjį belaisvį. Tardymas tęsėsi jau daug valandų, majoras buvo pavargęs, bet kai vokiškai paklausęs išvysdavo belaisvio akyse tą pačią išgąstingą nuostabą, jį apimdavo tam tikras džiaugsmas, kokio niekas armijos štabe nepatirdavo.
Štai po kelerių metų trukusio vokiečių uniformos nešiojimo jis pagaliau gali būti savimi; nevaidino, nesimaskavo, atsikratė įkyrios minties, kad jį gali išduoti neatsargus gestas, neatsargus žodis.
Kėdėje nejudėdamas tūnojo belaisvis ir laukė jo sekančio klausimo. Belaisvis buvo karininkas, kapitonas, pavarde Brolis, o jeigu majoras pasisakytų pavardę, kurią turėjo būdamas vokiečių armijoje, jei pasakytų: Hansas Kliosas, netikėtai paaiškėtų, kad jie turi bendrų pažįstamų, kad jau kažkur buvo susitikę. Kapitonas Brolis irgi tarnavo abvere ir galėjo suteikti nepaprastai svarbių žinių. Todėl tardyti reikėjo labai atidžiai ir kantriai.
Tos pačios nuomonės buvo tikriausiai ir už rašomojo stalo sėdintis pulkininkas; jis atsisegė mundurą, šluostėsi prakaitą — šis balandis buvo tiesiog karštas.
— Klausk pakartotinai,— burbtelėjo pulkininkas, kreipdamasis į majorą.
— Dar sykį klausiu,— majoro balsas buvo tvirtas ir griežtas.— Kur Ringas paslėpė dokumentus?
Brolis tylėjo. Jo veide galėjai įžiūrėti lyg ir šypseną. Ranka perbraukė per neskustus žandus.
— Ponas majoras kalbate vokiškai kaip...
— Kalbu,— nutraukė jį. Majoras galvojo, ar šis Brolis tikrai nežino, ar dedasi nežinančiu. Jo atsakymai atrodė nuoširdūs, bet galėjo ir vaidinti. Majoras žinojo, kad šie žmonės moka vaidinti. Brolis susigaudę, kokią reikšmę turėjo lenkų kontržvalgybai Ringo dokumentai. Vroclavo abverstelės archyvas.
Apie jį majoras girdėjo būdamas žvalgu; pulkininkas Ringas (kažkada buvo susitikęs su ponu pulkininku) Lenkijos teritorijoje verbavo agentus. Ruošė žmones, kurie turėjo pasilikti, gerai užsikonspiravę laukti įsakymo, signalo pradėti darbą. Majoras turėjo sučiupti tą archyvą.
— Prisiekiu, nežinau,— kartojo Brolis.
Majoras klausėsi jo balso skambėjimo. Vokietis kalbėjo ramiau, dabar, atrodo, jautėsi kur kas tikriau.
— Jūs tvirtinate, kad pirmą kartą susitikote su pulkininku Ringu Bišofsfeldėje?
— Taip,— atsakė Brolis.
— Jūs meluojate,— riktelėjo.— Stot! — sušuko ir pastebėjo atidų pulkininko žvilgsnį.— Sausio mėnesį jūs dalyvavote Vroclave, kada buvo siunčiami žvalgybos karininkai...
— Taip,— sušnabždėjo Brolis.— Iš kur jūs žinote?—Dabar jis vėl bijojo.— Bet...
— Kalbėkite tiesą!
— Tada tepasikeitėme pora frazių. Nereikšmingų. Po to susitikau tik Bišofsfeldėje, už poros valandų prieš ateinant jūsų armijai. Turėjo nuosavą apsaugą...
— Ir vežėsi archyvą?
— Taip. Parūpinau jam benzino. Man tepasakė, kad archyvą paslėpęs kažkur netoliese. Nepasakė kur.
— Ar jūs spėjate?
— Ponas majore,— Brolio balsas, pereidamas į falcetą, trūkčiojo.— Aš noriu kalbėti tiesą... Jūs ir taip daug žinote, o aš...
— Ką jis dar pasakė?
— Pasakė paliekąs kažką, kas saugotų,— išstenėjo vokietis.
— Kur apsistojo Bišofsfeldėje?
— Pas savo giminaitį. Taip pat Ringą. Vaistininką. Tai yra pas jo šeimą, nes vaistininkas buvo pašauktas į armiją. Ten buvo apie porą valandų...
Majoras dar pateikė porą klausimų. Brolis kartojo vis tą patį; gal iš tiesų nežinojo? Ringas buvo patyręs abvero karininkas. Kam jis turėjo informuoti šį žmogų?
Pulkininkas irgi buvo tos pačios nuomonės: viską, ką žinojo, belaisvis pasakė. Kai Brolis buvo išvestas, pastūmė majorui stiklinę arbatos. Arbata buvo šalta ir saldi. Abudu tylėjo, nes nenorėjo pasakyti,- kas jiems abiems dabar atėjo į galvą. Pulkininkas iš po stalo ištraukė butelį ir išpilstė į puodukus deg-tinę% Iš toli girdėjosi artilerijos dundėjimas.
— Iš pietų pusės,— pasakė majoras.
— Leitenantas Novakas,— pasakė pulkininkas,— apieškojo Bišofsfeldės apylinkes. Ten yra pilis, ežeras, nemaža miško... Nieko nerado. Jokių pėdsakų...
Apie tai žinojo abudu. Taip pat žinojo, kad paliktasis arba paliktieji saugoti archyvą, pajutę, jog dokumentams gresia pavojus, veikiau juos sunaikins, negu leis, kad jie pakliūtų į lenkų rankas.
— Mes privalome tą archyvą surasti,— jau nežinia kelintą kartą pasakė pulkininkas.
Majoras priėjo prie lango. Žiūrėdamas į kelią, einantį į vakarus, galvojo, kad vėl prasideda, kad vėl reikia imtis vaidmens, kurį mielu noru pamirštų.
— Kada galiu važiuoti?
Pagaliau buvo ištarti šie žodžiai...
— Prisimink, kad tokio įsakymo aš tau nedaviau,— pareiškė pulkininkas.— Pas juos tu jau žlugęs...
— Bišofsfeldėje yra mūsų daliniai...
— Mūsų,— bambėjo pulkininkas.— Nevažiuoji gi pas šarvuočių korpuso vadovybę. Ten frontas! Velniai žino, kas gali atsitikti.
Majoras pratrūko kvatotis. Kaip ir paprastai, pradėjus planuoti operaciją, jis nesvyruodavo ir aprimdavo, galvojo tik apie detales, kurioms jis skyrė daug dėmesio, nes nuo jų dažniausiai priklausė įsakymo įvykdymo sėkmė.
— Reikia sukurti patikimą legendą,— pasakė majoras.— Bė-gau iš apsupimo, žinoma, apsirengęs civiliškai, einu į Siornerio štabą. Kažką panašaus.
— I pagalbą tau duosiu leitenantą Novaką. Jis palaikys ryšį su dalinių vadais. Jį painstruktuosi. Tai apsukrus vaikinas, tavęs nedekonspiruos.
Majoras tylėjo. Vėl buvo kapitonas Hansas Kliosas, iš naujo tenka įlįsti į šį kailį, pasižiūrėjo į laikrodį. Netrukus sutems, leitenantas Novakas jį priveš prie Bišofsfeldės miestelio, į miestelį, žinoma, įeis vienas. Pasitrynė žandus. Gerai, kad ryte nespėjo nusiskusti, reikia būti apžėlusiam, pavargusiam ir alkanam; daugelį dienų po miškus klajojantis karininkas.
— Ar mes iš tiesų nieko nežinome apie tą Ringo šeimą,— dar paklausė majoras.
Pulkininkas papurtė galvą.
2
„Apotheke Johan Ring" buvo vienoje siauroje Bišofsfeldės gatvelėje, netoli turgavietės. Dabar turgavietėje stovėjo lenkų tankas, o prieš rūmus, kur neseniai buvo vokiečių štabas, žingsniavo sargybinis su baltu ereliu ant šalmo. Mūrinių namų languose kabojo baltos vėliavos. Gyventojai sėdėjo namuose ir su baime bei nerimu klausėsi iš gatvės sklindančių garsų. Važiavo sunkvežimiai, tratėjo grindiniu traukiamos patrankos, kartais pasigirsdavo daina; nesuprantama kalba ji atrodė grėsminga, pranašaujanti kerštą: „Už aukštų kalnų, už jūrų marių šoko Malgožata su husaru".
Inga Ring stovėjo prie lango ir pro užuolaidos tarpą matė' kareivių veidus. Visi atrodė vienodi ir rūstūs; ėjo į vakarus, į Vokietijos gilumą, jų triumfas buvo, atrodė, nesulaikomas. Staiga Inga pasijuto labai sena; turėjo vos septyniolika metų, bet per pastarąsias porą dienų išgyveno du žemės drebėjimus.
Pirmiausia atėjo jie. Kaip tik visų pirma ir teko išgyventi tai, ko prieš porą savaičių negalėjo nė įsivaizduoti: baimę.