Dėdė atvažiavo kelioms valandoms. Atvežė tėvo laišką, pasakė, kad tėvas pasiliko apsuptame Vroclave, o paskui nuolat žiūrinėjo į laikrodį, o kai tiktai pajudėjo sunkvežimiai su apsauga, nė neatsisveikinęs su ja išbėgo iš namų.
Senkąs, kuris tėvui išvykus perėmė vaistinę ir dar tos pačios dienos rytą šūkalojo, kad pergalė užtikrinta, nuplėšė nuo sienos fiurerio portretą ir languose iškabino paklodes. Ana-Marija Elken (gal vadinosi ir kitaip) sode užkasė esesininkės mundurą ir pareiškė esanti slaugė iš Hamburgo ir turinti atitinkamus dokumentus. Berta sutiko, kad Ana-Marija tuo tarpu apsigyventų pas juos; visiškai nepasikeitė tiktai Berta: virtuvėje ties jos lova kabojo nedidelė vado fotografija. Tai yra kabojo iki pietų, nes panelė Elken, nesiklausdama Bertos, nuplėšė ją ir paskui įmetė į ugnį.
Atrodė, kad viskas, kuo iki šiol gyveno, staiga nustojo egzistavę. Inga niekad neužmirš tų poros valandų prieš įžengiant lenkams: miestelyje viešpatavo tyla, tarytum karas juos pamiršo, o gatvėse, prie namų būriavosi nerimastingai laukiantieji žmonės, kurie dar vakar nešiojo nacionalsocialistų partijos, folksšturmo, arba SA mundurus. Niekas negalvojo apie gynimą. Vokiečių merginų sąjungos fiurerė ryškia suknele vilko iš parduotuvės į rūsį maišą bulvių, nacionalsocialistų partijos blokfiureris, persirengęs sulopyta striuke ir suplyšusiais batais, žingsniavo gatve. Jis buvo panašus į valkatą.
— Kas atsitiko vokiečiams?—paklausė Inga. Jis tik mostelėjo ranka.
Plentu nuo Vroclavo artėjo jie. Budrūs, su paruoštais ginklais. Gatvės jau buvo tuščios. Namai aklinai uždaryti. Paskui pasirodė tankas, sustojo, Inga matė jo bokštelį su besisukiojančia patranka.
Bet visa tai dar buvo ne pati didžiausia blogybė. Blogiausia dar turėjo ateiti. Praėjo bemiegė naktis; gatvėse dundėjo duslūs žingsniai, tratėjo automatų serijos, skambėjo nesuprantama griežta kalba. Visi sėdėjo didžiajam kambary: Senkąs, Berta, Ana-Marija ir ji, bijodami uždegti šviesą ir netgi garsiai šnekėti. Inga pagalvojo, kad vokiečiai neseniai buvo Lenkijoje, naktimis lygiai taip vaikščiojo po Lenkijos miestus, bet nuo tos minties jai nepalengvėjo. Tik padidėjo baimė.
— Kodėl taip įvyko?—sušnabždėjo.— Pasakykite man, kodėl taip įvyko?
12. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
177
Visi tylėjo. Ana-Marija be paliovos rūkė papirosus, nervingai vaikščiojo po kambarį ir netgi priėjo prie lango.
— Jūs būkite atsargi,— perspėjo ją Senkąs,— jie gali pamatyti.
Rytą Inga išbėgo į sodą. Diena buvo graži, tikrai pavasariška, kaip paprastai tokiu laiku, kalnų šlaitai spalvoti. Pažvelgė į altaną, mėgo tą altaną, ir visa nustėro. Riksmas sustingo jos lūpose. Ant žemės gulėjo Marta. Suplėšyta suknelė, o kairysis petys aprištas skudurais. Kai Inga pasilenkė, ji atvėrė akis.
— Marta, Marta,— sušnabždėjo.
Negalėjo patikėti, kad tai ji. Matydavo ją ne rečiau, kaip kartą per savaitę. Kiekvieną savaitę bėgdavo į Edelsbergo pilį. Marta gyveno fligelyje, mažame, jaukiame kambarėlyje.
Ten ji gyveno turbūt nuo pasaulio pradžios. Kažkada, tais laikais, kurių Inga dar neprisimena, jos vyras buvo grafo dvaro prievaizdas. Vyras mirė, o .Marta liko amžinos gyventojos teisėmis. Kai grafas iš pilies išvyko ir visus tarnus atleido, ji nepanorėjo išvažiuoti. Neturėjo kur. Inga ją įkalbinėjo persikelti į miestą, pas juos,— atrodo, ji buvo Ringų tolima giminaitė,— bet Marta nesutiko. Pripratusi buvo prie pilies.
— Lenkai,— sušnabždėjo Inga,— tave sužeidė lenkai. Tučtuojau pasiimsiu tave į namus, aptvarstysime.
— Ne pas jus,— pasakė Marta.— Pas jus nenoriu.
Inga nesuprato, pagalvojo, kad ji kliedi, bet senoji moteris tarytum atgavo jėgas.
— Vaikeli,— tyliai kalbėjo,— niekas neprivalo žinoti, kad aš čia. Girdi: niekas, išskyrus tave.— Ir paskui atsitiko pats baisiausias dalykas. Sunkiai kartodama kai kurias frazes, Marta papasakojo padrikai, bet prasmė buvo aiški. Į ją šaudė ne lenkai. Šovė Ingos dėdė pulkininkas Ringas, kurį Marta pažinojo nuo vaikystės...
Buvo taip: vidurdienį Marta išgirdo ūžiant motorus. Stovėjo fligelio tarpduryje, pasiruošusi blogiausiam atvejui, nes manė, kad tai rusai arba lenkai.
Ji pamatė vokiečius. Kareiviai šoko iš sunkvežimio, o iš lengvojo automobilio išlipo karininkas, kurį iš karto pažino: Ringas. Norėjo bėgti prie jo, bet pati nežino kodėl suabejojo, pasiliko tarpduryje ir netgi truputį pasitraukė gilyn į tamsų prieangį.
Esesininkai laikė rankose paruoštus automatus, o civiliai darbininkai iš sunkvežimių nešiojo dėžes. Marta matė, kaip Ringas rodė jiems įėjimą į pilies požemius, gerai užslėptus darže. Šį įėjimą žinojo tiktai grafas ir dar keli asmenys. Atkėlė dangtį, o paskui, kai darbininkai išlindo iš požemių, Marta išgirdo trumpas automatų serijas. Negalėjo patikėti, vis dar negalėjo patikėti. Vyrai civiliniais drabužiais krito ant žemės, vienas dar šliaužė takeliu, pulkininkas jį pribaigė pistoleto šūviu. Lavonus sukrovė į sunkvežimį.
Marta vos nesuriko, bet pamatė esesininką, pribėgusį prie Ringo ir rodantį jam fligelio duris. Nors negirdėjo jo žodžių, bet buvo tikra, kad esesininkas ją pamatė.
Tada ji pagalvojo, kad saugiausia bus parke. Išbėgusi iš fligelio, ji išgirdo Ringo riksmą ir pamatė iškeltą pistoletą. Leidosi bėgti, į tankų lyg miškas parką buvo likę vos pora žingsnių, bet nespėjo: pajuto smūgį, nors visiškai neskaudėjo, krito ant žemės ir neteko sąmonės. Tai ją išgelbėjo, nes Ringas nepatikrino, ar ji dar gyva. Jis niekad neabejojo dėl savo šūvių taiklumo. Marta prisiminė tuos laikus, kai grafas rengdavo medžiokles. Kai atsigavo, jau buvo ramu, bet ji bijojosi grįžti į pilį ir atslinko čia.
Sodo gilumoje stovėjo apleistas namelis, kuriame kažkada gyveno sodininkas. Inga ten paguldė Martą, prisiekdama, kad apie ją niekam neužsimins: nei Bertai, nei Senkui, nei Anai-Marijai. Slapčiomis iš namų atnešė antklodes ir paruošė šį tą pavalgyti, sutvarstė žaizdą. Apie tai šį tą išmanė, nes buvo baigusi sanitarinius kursus.
Jau sutemo, grindiniu vėl dardėjo patrankos, važiavo sunkvežimiai su dainuojančiais kareiviais. Inga stovėjo prie lango ir žiūrėjo pro užuolaidos tarpą. Stengėsi nieko negalvoti.
— Atsitrauk nuo lango,— išgirdo Šenko balsą.— Vakar pas Poznerius surado ginklų. Vaikšto po butus.
— Tegu ateina,— atsakė. Baimė ir nerimas dėl jų dabar jai kėlė vien neapykantą.— Tegu pagaliau ateina ir tegu visa tai baigiasi.
Už jos stovėjo Ana-Marija Elken. Inga ant peties pajuto jos ranką. Staiga nusipurtė.
— Liaukis, susivaidyk,— Anos-Marijos balsas buvo tylus, bet įsakmus.— Esi suaugusi mergina.
Kaip ji dabar jų neapkentė! Senko, Anos-Marijosf Bertos, «dėdės, kuris bėgdamas šaudė į Martą. Atsigręžė nuo lango, matė tamsoje jų baltus veidus.
— Ar visi vokiečiai,— ramiai kalbėjo,— tokie bailiai kaip jūs? Tikiuosi, kad ne visi.
— Isteriką,— Anos-Marijos veide pasirodė lyg ir šypsena.— Paprasčiausiai norime išlikti gyvi. Nieko daugiau...
— Išlikti! Išliksite, jei iš baimės nenumirsite. Jūs irgi visą laiką bijote, kad kas nors neatpažintų. Slaugė iš Hamburgo!
— Mano dokumentai geri,— pasakė Ana-Marija.
— Na, žinoma, geri! Visi esame labai padorūs...— Norėjo •dar kažką pridurti, bet tuo metu išgirdo beldimą į duris. Beldėsi kažkas ne atkakliai, greičiau mandagai ir netgi nedrąsiai, tačiau jie nustėro, įsitikinę, kad atėjo didžiausia blogybė.
— Jūs atidarykite, ponas Senkai,— pagaliau atsiliepė Ana-Marija.
— Kodėl aš? Geriau tegu moteris...
Niekinančiai į juos pasižiūrėjusi, į prieškambarį nuėjo Inga. Neapsakomai ilgai slinko sekundės, kol pagaliau jie išgirdo kalbant vokiškai, o paskui, pasirėmęs į Ingos petį, ant slenksčio pasirodė jaunas vyriškis, nesiskutęs, suplėšytais ir purvinais drabužiais. Visi lengviau atsiduso; keis jis bebūtų, šis žmogus neatrodė pavojingas. Tačiau iš karto suprato, jog tai nesaugu. Vyriškis sunkiai atsitiesė, o paskui iškėlė ranką prieš save.