— Heil Hitler,— pasakė. Visi tylėjo. Prieš trejetą dienų kiekvienas iš jų būtų atsakęs lygiai taip pat.
— Ko jūs norite?— atgavęs žadą, paklausė Senkąs.
— Pamačiau iškabą: „Gustavas Ringas",— kalbėjo vyriškis.— Toliau eiti neturėjau jėgų. Šiandien antradienis?
— Ketvirtadienis,— atidžiai žiūrėdama į jį, pasakė Inga. Jo veidas kėlė pasitikėjimą. Inga pamanė, kad šis žmogus tikriausiai ne bailys.
— Man jau susimaišė dienos,— tęsė.— Jei ketvirtadienis, tai šiandien jau dešimt dienų, visą laiką naktimis, lyg vagis savo krašte...
— Kas jūs toks?—įsakmiai suskambo Senko balsas. Vyriškis pažvelgė į jį, ir Senkąs instinktyviai atšlijo.
— Kas esu?—pakartojo.— Jei mane pačiuptų rusai, jie šito nepaklaustų. Seniai čia rusai?
— Čia lenkai. Ir ieško tokių, kaip jūs. Jūs šiam vaikui užtrauksite nelaimę,— parodė Senkąs į Ingą.
— Dėl manęs prašau nesisieloti,— sušuko mergina.
Vyriškis žengė prie Senko.
— O tu kas toks esi? Kaip iš tiesų vadiniesi?— Šiuos žodžius pasakė lyg vadas, įpratęs įsakinėti ir gauti tikslius atsakymus.
Senkąs automatiškai pasitempė.
„Žino, kaip su tokiais kalbėti",— pamanė Inga.
— Senkąs. Vilhelmas Senkąs.
— Esi kinas?
— Ne. Aš vokietis.
— Tad parodyk, kaip vokiškai sveikinamasi! Na parodyk! — Jis beveik šaukte šaukė.
Senkąs suglaudė užkulnius ir šūktelėjo:—Heil Hitler!—Dabar jis atrodė visai kaip kitas žmogus. Tas visuomet veikdavo* Berta irgi buvo susijaudinusi, padavė vyriškiui kėdę ir pasakė, jog atneš šio to užkąsti.
Staiga Ringų namuose įsivyravo kita nuotaika, motorų riaumojimas ir iš gatvės sklindantieji balsai dabar jau nebeatrodė* tokie baisūs, buvo kažkur nutolę. Tik Anos-Marijos Elken lūpose žaidė ironiška šypsena, smalsiai, lyg į egzotišką žvėrį, ji žvelgė į naujai atvykusį vyriškį.
— Sakykime,— ramiai pradėjo ji,— suteiksime jums prieglobstį. ..
— Kieno vardu...— nutraukė ją Inga.
— Nori jį išvaryti?
— Ne.
— Tad ir sėdėk tyliai.— Ana-Marija vėl kreipėsi į vyriškį.— Vis tiktai norėčiau žinoti, su kuo turime garbės...
Berta pastatė ant stalo lėkštę sriubos, o vyriškis godžiai puolė valgyti. Neatsakė. Tiktai švariai išgramdęs lėkštę, kreipėsi į Aną-Mariją:
— Pirmiausia,— ištarė tyliai,— pasakykite, kas jūs tokia?
— Slaugė iš Hamburgo! — šūktelėjo Inga.
Ana-Marija dvejojo, o paskui ryžosi. Atsistojo.
— Ana-Marija Elken, SS šturmfiureris. Paskutinė tarnybos vieta: Gerlicas.
Skudurėliu, primenančiu nosinę, vyriškis nusišluostė lūpas.
— Kapitonas Hansas Kliosas,— pasakė.— Pastaruoju metu 175 divizijos štabo kontržvalgybos karininkas.
— Vidurio armijos grupė,— patvirtino froilen Elken.
— Jūs gerai informuota.
— O taip. Kodėl jūs brovėtės kaip tik čia?
— Tardote?—Kliosas nusijuokė.— Buvau apsuptyje. Iki Oderio uniformuoti, o paskui — kas kaip išmano.
— Ir atsitiktinai atsidūrėte šiuose namuose?
— Namuose, kur visiškai nesaugu,— įsikišo Senkąs.
— Pulkininkas Helmutas Ringas tarnavo, kaip ir aš, abvere. Žinojau, kad iš čia kilęs. Tad kurgi, jei ne pas jo giminaičius, galėjau ieškoti prieglobsčio? Pakanka?
— Jūs pažinojote mano dėdę?—paklausė Inga.
— Pažinojau. Tai puikus žmogus.
Tikriausiai niekas nesitikėjo tokios Ingos reakcijos. Ji pašoko nuo kėdės.
— Puikus!—sušuko.— Jūs irgi sakote, kad puikus! Visi esesininkai tokie patys! Bailiai!
— Negalima taip kalbėti apie dėdę! — pakėlė balsą Berta.
— Negalima?— Inga jau nebesivaldė.— O šaudyti senas moteris, manai, vokiečiui labai tinka?
— Ką čia dabar šneki? Iš kur tai ištraukei?—Senko balse skambėjo neslepiamas grasinimas.— Tavo dėdė niekada nešaudė į moteris.
— Kaip tik šaudė. Į moterį! Į vokietę!—Inga ėmė trauktis prie sienos; ją staiga apėmė baimė, negalėjo jų pažinti: Senko, Bertos, Anos-Marijos. Jie grėsmingai artėjo prie jos.
— Kas tau sakė?— griebė ją už peties Senkąs.
— Tučtuojau viską pasakyk! — Anos-Marijos balse pasigirdo metalinės gaidelės.
— Tu nuo mūsų kažką slepi! Meluoji arba fantazuoji.. .— šaukė Berta.
— Ne, ne!—šūktelėjo Inga.— Nemeluoju! Šovė Edelsbergo pilyje.— Tučtuojau nutilo, supratusi, jog per daug pasakė. Bet jie užpylė ją klausimais.
Inga, priremta prie sienos, tylėjo. Abejingai į visa tai žiūrėjęs Kliosas staiga sureagavo.
— Baikite šį tardymą,— nekeldamas balso paprasčiausiai
įsakė.
Staiga visi atsisuko į jį.
— Prašau nesikišti! Tai šeimos reikalas,— užriko Senkąs.
— Pasakiau: baigti šį tardymą,— pakartojo Kliosas.— Inga nevertam jokios paslapties neišduos. Tiesa, Inga?
— Tiesa,— atsakė tyliai ir dėkinga pasižiūrėjo į Kliosą.
3
Inga atvedė jį į tėvo kabinetą. Ant sofos patiesė patalynę. Kliosas atidžiai žiūrėjo į ją. Ką ji iš tiesų žinojo? Kas įvyko Edelsbergo pilyje? Jis galėjo įsivaizduoti, bet reikėjo, kad ji patvirtintų. O vis tiktai pilis! Bertos, Senko, Anos-Marijos reakcija bylojo, jog jie irgi šį tą žino arba nori žinoti. Vienas iš jų gali būti Ringo paliktas saugoti archyvą lyg grandininis šuo. Kuris?
Išsitraukė papirosus. Inga taip pat paprašė papiroso.
— Jau rūkai?—nusistebėjo. Iš karto suprato, kad padarė pirmą rimtą klaidą. Žmonės, kurie slapstosi miške, papirosų; neturi.
— Atsargos,— pasakė Kliosas.— Išgelbėjom iš pulko sandėlių..
Galima būtų įsakyti atidžiai apieškoti pilį. Novakas užmezgė ryšį su dalinio, esančio miestelyje, vadovybe. Žinoma, apie Kliosą nieko nepasakė; tepranešė pulko vadui, jog atvyko čia su ypatinga užduotimi. Prieš ateidamas pas Ringus, Kliosas susitiko su Novaku apleisto namo tarpvartėje. Kliosui pasirodė,, kad ši vieta bus geras jų susitikimų punktas.
Novakas buvo neramus, pasakojo apie pokalbį su vadovybe. Pulkininkas neteko ryšio su divizija, susikomplikavo situacija fronte, pietuose susidurta su stambesniu vokiečių šarvuočių daliniu. Neaišku, kaip jie ten atsirado. Tad nieko stebėtino, kad pulko vadas nenoriai priėmė Novaką. Jis su panieka kalbėjo apie aukštuosius štabus, kurie vietoj 76 kalibro patrankų siunčia karininkus su ypatingom užduotim.
Žinoma, pulko vadas neapsidžiaugs, kai jam bus paliepta paskirti žmones pilies iškrėtimui, bet įsakymą, aišku, įvykdys. .. Tik ar reikia jam pavesti šį uždavinį? Jeigu nieko neras, o ieškojimas tikriausiai užims daug laiko, atkreips vokiečių dėmesį. Negalima užmiršti, kad vokiečiai tikriausiai pasiruošę archyvą sunaikinti.
Kliosas nusprendė pirmiausia pats pasižvalgyti. Jeigu galėtų sužinoti, ką iš tiesų žino Inga? Ir kas iš jų eina dėdės sarginio šuns pareigas?
Inga stovėjo prie durų ir rūkė papirosą. Kliosas priėjęs uždėjo jai ant peties ranką. Ji nepasitraukė.
— Kodėl nesisėdi?
— Jau eisiu.
— Palauk. Ar ta moteris, apie kurią kalbėjai, gyva?
Inga tylėjo. Jos akys žvelgė nepatikliai.
— Kodėl jūs klausiate?
„Vadinasi, gyva,— pagalvojo Kliosas.— Priešingu atveju būtų sureagavusi kitaip. Jinai nesibijo išduoti Ringo paslapties, kadangi apie ją nieko nežino. Bijosi dėl tos moters.11
— Klausiu todėl,— pasakė,— nes jeigu ji gyva, jai gresia pavojus. Gyveno pilyje?