— Taip,— sušnabždėjo Inga.
— Ir matė,— kalbėjo Kliosas, stengdamasis įsivaizduoti šią sceną. Jis atsiminė belaisvio tardymą. Tas vokietis, Brolis, kalbėjo apie du sunkvežimius ir lengvąjį automobilį.—Ir matė,— pakartojo,— kai atvažiavo du sunkvežimiai ir lengvasis automobilis. Iškrovė ryšulius...
— Iš kur jūs žinote?!—sušuko mergina. Ji žiūrėjo į Kliosą su baime ir nuostaba.
Toji moteris žino, kur Ringas paslėpė dokumentus. Tačiau suprato, kad toliau klausinėti nėra prasmės. Pilis tai didelis pastatų kompleksas, sodas, parkas, prieplauka prie upės, tikriausiai kokie nors urvai, požeminiai praėjimai. Kiek reikia žmonių, kad visur stropiai peržiūrėtų?.. Mums nebūtina skubėti, bet vokiečiai... jie kada tik panorės, galės archyvą sunaikinti. Kliosas dar sykį visa tai gerai apgalvojo ir suprato, kad surasti pilyje moterį nepaprastai svarbus uždavinys.
Inga žino, kur jos ieškoti. Ar ji pasakys? Ne, veikiausiai ne, o jei dabar ją paklaus, tiktai neteks pasitikėjimo. Gal pasakyti Novakui, kad Ingą ištardytų dalinio štabe? Irgi per daug rizikinga... Reikalauja daug laiko ir kantrybės, o rezultatai...
— Apie ką jūs galvojate?— paklausė Inga.
— Pasisaugok,— pasakė.— O jei tau prireiks pagalbos...
— Ačiū,— sušnabždėjo ir dingo tamsiuose koridoriuose.
Po akimirkos išgirdo jos riksmą. Pastūmė duris ir užčiuopė kišenėje pistoleto saugiklį. Iš kambario sklindančios šviesos pluoštas perkirto koridorių.
— Nieko, nieko neįvyko.— Bertos balsas buvo ramus, netgi šiek tiek pašaipus.— Froilen Inga paprasčiausiai perdaug nervinga. Tamsoje manęs nepažino.
Sugrįžęs į kambarį, Kliosas užgesino šviesą ir atidarė langą. Namuose viešpatavo tyla, bet Kliosas buvo įsitikinęs, kad bent jau du asmenys nemiega: Inga ir tas kažkas, ką paliko Ringas. Ar neklysta galvodamas, kad Ringo žmogus gyvena šiuose namuose. Ne, turbūt neklysta. Pagaliau jis gali lažintis, jog pilyje dar kažkas yra.
Atsisėdęs ant sofos Kliosas įsiklausė į tylą. Kažkur virstelėjo durys, o gal langas; gatvėje buvo neįžvelgiama tamsa. Kliosui pasirodė, jog jis pastebėjo prie sienos prigludusį šešėlį. Inga? O gal Berta? Nors.., Ne vien tik jinai norėjo žinoti, kur yra moteris, gyvenusi pilyje. Ringo žmogus privalo ištaisyti savo šefo klaidą.
Kai šitaip, pasirėmęs į lango nišą, klausėsi nakties tylos, staiga išvydo miestuką supančiose kalvose aštrias pailgas šviesos juostas. Paskui kažkur netoliese sudundėjo prieštankinės patrankos, spjaudydamas tankiomis serijomis prapliupo sunkusis kulkosvaidis. Tai reiškė, kad prieš porą valandų buvęs frontas kažkur toli į vakarus nuo Bišofsfeldės staiga atsidūrė prie pat miesto.
Kliosas suprato, kad turi labai skubėti. Iššokęs per langą, prigludo prie mūro. Gatvė buvo tuščia ir tamsi. Tik pietinė dangaus pusė žioravo mirgančia pašvaiste. Patrankų gausmas stiprėjo ir jau netilo.
Nuo plento — medžiais apsodinta alėja. Juodas pilies kontūras priminė pasakos apie dvasias ir raganas nevalyvą piešinį. Mūrų ir bokštų kontūrai žėruojančio dangaus fone.
Kliosas, išsitraukęs iš kišenės pistoletą, atlaužė saugiklį. Kieme po kojomis girgždėjo žvyras. Žengęs keletą žingsnių link vartų, jis staiga metėsi už medžio. Atidžiai ir įtemptai stebėjo pilį. Langai buvo tamsūs, uždarinėti, bet kai ėjo pro vartus, jam pasirodė, kad viename iš jų pirmame aukšte švystelėja mirkčiojanti švieselė. Palaukė. Vėl švystelėjo dešiniojo sparno lange. Pilyje kažkas buvo.
Kliosas suprato, kokį sunkų uždavinį jis užsikorė ant savo pečių. Iškrėsti pilį? Nesąmonė. Jei galima būtų priversti kalbėti tą, kuris saugo archyvą? Vienintelė galimybė! O vis tiktai gal reikėjo pasiimti Novaką?
Prieš ateidamas kalbėjo su leitenantu. Novakas laukė „jų" tarpuvartėje; iš karto raportavo, kad padėtis labai bloga. Pulko vadas iš viso nenorėjo su juo kalbėti! Ten, pulke, dabar tikras pragaras. Su divizijos vadu jiems pavyko užmegzti ryšį tik artilerijos pagalba; vyksta sunkūs gynybiniai mūšiai su vokiečių šarvuočių divizijomis, puolančiomis iš pietų. Pulkas tikriausiai pasitrauks iš Bišofsfeldės.
— Reikėjo vadui pasakyti, kokį turi uždavinį,— pasakė Kliosas.
— Nebuvo įsakyta, majore,— tyliai atsakė Novakas. O paskui paklausė, tarytum Kliosas žinotų:—Kas gi iš tikrųjų įvyko fronte?
— Veikiausiai Šiorneris stengėsi prasibrauti į šiaurę,— svarstė Kliosas.— Si maišatis gali trukti porą dienų.
— O jeigu čia grįš vokiečiai?
— Neilgam. Aš pasiliksiu. Tu pasitrauksi su pulku.— Iš karto nusprendė. Pagaliau ir nebuvo kitos išeities.
— Jūs, majore, liksite vienas?
— Visuomet būdavau vienas,— nusišypsojo.— Jei padėtis nepasikeis, būsi dar man reikalingas rytoj rytą. Pasiklausk pulko vado, ar galės paskirti mūsų žinion porai valandų du būrius kareivių.
— Abejoju.
— Būdamas jo vietoje, taip pat neduočiau,— pasakė Kliosas.
Švieselė staiga užgeso, paskui vėl pasirodė. Kliosas atsargiai patraukė per kiemą. Didžiosios durys į pagrindinį pilies prieangį buvo praviros. Tačiau pro jas nėjo, apsuko aplink visą pastatą ir surado ko ieškojo: tarnybinį įėjimą, žinoma, uždarytą, bet jis nesiskyrė su savo kišeniniu peiliuku, prie kurio buvo komplektas visrakčių.
Siauručiu koridoriumi priėjo pagrindinį prieangį, žengė apgraibomis, nes degti žibintuvėlį būtų pernelyg neatsargu. Pagaliau jis nesirengė apięškoti pilies, norėjo užklupti žmogų, kurį, jis buvo įsitikinęs, čia paliko Ringas. Blyški žiebtuvėlio šviesa nušvietė plačius laiptus; pirštų galais tyliai kopė aukštyn.
Antrojo aukšto, koridoriuje jau buvo žymiai šviesiau. Dideli langai buvo pietų pusėje. Kliosas vėl išvydo liepsnojantį dangų. Raketos krito netoli miesto, iš tamsos staiga iškildavo miško juosta ir pilkų namų kontūrai. Ilga uždarytų durų eilė. Kliosas ėjo pro jas atsargiai, sustodamas ir pasiklausydamas. Visur buvo tylu.
Pagaliau koridoriaus gale pastebėjo vienas truputį praviras duris. Pro plyšį pamatė švieselę, kuri netrukus užgeso. Kažkas, panašiai kaip ir jis, švietėsi žiebtuvėliu. Labai trumpai, vos porą sekundžių, matė žmogaus kontūrus. Žmogus iš anos pusės artėjo prie durų, ėjo gana tvirtai, neįtardamas, kad atsidūrus tarpduryje... Prisiglaudęs prie sienos, Kliosas laukė. Durys girgžtelėjo, išvydo ranką" su pistoletu, trenkė ginklo rankena, pistoletas iškrito ant grindų...
— Rankas aukštyn! — šūktelėjo Kliosas.
Prieš jį stovėjo Ana-Marija Elken, su apsiaustu nuo lietaus ir berete ant galvos. Pagalvojo, jog tikėjosi kažko kito, nors iš tikrųjų reikėjo iš pat pradžių tikėtis, kad Ringas kaip tiktai moteriai paves saugoti archyvą. Panelė Elken žvelgė į jį su panieka ir neapykanta.
— Atsitiktinis Ringų svečias,— sušnabždėjo.— Nagi šauk, ko lauki?
Kliosas įstūmė merginą į kambarį, iš kurio ji tik ką buvo išėjusi. Apšvietė ją žibintuvėliu ir, laikydamas į ją nutaikytą pistoletą, priėjo prie lango nuleisti užuolaidų. Pasuko jungiklį, sietyne užsiplieskė lemputės. Pats nustebo. Kotbuso elektrinė visą laiką veikė. Kambarys buvo nedidelis ir gana jaukus. Prie lango stovėjo nedidelis rašomasis stalas, kampe sofa ir foteliukai. Ant sienos kabojo didelis Bismarko portretas.
— Sėsk ir kalbėk,— pasakė Kliosas. Jis nusprendė viską iš jos ištraukti. Jeigu ją paliko Ringas, ji turėjo žinoti, kur paslėptas archyvas.— Užrūkysi?— paklausė.
— Užrūkysiu,— atsakė, atidžiai žiūrėdama į Kliosą.— Kaip Ringo tarnybos karininkas, jūs elgiatės gana mandagiai.
— Ačiū,— burbtelėjo Kliosas. Nenuleisdamas pistoleto uždegė jai papirosą.— Jei pasakysite visą tiesą,— pareiškė Kliosas,— yra tam tikra galimybė.