— Visą tiesą! Jūs niekada nesutrinkate, vaidindamas sava vaidmenį. Galėčiau lengvai įsivaizduoti save, pateikiančią jums klausimus...
„Ką ji žino? Ką tiktai spėja? Kuo jį laiko? Ką jam reikėtų vaidinti, kad iš jos kuo daugiau išpeštų?
Ji atsargiai nukratė pelenus.
— Galėčiau,— prabilo iš lėto,— dar žaisti gužynių. Galėčiau papasakoti jums porą istorijėlių, kodėl išėjau pasivaikščioti būtent į Edelsbergą. Atsisakau. Tikiuosi, kad Ringas svarbius uždavinius patiki inteligentiškiems karininkams.
Dabar Kliosas nustebo. Jį laiko Ringo žmogum? Provokuoja? Kas ši mergina?
— Ko jūs čia atėjote?
Atrodo, kad jai nesinorėjo kalbėti. Metė papirosą ant grindų.
— Jau sakiau... Nenoriu pasakoti išgalvotų istorijų. Nusprendžiau sulošti su jumis atviromis kortomis. Pagaliau, pone Kliosai, nėra kitos išeities. Jūs laikote save padoriu vokiečiu?
— Ką tai reiškia?
— Paprasčiausia... Ar jūs ryžotės iki galo būti lojalus? O paskui žūti, pasiduoti į nelaisvę arba paleisti sau kulką į kaktą?
Tai jau darėsi įdomu. Kliosas jau spėjo, bet dar nebuvo tikras. Negi Froilen Elken?.. Si mintis staiga pasirodė labai juokinga, jis vos laikėsi nesusijuokęs. Ji turėjo pastebėti.
— Jūs šypsotės, pone Kliosai. Pageidaučiau, kad paslėptumėt pistoletą, bet jūs, žinoma, to nepadarysite. O aš kalbu labai rimtai. Prašome įsivaizduoti, kad kapitonas Kliosas, užuot iki galo vykdęs Ringo pavestą uždavinį, atsidurs malonioje neutralioje šalyje su pilna pinigine tikrų pinigų.
„Pradedi labai primityviai1*,— pagalvojo Kliosas.
— Gana įdomu,— pasakė.— Kokia proga šturmfiureris Elken švaistosi prieš mane tokiomis pritrenkiančiomis perspektyvomis?
Si mergina buvo gana daili. Ji ramiai žiūrėjo į pistoletą, kuris Kliosui jau nusvėrė ranką.
— Įsivaizduokime, kad kažkas kreipiasi į mus su prekybiniu sandėriu,— kalbėjo Ana-Marija.— Taip pavadinkime šį reikalą.
— Kas?
— Kažkas, kas noriai pirktų truputį popierių, kurie šiuo metu vokiečiams visiškai beverčiai, beverčiai taip pat ir juos šioje pilyje paslėpusiam pulkininkui Ringui.
Kliosas įtemptai galvojo. Tikriausiai ji dirbo amerikiečiams arba anglams. Abvero archyvas, žinoma, domino amerikiečius; norėjo jį pasičiupti, savaime aišku, ne dėl to, kad paskui perduotų lenkams. Tačiau negali būti tikras, jog tai ne provokacija.
— Kodėl jūs manote, jog archyvas čia?—griežtai paklausė Kliosas.
— Jūs, kapitone, nevaidinkite. Šią informaciją turiu dėka kvailutės Ingos, o jūsų atvykimas į pilį ją galutinai patvirtina. Ringas jums pavedė saugoti archyvą.
Kliosas tylėjo.
— Siūlau naudingą sandėrį.
— Mieste lenkai,— pasakė Kliosas. Ir, žinoma, negalvojo de-konspiruotis prieš šią merginą. Žaidimas atrodė gana viliojantis, bet, deja, jis nepadėjo išspręsti mįslės. Gavo tik dar vieną papildomą informaciją: Ringo archyvą reikia saugoti ir nuo amerikiečių žvalgybos.
— Pakaks to,— kalbėjo toliau Elken,— jei jūs pasakysite, kur jis yra. Lenkų prašau nesibijoti.
— O iš ko sprendi, kad su šiuo pasiūlymu kreipiesi į reikiamą asmenį?
— Žinau. Jūs čia atbėgote įtardamas, kad kas nors pasinaudos Ingos informacija. Ar jau likvidavote moterį, apie kurią pasakojo Inga?
— Ar neapsirinkate, ką?
— Niekad neapsirinku,— atsakė Elken abejingai.— Tad kaip? Koks tavo atsakymas? Tik būk jau toks malonus ir neversk manęs per daug šnekėti.
Iš tiesų... jau nebuvo apie ką šnekėti. Matyt, Ringo žmogaus pilyje nebuvo. Jeigu tai ne froilen Elken, tai...
— Pirmyn,— pasakė Kliosas, stengdamasis savo balsui suteikti ryžto.— Grįžkime.
Panelė Elken nustebusi pažvelgė į Kliosą.
— Ką tai reiškia?
— Paprasčiausią dalyką: grįžtame. Greičiau. Eik pirma.
— Jei nori mane nužudyti, žudyk čia.
— Eik.
Ėjo labai pamažu. Koridorius, paskui pagrindinis vestibiulis. Kai atsidūrė lauke, panelė Elken stabtelėjo.
— Jūs mėgstate šauti į pakaušį, ką?
„Negi ji amerikietė?—pagalvojo Kliosas.— Kovojame prieš bendrą priešą, o vis tik..
— Nestoviniuok,— pasakė ramiai Kliosas.
— Dar apsigalvok. Darai didelę kvailystę.
— Drožk! — šūktelėjo.
Patraukė tiesiai per kiemą, po kojomis vėl girgždėjo žvyras. Kai atsidūrė kelyje, ji staiga šoko į šalį — gana vikriai, tačiau norėdamas būtų spėjęs iššauti, bet jis kaip tik to ir tikėjosi. Manė, kad ji bandys bėgti. Ramiai įsikišo pistoletą kišenėn, sulėtino žingsnį. Reikia jai duoti truputį laiko, įdomu, ką ji dabar darys.
Jei būtų numatęs, ką ji toliau darys, nebūtų buvęs toks užtikrintas. ..
5
Kaskart vis labiau artėjo frontas. Kai Kliosas pasiekė Ringų namus, jau labai aiškiai girdėjo automatų serijas. Kažkur netoliese sprogo iš minosvaidžio paleista mina; aukštai iškilo į dangų geltonas ugnies stulpas. Pagalvojo, kad padėtis fronte turėtų būti labai sunki, tačiau jis nemanė, kad vokiečiams pavyktų prasibrauti į šiaurę.
Jo kambario langas buvo praviras. Namuose viešpatavo tyla, bet Kliosas netikėjo šia tyla. Nemiega. Tikisi dar kartą išvysti hitlerinį vermachtą.
Kliosas pagalvojo apie moterį, kurią minėjo Inga. Ją hitlerininkai sužeidė Edelsbergo pilyje, bet ji turbūt atšliaužė į miestelį, susisiekė su Inga ir kur nors netoliese pasislėpė. Kur? Ringo žmogus irgi apie tai turėtų žinoti. Gal jis, Kliosas, suklydo neliepdamas Novakui iškrėsti gretimus namus? Reikėjo surasti šią moterį, bet jis tada būtų dekonspiruotas, o jei grįš vokiečiai? Nors ir porai valandų...
Apėjęs namą atsidūrė sode. Jo dar nebuvo apžiūrėjęs. Siauras takelis vedė į altaną. Pasižiūrėjo į vidų, trumpai švystelėjo žibintuvėliu. Ant žemės tarp sudžiūvusių lapų gulėjo kruvinas skuduras. Ši moteris čia? Iš altanos takelis vedė sodo gilumon... Tankūs alyvų krūmai, o juos praėjęs pamatė tvorą ir mažą namelį, tikriausiai sodininko. '
Langas buvo tamsus. Durys atdaros. Kliosas įėjo į vidų. Lango šviesa krito ant lovos, kurioje gulėjo moteris. Išvydo plačiai atvertas akis. Veide sustingusi siaubo išraiška. Moteris buvo negyva; vokiškas durtuvas įsmeigtas iki rankenos.
Kliosas staiga pasijuto suklydęs: nenumatė. Nenumatė, kad Ringo paliktas žmogus bus apsukresnis ir greitesnis. Nereikėjo eiti į Edelsbergo pilį; reikėjo laukti vaistininko namuose tolesnių priešininko žingsnių.
Pilies moteris veikiausiai suprato, kas jos laukia. Atėjo pas Ingą ir paprašė išlaikyti paslaptį. Jeigu jis, Kliosas, būtų spėjęs. .. Jį apėmė toji šalta ramybė, kurią visuomet pajusdavo, kai jo laukė kova su stipriu ir viskam pasiruošusiu priešu. Dabar jau nebesuklys.
Ką veikia froilen Elken? Kodėl ji paklausė apie tą moterį? Kuris iš jų? Berta? Senkąs? O gal kažkas visiškai kitas? Iš lėto slinko minutės, jau ėmė brėkšti, gatvėse tvyrojo prieblanda. Trumpam sumerkė akis, tarytum nusnūdo, bet išgirdęs durų virstelėjimą, tučtuojau pašoko. Paskui vėl tyla. Pievose driekėsi tirštas rūkas, mūšiai tarytum aptilo: vadinasi, arba vokiečiai atstumti, arba mūsų daliniai palieka miestelį.
Staiga — baisus durų trenksmas, nuo kurio turėjo pabusti visas namas. Kliosas išgirdo Ingos riksmą.
Jis staiga šoko prie durų, bet pusiaukelėje sustojo ir neskubėdamas nusirengė švarką ir atsisegė marškinius. Į kišenę įsidėjo pistoletą, antrą, mažą valterį turėjo4 bate. Koridoriuje išgirdo žingsnius, netrukus jau buvo ant slenksčio, tarpduryje.
Pamatė juos visus: išblyškusią, paklaikusiomis akimis Ingą, visiškai apsirengusį Senką, Aną-Mariją, Bertą su paprasta suknele ir žiurstu.
Inga šaukė. Kai Berta norėjo prie jos prieiti, staiga atšoko prie sienos.
— Visi esate,— pasakė Inga aprimusi,— niekas iš jūsų nemiegojo.— Staiga ji atsigręžė į Aną-Mariją.— Tai tu! Tu buvai išėjusi iš namų. Girdėjau!