— Dėl dievo, Inga, kas atsitiko?
— Dar klausiate? O gal tai jūs? Jūs netgi nespėjote nusirengti?
Senko žvilgsnis buvo šaltas. Tik gūžtelėjo pečiais.
— Norėjau jai nunešti ką nors užvalgyti,— kalbėjo Inga.— O jinai...
— Kas?! —sušuko Berta.
— Marta Stauding. Dabar jau galiu kalbėti. Paslėpiau ją sodininko namelyje, bet kažkuris iš jūsų matė. Ji nužudyta. Tai mano kaltė,— staiga nusisuko į sieną ir prapliupo verkti.
— Taip,— pasakė Berta.— Tai tavo kaltė. Reikėjo mums viską pasakyti. Būtume paėmę į namus. Veikiausiai ją nužudė lenkai.
— Lenkai!—vėl sušuko Inga.— Ne lenkai į ją šovė pilyje. Tai vokiečiai.
Kliosas pajuto ant savęs įdėmų Anos-Marijos žvilgsnį.
„Tai tu nužudei",— kalbėjo jos žvilgsnis.
— Kiekvienas jūsų galėjo tai padaryti,— vėl šaukė Inga.
— Nereikia isterikos! — Bertai pagaliau pavyko prie jos prieiti.— Dabar jau nebėra teisybės. Dabar čia lenkai.
Staiga visi nutilo. Nustėro. Išgirdo dundant žingsnius, o paskui smūgius į frontines duris.
— Atidarykit,— kažkas sušuko lenkiškai.
„Negi tokiam žingsniui be įsakymo ryžosi Novakas?"—pagalvojo Kliosas.^—Turbūt padėtis labai prasta, todėl nutarė kokiu nors būdu mane išgelbėti. Vėl pajuto Anos-Marijos žvilgsnį. Staiga jį apėmė nerimas.
Inga atidarė duris. Kliosas pamatė puskarininkį ir du eilinius. Buvo su šalmais ir atkištais automatais. Manė, kad netrukus pasirodys Novakas, bet jo nebuvo.
— Rankas už galvos, fricai!—sušuko seržantas ir nusijuokė:— Jūsiškai: Hande hoch!
Visi įvykdė įsakymą. Padėtis buvo nepaprastai idiotiška. Kliosas tegalvojo apie tai, ką pasakys Novakui. Bet jį pulkininkas priglobė!
Puskarininkis turbūt buvo iš Šlionsko, retkarčiais vis įterpdavo vokiškus žodžius.
— Na, švabai... tik be švabiškų išsisukinėjimų. Kuris čia iš jūsų Kliosas?
— Aš,— atsakė.
Jį iškrėtė gana grubiai. Čia nebuvo jokio vaidinimo, veikė visiškai rimtai. Kareivis ištraukė iš jo kišenės pistoletą, paskui iš bato revolverį. Paėmė dokumentus.
Kliosas pažvelgė į Aną-Mariją ir staiga suprato, bent manė, jog suprato. Jinai gi turėjo juo atsikratyti. Kaip tai padarė?
— Visas arsenalas,— pareiškė puskarininkis.— Na, marš, marš prie durų. Kas čia buto šeimininkas? Tu?—kreipėsi į Senką.
— Aš, pone karininke, esu tik vaistininko padėjėjas,— vapėjo Senkąs.— Seimininkė yra ši panelė,— parodė Ingą.
— Na, jeigu dar vieną pas tave surasiu, žinok, neatsipirksi. Jūsų laimė, kad mes ne švabai. Jie už tokius dalykus visus stato prie sienos. Smogė Kliosui į pečius ir išėjo į gatvę.
Buvo jau visiškai šviesu. Einant gatve vėl sugriaudėjo artilerija. Netoliese, turgaus aikštėje, sprogo sviedinys, iškilo žemių ir smėlio fontanas.
Trumpam visi prigludo prie sienos, bet kai vėl patraukė štabo link, prasidėjo tikras pragaras. Vokiečių artilerija apšaudė turgavietę; griuvo kampinio namo mūrinė siena, trumpam sutemo, gerklėje ir plaučiuose Kliosas pajuto smėlį, paskui, dulkėms išsisklaidžius, per griuvėsius prasibrovė lenkų tankas. Traukėsi į šiaurę.
— Ponas puskarininki,— šnabždėjo vienas kareivis,— majoras pasakė, jei nespėsime atvesti iki štabo, fricą nušauti. Kulką į kaktą, ir baigta.
Buvusi idiotiška situacija dabar darėsi kaskart pavojingesnė. Kliosą apėmė šaltas įniršis. Galėjo atsitikti tai, ko labiausiai bijojo: žūti nuo lenkų kulkos. Jis gi nemanė trauktis, iki šiol niekad nesitraukdavo iš kovos. Jautė į nugarą įremtą vamzdį. Rankas jam liepė nuolat laikyti ant sprando. Netgi jei šiems vaikinams pasisakytų, netgi jei dekonspiruotųsi, argi jie patikės?
Tačiau puskarininkis abejojo. Buvo matyti, kad šis vaikinas su frontu susigyvenęs ir paskubomis nieko nesprendė.
— Gal suspėsime,— tepasakė.
Patraukė į priekį. Artilerija nutilo, sutarškėjo automatai, bumpsėjo atskiri šautuvų šūviai, artimi granatų sprogimai. Tik ką buvusi tuščia gatvė netrukus taps mūšio lauku. Per miestą traukėsi lenkų artilerija. Kareiviai trumpam priglusdavo prie griuvėsių, priklaupdavo ant grindinio ir vėl traukdavosi atgal. Netoli jų buvo du kareiviai su prieštankiniu šautuvu.
— Nieko nepadarysi,— ramiai pasakė puskarininkis.— Stabas jau tikriausiai pakeitė savo vietą. Nebespėsime.
Įėjo į artimiausią tarpuvartę.
13. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
193
Kliosas pagalvojo, kad puskarininkis iš esmės buvo teisus. Kai automatų triukšmas trumpam nutilo, jau buvo aiškiai girdėti, kaip ūžia motorai. Į miestelį važiavo vokiečių šarvuotieji junginiai. Reikėjo veikti. Kliosas nusiėmė rankas nuo sprando ir sugrūdo jas į kišenes.
— Vyrai,— kreipėsi lenkiškai,— vis vien turite mane nuvesti į štabą. Jei pakeitė vietą, surasime jį vėliau, į šiaurę už miesto.
— Tu kalbi lenkiškai! —nustebo puskarininkis.
— Argi maža fricų kalba lenkiškai,— sušuko kareivis, kuris bate surado Valterį.— Nori atsipirkti nuo mirties. Kur jį dabar tampysime su savim!
— Padarysite kvailystę,— Kliosas kreipėsi tik į puskarininkį.— Niekas už tai jūsų nepaglostys.
Visai arti sprogo sviedinys. Kliosas pažino iš karto: šaudė vokiečių šarvuočio patranka.
Puskarininkis atidžiai pasižiūrėjo į jį.
— Man įsakyta,— pagaliau atsiliepė.— Čia dabar frontas, žmogau. ..
— Dar paspruks kelyje,— vėl kalbėjo tas pats kareivis. Trekš-telėjo automato spyna.— Stok prie sienos, frice...
Kliosas žiūrėjo į gatvę. Matė tik kraštelį šaligatvio; vis bėgo lenkų kareiviai.
— Vyrai,— tarė,— esu...
Kareivis jį nutraukė:
— Pats sakei: kapitonas Hansas Kliosas.
Dar pora sekundžių. Reikia smogti puskarininkiui ir šokti į gatvę. Ar spės? Nedaug šansų, tikriausiai abudu kareiviai šaus ir vienas iš jų pataikys. Tuo momentu, kai jau ryžosi veikti, vidury gatvės pamatė bėgantį Novaką.
— Novakai!—suriko.
Novakas tučtuojau sustojo ir puolė į tarpuvartę. Sunkiai alsavo.
— O dieve,— visiškai ne kariškai pasakė Novakas.— Jau buvau netekęs vilties.
— Gražiai mane saugojai!
Automatų serijos vis stiprėjo, o paskui staiga nutilo; gatvėje sprogo granata, apnešdama jų veidus juodomis dulkėmis. Niekam nebuvo laiko. Netgi Novako pasiaiškinimui.
Puskarininkis ir abudu kareiviai, nieko nesuprasdami, vykdė leitenanto įsakymus: atidavė Kliosui ginklus ir dokumentus. Paskui Novakas įsakė jiems palaukti tarpuvartėje. Karininkai įėjo į vieno namo prieangį; netgi čia buvo girdėti motorų riaumojimas.
— Bėk,— pasakė Kliosas.— Aš lieku. Praneši, kad Ringo dokumentais domisi ir amerikiečių žvalgyba. Jie tikrai yra pilyje; pasistengsiu sužinoti tikslią vietą.
— Leiskite man pasilikti,— sušnibždėjo Novakas.
— Nesąmonė. Paglobosi puskarininkį ir tuos abudu. Reikia juos pasiųsti į užnugarį. Žiūrėk, kad nieko neplepėtų.
— Klausau.
— Dabar skubiai sakyk, kaip viskas buvo? ..
Novakas noriai viską papasakotų plačiau, bet dabar beliko keletas sekundžių. Tik rytą jam pavyko prasibrauti iki pulko vado; įėjo kartu su pasiuntiniu, kuris buvo pasiųstas iš bataliono, ginančio pietinę miestelio dalį. Priemiesčiuose jau griaudėjo vokiečių „Ferdinandai''. Telefonininkas ardė linijas, vadas ir štabo viršininkas, pasilenkę prie žemėlapio, į nieką nekreipė dėmesio.
Pagaliau jį pastebėjo majoras.
— Dar jūs čia?—suriaumojo.— Kad po penkiolikos minučių. .. Norite patekti į jų rankas? .
Novakas tučtuojau pranešė, kad gavo įsakymą pranešti pulko vadui apie uždavinį, dėl kurio čia prisiųstas.