— Reikėjo anksčiau,— pasakė majoras.— Dabar per vėlu. Nieko nenoriu žinoti. Pakankamai turiu savo bėdų.
Tarytum patvirtindamas jo žodžius, priešais štabą sprogo sviedinys. Sudžeržgėjo dūžtantys stiklai, į kambarį įsiveržė dūmai ir dulkės; žemėlapiai ir popieriai atsidūrė ant grindų.
Majoras nusikeikė, ir visi trys ėmė rinkti nuo grindų pulko kanceliarijos dokumentus. Stabo viršininkas grūdo popierius į dėžę. Novakas pakėlė nuo grindų sulamdytą lapelį. Pamatė porą žodžių vokiškai, dar nieko nesuprasdamas, perskaitė: „Kapitonas Hansas Kliosas... Ringo vaistinėje slapstosi vokiečių žvalgybos karininkas kapitonas Hansas Kliosas*'.
Novakas pajuto silpnumą. Pasirėmė į stalą.
— Kas čia yra?— paklausė.
— Šitas? А,— mostelėjo ranka majoras.— Įdomus dalykas. Kažkas pakišo skundą. Prie akmens pririštas lapelis. Atnešė sargybinis. Liepiau tą Kliosą atvesti, o jei nespėtų...
Novakas prarado savitvardą.
— Tamsta majore,— sušuko,— tai... išdavystė!
Ką jūs pasakėte?—patraukdamas dėklą ant pilvo, paklausė pulko vadas. .
— Tamsta majore, tasai Kliosas...
Majoras suprato.
— Tegu jus velniai! Negalėjote pasakyti.?! Bėkite, gal dar spėsite! —subliuvo majoras.
Suspėjo. Tačiau nenorėtų iš naujo išgyventi tų minučių; bėgo apšaudomos gatvės viduriu, negirdėdamas nei sprogimų, nei kulkų švilpesio. Kažkas šaukė „gulk", kažkas norėjo jį sulaikyti. Kai išgirdo motorų burzgimą ir šarvuočio patranka sugriovė kampinio namo sieną, nustojo vilties... Ir kaip tiktai tuomet...
Klioso nedomino Novako išgyvenimai. Juos greit įvertino.
— Tvarka,— pasakė Kliosas.— O dabar — dumk.— Jį tedomino tas apskundimas. Ana-Marija Elken veikė ryžtingai, jos požiūriu— tikslingai. Turėjo prieiti išvadą, kad vokiečių sugrįžimo atveju Kliosas jai bus pavojingas. Kliosas — kaip Ringo žmogus. Nusišypsojo. Jam labai magėjo neišvengiamas susidūrimas su panele Elken.
— Dumk,— pakartojo, o paskui švelniau pridūrė:—Pasistenk iš šio pragaro ištrūkti sveikas, norėčiau, kad grįžtumėte į armijos štabą.— Tai skambėjo nelabai švelniai, bet dabar Kliosas negalėjo surasti šiltesnių žodžių. Žinojo, kad jo laukia toks pat pavojingas žaidimas, kaip ir traukimasis su lenkų armija į šiaurę.
Jis stovėjo tarpuvartėje ir žiūrėjo į gatvę. Gatvė jau buvo tuščia. Novakas ir trys kariai dingo už kampo. Iš miglų, dūmų ir dulkių išlindo vokiečių tankas.
„Įvyko",— pagalvojo Kliosas ir patraukė ten, iš kur su grenadieriais artėjo paskutinysis kovojantis Reicho maršalas.
Miestas atrodė kitaip. Dingo baltos paklodės, langai buvo plačiai atverti. Turgavietėje plevėsavo vėliava su svastika. Kliosas vokišku munduru su kapitono antpečiais ėjo pamažu gatve, kuria prieš porą valandų traukėsi lenkų daliniai.
Netoli sugriauto mūro sankryžoje gulėjo moters lavonas. Kliosas matė, kaip vokiečiai į ją šaudė. Pulkininkas, su kuriuo jis kalbėjosi, trumpai pasakė: erschossen. Nespėjo paslėpti baltos paklodės. Esesininkai sulaikė transportą ir išvilko ją iš namų.
— Privalome būti negailestingi,— pasakė pulkininkas.— Prieš tai nebuvome pakankamai tvirti.
Tai buvo sunkus pokalbis. Dabar eidamas pamažu link Ringo vaistinės, aplenkdamas šarvuočius ir transportinius automobilius, Kliosas galvoįo, kad blogiausia jau praeityje. Šarvuočių divizijos pulkininkas, pas kurį jį nuvedė esesininkai, nebuvo nei lengvatikis, nei naivuolis. Jo sausame, tarsi sustingusiame, tikro prūsiško kareivos veide nieko negalėjai išskaityti. Kliosą jis priėmė lyg jo būtų laukęs.
Dabar, dar kartą analizuodamas pokalbio eigą, buvo beveik tikras: pulkininkas kažką apie jį jau žinojo. Patikrino dokumentus, o paskui pateikė visus būtiniausius klausimus: kuria kryptimi Kliosas brovėsi iš apsupimo, kokius priešo dalinius pakeliui sutiko, kodėl pasiliko Bišofsfeldėje. Kliosas atsakinėjo trumpai ir tiksliai. Pagaliau pasirodė, kad kažkada pulkininkas tarnavo 175-oje divizijoje ir tiksliai žino jos kadrus. Trumpai pakalbėjo apie Brunerį.
— Tai jūs nežinote, kas jam nutiko?—paklausė pulkininkas.
Kliosas pagalvojo, kad irgi norėtų sužinoti, pagaliau vylėsi,
jog Bruneris nespėjo pasiekti Šiornerio štabo.
— Nežinau,— atsakė,— ne kartu brovėmės.
Sunkiausiai sekėsi paaiškinti, kaip jam pavyko ištrūkti iš lenkų nagų. Kliosas turėjo geležinį principą: visuomet stengėsi, kad jo versija tiksliai sutaptų su tikrais faktais. Turėjo galvoje, kad pulkininkas gali ką nors apklausinėti iš Ringo namų, jeigu dar iki šiol neapklausinėjo. Tiksliai papasakojo apie areštą, pasakė, kaip jam pavyko pasprukti tuo metu, kai sviedinys pataikė į kampinio namo sieną.
— Esate laimingas,— burbtelėjo pulkininkas.— Kaip jūs manote, kas galėjo jus įskųsti?
Pulkininkas domėjosi Ana-Marija Elken. Žinoma, nepasakė, kad ši pavardė jam žinoma, bet jis vis vien paprašė Kliosą išvardinti visus, su kuriais teko susidurti Ringo namuose. Netgi buvo keista, kad fronto dalinio vadas reikalauja tokių smulkmenų. Kiekvienas jo žodis atrodė reikšmingas. Pagaliau pulkininkas pareiškė nukreipsiąs Kliosą į grupuotės štabą. Tik tada kapitonas išdrįso paklausti apie padėtį fronte. Prūsas pažvelgė į jį stikliniu žvilgsniu.
— Nėra jokios padėties,— burbtelėjo.— Jau nėra. Prašau susitvarkyti savo reikalus ir važiuoti į štabą.
Gavo uniformą, apsiskuto. Kai veidrodyje pamatė save su šia uniforma, jam pasirodė, kad žiūri į kažką svetimą. Taip tvirtai buvo įsitikinęs, jog daugiau neteks vaidinti šio vaidmens, o tuo tarpu vėl... Pagaliau uniforma kabojo lyg maišas, buvo per didelė, batai spaudė kojas.
Esesininkai iš transportinių automobilių nebesisveikino, dėjosi nepastebį karininko. Žiūrėjo į šiaurę, iš kur nuolat griaudėjo artilerijos kanonada. Dabar ji buvo žymiai arčiau, negu prieš valandą. Kaip ilgai dar taip tęsis? Savaitę? Dvi? Visiškai pakanka porai kartų žūti, o Kliosas neturėjo jokio noro žūti pergalės išvakarėse.
Sustojo prie Ringų namelio. Ką suras vaistininko namuose? Ar Ringo žmogus jau prisistatė dalinio vadovybei? O Ana-Marija?
Frontines duris rado atviras. Koridoriuje stengėsi elgtis kuo tyliau. Iš didžiojo kambario, vadinamo valgomuoju, sklido Bertos ir Ingos balsai. Kažkuri iš jų įjungė patefoną. Iš susidėvėjusios plokštelės sklido Hors Wessel Lied... Pora taktų, staiga nutrauktų traškėjimo.
— Kodėl išjungi?—pasigirdo Bertos balsas.
— Palik mane ramybėje.
— Nesidžiaugi?
— Nežinau,— atsakė Inga.— Man atrodo, lyg kažkas įėjo. Gal Ana-Marija.
— Geriau norėtum Klioso, ką?
Vadinasi, panelės Elken dar nėra. Kliosas paspaudė jos kambario durų rankeną. Durys nebuvo užrakintos, pagaliau čia durys nerakinamos.
Žvilgtelėjo į spintą, pamatė lagaminą, paslėptą po sofa. Nesunkiai jį atidarė, panaudodamas visraktį iš savo komplekto.
Skubiai tikrino, kas yra lagamine: tikėjosi rasti ką nors, galutinai patvirtinantį įtarimą ir išsklaidantį provokacijos galimybę. Baltiniai, kosmetika, skardinė dėžutė kavos, „Mein Kampf"... Lagamine nebuvo antro dugno. Tikrino visus daiktus iš eilės. Atidarinėjo lūpų dažus, apžiūrinėjo šukas, odekolono buteliukus. Nieko. Apžiūrėjo kavos dėžutę. Žinojo vokiečių, lenkų žvalgybos naudojamus būdus, su amerikiečiais iki šiol nesusidūrė, bet kuriuo atveju prieš juos neteko ką nors veikti. Vartydamas „Main Kampf", netyčia nustūmė ant grindų kavos dėžutę; ji nuriedėjo į vidurį kambario. Keldamas ją nuo grindų, jau žinojo... Atšoko šoninė sienelė ir pasirodė slėp-tuvėlė...
„Nelabai gudriai",— pagalvojo.
Pamatė plonutį mikrofilmo ritinėlį. Žinoma, reikėjo tiksliau patyrinėti, bet jau iš pirmo žvilgsnio galima buvo pastebėti kažkokių pramonės konstrukcijų nuotraukas. Pasilenkė prie lagamino, norėdamas bent šiek tiek patvarkyti daiktus, ir tą akimirką girgžtelėjo durys. Žaibiškai atsigręžė, bet ginklo išsitraukti nespėjo. Pagaliau nebuvo tikras, ar reikia. Tarpduryje stovėjo Ana-Marija, šturmbanfiurerio uniforma, su atstatytu pistoletu. !