— Mesk šį žaisliuką,— abejingai pasakė Kliosas.
— Jau spėjai pranešti, ką? Manei, kad leisiuos kaip idiote pačiumpama.
— Stebiuosi tavo drąsa,— dabar kalbėjo visiškai nuoširdžiai.— Kaip seniai tarnauji jankiams?
„Saus ar nešaus? Taip, būtinai šaus",— galvojo Kliosas. Sekundės ištįso lyg guma, o būklė atrodė beviltiška.
Matė Anos-Marijos ranką, pirštą ant nuleistuko ir...
Tuo momentu staiga atsivėrusiose duryse Kliosas pamatė Ingą. Stipriu smūgiu mergina išmušė Anai-Marijai iš rankos ginklą. Pistoletas nukrito ant grindų.
— Išgirdau,— sunkiai alsuodama pasakė Inga,— išgirdau jus sakant „Dirbi jankiams"...
— Ačiū, Inga,— tarė Kliosas, keldamas nuo grindų pistoletą.
Kliosas pažvelgė į Aną-Mariją. Labai norėjo pasakyti: „Matai, idiote, ką pridarei."
— Išgelbėjau jums gyvybę,— Inga labai laukė padėkos.— Taip džiaugiuosi, kad lenkai jus paleido.
— Pasprukau,— tepasakė Kliosas. Jis žaidė su Anos-Marijos ginklu, nenuleisdamas nuo jos akių. Ką pasakyti Ingai? Kad juokavo. Jokiu būdu nepatikės. Pagaliau Elken visai rezignavo ir nesiruošė gintis.
— Hitlerinė gyvatė,— sušnabždėjo, žiūrėdama į Ingą. Inga nekreipė į ją dėmesio.
— Jūs taip elgiatės... tarytum...— Inga nebaigė.— Juk jinai norėjo jus nušauti!
Tai buvo šventa tiesa, ši mergina išgelbėjo jam gyvybę.
„Sunku ir įsivaizduoti kvailesnę situaciją",— pagalvojo
Kliosas ir pabučiavo Ingai į skruostą. Išraudo.
Tuo momentu išgirdo burzgiant automobilį. Prie namų sustojo lengvoji mašina. Inga prišoko prie lango.
— Dėdė! —sušuko.
Ne, šito jau buvo per daug netgi Kliosui. Amerikiečių agentė, vokietė iš Vokietijos Merginų Sąjungos, gelbstinti jam gyvybę, ir pagaliau tas klastingas abvero lapinas, kurį nelengva apmulkinti. Jam į galvą lindo tūkstančiai sumanymų, bet nė vienas iš jų nebuvo vertas kiaušinio lukšto.
Inga išbėgo iš kambario, palikdama praviras duris; Ana-Marija, atsisėdusi ant kanapos, paprašė papiroso. Jai bent jau buvo vis vien! Vaidins savo paskutinį vaidmenį.
Kliosas stovėjo prie durų, girdėjo, kaip kalbėjosi Inga su Ringu — ne toks jau nuoširdus buvo tas jų pokalbis. Ponas pulkininkas netgi stengėsi būti malonus, bent jau iš pradžių.
— Kaip laikaisi, Inga? Sugrįžau anksčiau, negu buvau tikėjęsis.— Pasilenkė ją pabučiuoti. Mergina atšlijo.
— Nesiartink prie manęs!
Ringas buvo iš tiesų apstulbęs.
— Išprotėjai! Kas atsitiko?
— Tu šovei į senąją Martą!
Per atdaras duris IGiosas išvydo Ringo veidą. Pulkininkas buvo aiškiai užkluptas; tylėjo.
— Atsakyk,— pakartojo Inga,— šovei į Martą?
— Ji gyva?
— Nežinai? Įsakei gi šią naktį ją pribaigti.
— Ak taip,— Ringas vėl norėjo uždėti merginai ranką ant peties, bet Inga žaibiškai pasitraukė.— Gerai,— pasakė Ringas.— Paskui tau išaiškinsiu. Būk protinga mergina...
Kliosas pagalvojo, kad iš tiesų būtų protingiausia, jeigu Inga tylėtų, bet ji tylėti nenorėjo.
— Kaip tu gali taip kalbėti. Dėde, ji man viską pasakė!
Dar ir tas prisidėjo. Kliosas suprato, kad Ingos gyvybei
gresia pavojus; tą galėjai suprasti, pažvelgęs į Ringo veidą. Abvero pulkininkas jau kažką sprendė. Kliosas atlapojo duris ir atsistojo ant slenksčio. Jis nusprendė nutraukti šią sceną. Ringas jį iš karto pamatė.
— Kas čia toks?
— Tai kapitonas Kliosas,— atsakė Inga.— Jis dabar kaip tik šnekasi su amerikiečių žvalgu panele Elken. Tik ką išgelbėjau jam gyvybę, tačiau deramo dėkingumo nesusilaukiau. Ką ir kalbėti — puiki kompanija,— pridūrė.
— Eik į savo kambarį ir būk tenai,— griežtai pasakė Ringas. Paskui, nepasisveikinęs su Kliosu, įėjo į Anos-Marijos kambarį.
— Sveikinu jus, šturmfiureri Elken,— pasakė.— Prieš išvykstant iš Bišofsfeldės, susipažinome štabe. Prisimeni?
Ana-Marija ramiai žiūrėjo į Ringą, jos akyse sužibo kažkokios kibirkštys. Kliosui buvo įdomu, kaip elgsis ši mergina, ar suloš banką, ar bandys užginčyti.
— Kapitone Kliosai,— tik dabar Ringas kreipėsi į jį,— jūs pradėjote tardymą?
— Ne, dar ne. Norėjau pranešti...— nespėjo užbaigti. Ringas tarytum vėl užmiršo, kad jis čia.
— Mes su priešais nesiterliojame, panele Elken. Jūs vokietė?
— Ne,— Ana-Marija atsistojo.— Esu Amerikos žvalgybos karininkas.
Kliosas nejučiomis šyptelėjo. „Kolegė". Reikia pripažinti, kad drąsos jai netrūksta. Vadinasi, nusprendė sulošti banką. O Ringas? Kaip elgsis Ringas?
Ringas buvo apstulbęs. Tikriausiai tikėjosi, kad ji viską neigs ir maldaus. Tokie, kaip jis, atsidūrę nenumatytoje situacijoje, dažniausiai sutrinka.
— Štai kaip,— burbtelėjo,— amerikiečių žvalgybos karininkas. Nuo kada mūsų armijoje?—Nelaukdamas atsakymo, vėl kreipėsi į Kliosą.— Juos įkišdavo į SS, nes ten mums sunkiau pasiekiama. Tad kaip mes galėjome laimėti karą?
Nors padėtis buvo labai rimta, Kliosas vos susilaikė nenusikvatojęs. Pamanė, kad nenorėtų būti Ringo kailyje.
— Nesiruošiu atsakinėti į jokius klausimus,— pareiškė Ana-Marija.
— Aš išspausiu iš tavęs... Ko atvykai į Bišofsfeldę?
— Į pasimatymą su tavimi,— atsakė.
Vis tiktai ši mergina nepasimeta. Kliosas pasižiūrėjo į Ringo veidą — jis buvo purpurinis. Vis dėlto pulkininkas tvardėsi. Kliosas puikiai žinojo: jei tai būtų ne keturiasdešimt penktieji metai, Anos-Marijos Elken likimas būtų baisus. Žinoma, jinai irgi elgtųsi kitaip.
— Koks pasitikėjimas,— tik sušnabždėjo Ringas.— Mes jus atpratinsime nuo akiplėšiškumo, gražioji panele.
— Nespėsite. Mano šefai,— dabar Ana-Marija kalbėjo ramiai, rimtai,— man pavedė susipažinti su pulkininku Ringu. Tada štabe buvo pernelyg maža laiko geriau susipažinti.
— Įdomu.
— Mano viršininkai pasitiki pulkininko Ringo sveiku protu,— kalbėjo toliau Ana-Marija.— Pagaliau jie apie jus žino pakankamai ir vertina jūsų patyrimą, kurį jūs spėjote įgyti rytų fronte.— Kadangi Ringas tylėjo, pridūrė:—Duok man papirosą.
Kai Ringas nieko nesakydamas ištraukė iš kišenės pakelį ir padavė Anai-Marijai, Kliosas suprato, kad šioje situacijoje įvyko posūkis, kurio jis nenumatė ir kurio jis ėmė bijoti. Panelė Elken buvo apsukri lošėja, mokanti tučtuojau išnaudoti bet kurią situaciją.
— Edelsbergo pilyje,— Ana-Marija be įžangų ėjo prie tikslo,— paslėpei Vroclavo abvero įstaigos archyvą.
Ringas iš karto sureagavo. Sis kirtis pasirodė pernelyg stiprus. Atsegė dėklą ir griebėsi pistoleto. Kliosas tučtuojau irgi padarė tą patį, dar nežinodamas, kaip pasielgs, jei Ringas panorės šauti į merginą. Tačiau Ana-Marija elgėsi geriau, negu jis tikėjosi.
— Nekvailiok,— tepasakė.— Žinojai, kad Bišofsfeldė priklauso rusų zonai. Kaip galėjai tokius svarbius dokumentus paslėpti rusų panosėje? Norėjai archyvą jiems palikti, ar ką?—Dabar jinai stengėsi vaidinti tardytojo vaidmenį.
— Niekas nesužinos, kur archyvas, o tu žūsi.
— Niekai. Lenkai jį suras, o tave taip pat suras. Jie šiuo klausimu turi kitokį požiūrį, negu mano viršininkai. Jei archyvą perduosi mums, gausi neliečiamumo garantiją — tu ir tavo karininkas taip pat.
— Akiplėšiškumas! Nori suniekinti mūsų darbą? Už tuos popierėlius lenkai irgi noriai sumokės.