Kliosas priėjo prie lango. Jam kaskart vis labiau aiškėjo, kuo baigsis šis pokalbis. Dabar jis tegalvojo, kaip išsaugot archyvą ne tiktai nuo vokiečių, bet ir nuo amerikiečių. Ana-Marija Elken, kurią norėjo gelbėti ir kurią iki šiol laikė nenumatytu ir nereikalingu rūpesčiu, dabar darėsi grėsmingu priešininku.
Ji turėjo šansų. Ringas tikriausiai turi savo žinioje pakankamą apsaugą ir transportą, kad galėtų archyvą atkasti ir pervežti jį į teritoriją, kurią užims amerikiečiai. Šito Kliosas negali leisti. Bet kol tai įvyks, prieš tai Ringas privalo jį, Kliosą, patraukti į savo pusę: arba papirkti, arba likviduoti — kitos išeities nėra. Buvo tikras, kad netrukus pulkininkas panorės su juo pasikalbėti akis į akį.
Taip ir įvyko. Ingos dėdė nutraukė pokalbį su Ana-Marija, pašaukė Bertą ir liepė amerikietę uždaryti į sandėliuką, kurio durys į koridorių.
— Saugok ją, kad kartais nepaspruktų,— pasakė Bertai. O paskui paklausė:— O kur Senkąs?
— Nuo ryto nepasirodė,— atsakė Berta, uždedama sunkią ranką Anai-Marijai ant peties.
Liko dviese. Pulkininkas ilgai tylėjo, o paskui priėjo prie Klioso. Jo veidą nušvietė maloni šypsena.
— Nemažai apie jus esu girdėjęs, kapitone. Jūs, atrodo, puikus karininkas, vienas tų, kuriais galima pasikliauti. Iš kur jūs čia atsiradote?
— Prasibroviau iš apsupties.
— Taip, žinoma, bet kaip jūs atsiradote šiuose namuose?
— Buvau tikras, kad pulkininko Ringo giminės man suteiks prieglobstį.
— Tiktai tiek?
— Tiek.— Kliosas pastebėjo, kad pulkininko Ringo ranka slenka prie pistoleto dėklo. Įsikišęs ranką į kišenę, Kliosas atlaužė Valterio saugiklį.— Manau, ponas pulkininke,— šaltai pareiškė,— kad dabar jūs manęs neatsikratysite.
— Nesiruošiu,— atsakė Ringas, nenuimdamas rankos nuo dėklo.— Jūsų nuomonė?
SaVo huoihoilės neturiu. Esu vokiečių karininkas.— Tai nuskambėjo nelabai gudriai, bet Kliosui nieko kito nebeliko. Galėjo tik vaidinti padorų vokietį. Paradoksalių situacijų dienai
— Prašau nešimai vyti!—Ringas pakėlė balsą.— Abudu puikiai žinome, kad archyvas neturi patekti į lenkų rankas. Ten yra duomenų apie žmones, kurie dar gali būti naudingi. Turbūt jūs tai suprantate?
— Puikiai suprantu. Pradedu taip pat suprasti, kad jūs norite archyvą perduoti amerikiečiams.
Ilgokai truko tyla.
— Jūs matote kitą išeitį?—pagaliau paklausė Ringas.— Nežaistame gužynių. Karas artėja į pabaigą, arba įvyks netikėtas posūkis. Kas žino, anksčiau ar vėliau gal ši mergina bus mūsų sąjungininkė. ' .
„Štai ko tu tikiesi,— pagalvojo Kliosas.— Sena vokiečių svajonė pakeisti sąjungininką."
— Jūs tikite amerikiečių garantijomis?
— Aš niekuo netikiu. Bet jei yra koks nors šansas, tai tiktai šis vienas.
Ką galėjo padaryti? Reikėjo ir toliau vaidinti labai nedėkingą padoraus vokiečio vaidmenį.
— Paprasčiau šis šansas vadinasi išdavystė,— pasakė Kliosas.
Ar Ringas trauks iš dėklo pistoletą? Ne, nesiryžo; gana ramiai atsikirto:
— Nemėgstu skambių žodžių, Kliosai. Jūs šito nepasakėte.
— Gerai, nepasakiau.— Kliosas ruošėsi naujam vaidmeniui.— Suprantu, kad jūs privalote su manimi susitarti,— kalbėjo toliau,— nes atsitiktinai gana daug sužinojau. Betgi prašau man pasakyti, kokias aš turiu garantijas?
— Tokias pačias, kaip ir aš.
— Ne. Jūsų padėtis geresnė. Aš kalbu apie savo asmeniškas garantijas.
Dabar Ringas griebėsi dėklo. Kliosas buvo greitesnis. Jau laikė rankoje Valterį.
— Šaudau greičiau negu jūs,— pasakė.— Nemanau, pulkininke Ringai, kad toks klausimo išsprendimas jums būtų geriausias.
Ringas sunkiai atgavo pusiausvyrą.
— Abudu esame susinervinę ir nesivaldome. Pagaliau konkrečiai pasakykite, ko jūs norite?
— Garantijų,— pakartojo Kliosas.— Tokių, kurios užtikrintų, kad jūs nepanorėsite manęs atsikratyti. Kitaip sakant: prašau man tiksliai nurodyti, kurioje vietoje paslėptas archyvas.
— Esant kitokiai situacijai, įsakyčiau jus sušaudyti. Archyvą atkasime kartu. ,
— Man šito neužtenka, pulkininke. Jeigu nesužinosiu, kur yra archyvas, amerikiečių agentė kartu su atitinkamu pranešimu bus pasiųsta į Siomerio grupės štabą.— Kliosas šaltai šantažavo Ringą, visiškai nebūdamas tikras, kad šis šantažas bus iš tikrųjų rezultatyvus.
— Blefas,— burbtelėjo Ringas.
— Ne, prekyba. Privalau turėti garantiją, jog manęs jūs ne-paliksite be nieko.
— Vokiečių karininko garbės žodis.
Kliosas šį kartą tikrai nuoširdžiai nusikvatojo.
— Jūs, pulkininke Ringai, juokaujate.
— Archyvas Edelsbergo pilyje.
— Tą žino netgi amerikiečių žvalgyba,— atsakė Kliosas.
— Iš Ingos? Toji Marta viską išplepėjo... Ar Inga žino, kas pribaigė Martą?
— Ne, jinai nežino. _
— O jūs?
— Aš žinau. Nors šis žmogus gerai atliko savo vaidmenį, jūs jo nesibijote?
Tylomis žiūrėjo vienas į kitą. Sis žmogus, apie kurį dabar abudu galvojo ir kuris buvo kažkur šiame mieste, buvo pavojingas Ringui ir teikė tam tikrų šansų Kliosui... Taip, tikriausiai šansų, bet tokių, kurių jis nesiekia.
— Nesąmonė!—šūktelėjo Ringas. Jis nenorėjo paisyti jokių galimų komplikacijų.
— Tad kurgi yra archyvas?
Pulkininkas dar dvejojo.
— Gerai, pasakysiu. Edelsbergo pilies parke šešioliktojo amžiaus koplyčios rūsyje, fakanka?
— Įrodymas?
— Sį kartą, kapitone Kliosai, jūs juokaujate.
Ar laimėjo šį raundą? Nebuvo jokios garantijos, kad Ringas pasakė teisybę, o jeigu ir taip, tai kokiu būdu pasinaudos
šia informacija, kaip spės ja pasinaudoti, kol Ringas ir panelė Elken neišvežė iš ten dokumentų?
Iš šiaurės vėl pasigirdo galinga artilerijos kanonada; gatve važiavo vokiečių šarvuotosios patrankos, o iš paskos ėjo pėstininkai, bet kai Kliosas pasižiūrėjo pro langą, pamatė, kad šie pėstininkai atrodė žymiai prasčiau už dalinius, užimančius Bišofsfeldę. Tai buvo senyvi žmonės, kurie sunkiai vilkosi link mūšių, griaudėjančių nelabai toli nuo miesto.
Ringas įsakė Bertai atvesti Aną-Mariją. Vos įėjusi į kambarį, amerikietė iš karto susivokė, kad sandėris jau įvyko. Pasakė, kad noriai išgertų kavos ir dar ko nors stipresnio, nes sandėliuke buvo tvanku ir koktu. Kreipėsi tik į Ringą, laikydama jį šiek tiek pavaldžiu.
Kliosas nuoširdžiai stebėjosi jos pasitikėjimu savimi, o Ringas neprotestavo. Jis pakvietė Bertą ir davė jai nurodymus. Paskui susėdę už stalo pradėjo pokalbį apie konkrečius reikalus. Ana-Marija mėgo tikslumą ir dalykiškumą. Klausinėjo Ringą apie sunkvežimius, apsaugą ir galimumus važiuoti pietvakarių kryptimi. Išreiškė savo nepasitikėjimą, kad vokietis prastokai orientuojasi frpnto reikaluose, nežino, kur galima sutikti lenkų dalinius. Ringas netgi labai nedrąsiai, o paskui vis atkakliau grįždavo prie garantijų. Garantijos jį labiausiai domino.
— Pervešime archyvą ir pasiduosite į amerikiečių rankas,— šaltai pareiškė Ana-Marija.
— Mes turime būti tikri.
r— Niekas nėra tikras, pone Ringai, aš taip pat. Jūs gi neturite pasirinkimo.
— Galime kovoti iki galo,— pareiškė pulkininkas.
— Labai prašome,— Ana-Marija puikai vaidino abejingą.— Kovokite sau, jei turite noro, už fiurerį ir tretįjį Reichą.
— Galime sunaikinti archyvą ir likviduoti jus.
— Šitai jums irgi neapsimoka.
— Blefas!—sušnabždėjo Ringas.
— Visi truputį blefuojame,— nusijuokė Ana-Marija.— Mano jau bent neklastotos kortos.
Tuo metu Berta įnešė ant padėklo kavinuką, du puodukus ir du stikliukus. Ji nustebusi pasižiūrėjo į sėdinčiuosius prie stalo.