— Prašom atnešti indus trečiam asmeniui,— paliepė Ringas.
Tai buvo klaida. Kliosas iš karto suprato, kad pulkininkas Ringas padarė pirmą rimtą klaidą. Tereikėjo įsižiūrėti į Bertą, kad suprastum, kas dėjosi senos virėjos širdy. Netarusi nė žodžio, ji išėjo iš kambario, o paskui vėl sugrįžo ir padengė stalą trečiajam asmeniui.
Kliosas buvo beveik tikras, kad Berta, kuri prie lovos virtuvėje vėl pasikabino fiurerio portretą, dabar nueis į vokiečių komendantūrą prie turgavietės. Valandėlę dvejojo, ar ne-perspėti Ringo, bet suprato, jog tada jis padarytų klaidą. Pono pulkininko likimas jam visiškai neberūpėjo. Jam rūpėjo archyvas ir dar...
Žinojo, kad jam labai svarbu išgelbėti panelę Elken. O panelė Elken stengėsi jo visiškai nematyti. Ji taip pat nematė Bertos veide neapykantos.
„Mano sąjungininkė,— galvojo Kliosas,— pavojingas priešininkas, bet padarė pernelyg daug smulkių klaidų, kurios jai gali labai brangiai kainuoti."
Kliosas išgėrė savo stikliuką ir atsikėlė nuo stalo. Žengė prie durų.
— Kur jūs taip, kapitone Kliosai?— grėsmingai paklausė Ringas.— Netrukus, kai tik atvažiuos sunkvežimis, išeisime iš čia visi.
— Jūs jau spėjote iškviesti sunkvežimį?—nusijuokė Kliosas.
— Prašau tuo nesirūpinti.
— Dėl manęs, pulkininke Ringai, irgi galite būti ramus.
Inga buvo savo kambaryje. Kai Kliosas įėjo, ji pašoko staiga nuo sofos; akyse spindėjo ašaros.
— Duokit man ramybę! —sušuko.
Kliosas, atsisėdęs ant sofos, prisitraukė ją prie savęs. Jam buvo gaila šios merginos. Matė, kaip ji sielvartavo dėl Mar-tos Stauding mirties, paskui išgelbėjo jam gyvybę. Ją išauklėjo tėvas hitlerininkas, mokėsi hitlerininkų mokykloje ir vaikščiojo į Merginų sąjungos susirinkimus, bet vis vien joje dar liko šis tas, kas teikė vilčių...
— Matei Bertą?—paklausė.
Taip, virėja buvo užsukusi, o paskui išėjo į miestą. Labai neseniai. Su ja nesikalbėjo. Inga bendrai neturi noro su kuo nors kalbėtis; nori būti viena.
— Klausyk, Inga,— kreipėsi į ją Kliosas.— Eik iš čia. Išeik iš šitų namų ir pasislėpk pas kokią nors draugę, pas pažįstamus.
— Aš? Kodėl?—jos akys blizgėjo.— Kam šis rūpinimasis? Jūs vaidinate susirūpinusį manimi.
— Nevaidinu, mergužėle. Išgelbėjai man gyvybę, o dabar aš noriu tave išgelbėti. Tau gresia pavojus.
— Man? Duokit man ramybę. Aš jau niekuo netikiu. Tikėjau tėvu ir tikėjau dėde. Dabar jau man vis vien.
— Zinai, kodėl žuvo Marta?
Inga paslėpė galvą pagalvėje. Kliosas paglostė jos plaukus ir pagalvojo, kad daug reikės laiko ir pastangų, norint išgelbėti tokias merginas kaip ji.
— Marta per daug žinojo,— kalbėjo Kliosas pamažu.—Matė, kaip Ringas sušaudė darbininkus, o paskui — svarbiausia — kaip parke po koplyčia užkasė ryšulius.
— Netiesa!—sušuko Inga.— Sumetė ryšulius į požemius. Įėjimas kieme, į dešinę nuo vartų...— ji staiga nutilo, su išgąsčiu žiūrėdama į Kliosą.
Vis dėlto Ringas sumelavo; vadinasi, pulkininkas buvo nusprendęs Kliosą likviduoti, dar prieš išvežant archyvą. Vadinasi, Inga taip pat turi žūti.
— Dumk iš čia kuo greičiau,— pakartojo,— ir pasistenk iš namų išeiti taip, kad tavęs niekas nepastebėtų.
— Jūs pamišote,— sušnabždėjo Inga.
— Ne, nepamišau. Tu susidūrei su žmonėmis, kurie viską gali padaryti. Tas, kurs nužudė Martą, nepagailės ir tavęs.
— Kas pribaigė Martą?
Kliosas atsistojo.
— Inga, tu ir taip daug žinai. Dumk.
— Ne.
•— Tai žudikai.
— Apie ką jūs kalbate, kapitone?—staiga surimtėjusi labai ramiai paklausė Inga.— Ar jūs kalbate apie vokiečius?
— Taip,— atsakė Kliosas,— apie vokiečius.
Inga šoko prie durų. Sustojo tarpduryje ir klaikiomis akimis pasižiūrėjo į jį.
— Aš irgi vokietė, jūs taip pat. Turi būti vokiečių, kurie nežudo, nerengia sąmokslų su amerikiečiais, kurie nepardavinėja paslapčių, kurie kovoja...
— Inga!—sušuko.
Jos jau nebebuvo. Pamatė ją pro langą; bėgo gatvės viduriu turgavietės kryptim, tikriausiai į vokiečų komendantūrą. Šarvuočių dalinio kareiviai žiūrėjo į ją. Kliosas pagalvojo, kad vėl pralaimėjo; šios merginos jam nepavyko išgelbėti.
Kliosas išėjo į koridorių. Manė, kad nedaug liko laiko, iki pasirodys žmogus, kurį Ringas gerai pažinojo, bet nusprendė pamiršti. Žinojo, kad paskutinis veiksmas bus labai sunkus. Dar neturėjo jokio plano, tik porą sumanymų, kuriuos, susidarius tam tikroms aplinkybėms, galės panaudoti...
Priėjo prie Anos-Marijos kambario durų. Ringas kalbėjo su Ana-Marija gana garsiai, ir jis suprato beveik visus žodžius. Kalbėjosi apie jį.
— Kada Inga pasakė apie Edelsbergo pilį?— išgirdo Ringo balsą.
— Vakar vakare.
— Senkąs tada buvo?
— Buvo.
— O Kliosas?
— Taip pat.— Anos-Marijos balse jis išgirdo pašaipą.— Trūksta pasitikėjimo?—užklausė amerikietė.— Ir lojalumo stinga. Pagaliau jūsų armijai tai tipiška.
Ringas nusijuokė.
— Kliosas jau neišvys Edelsbergo pilies, mano brangioji.
Paskui Kliosas išgirdo Anos-Marijos juoką. Jis pajuto, kad
toks Anos-Marijos reagavimas jam nemalonus. O ko gi jis turėjo tikėtis? Kad jį užstos, gins nuo Ringo. Amerikietė neturėjo jokio pagrindo jausti simpatiją arba dėkingumą abvero karininkui Hansui Kliosui.
Sugrįžęs į Ingos kambarį, paliko duris praviras. Iš dėklo išsitraukė tarnybinį pistoletą, atlaužė saugiklį ir ėmė laukti. Buvo tikras, kad Ringas pradės jo ieškoti. Neapsiriko. Po valandėlės koridoriuje išgirdo žingsnius. Tušti namai turėjo pulkininką nustebinti.
— Berta!—sušuko Ringas.— Inga! Kur jūs esate?—O paskui:— Kapitone Kliosai!
14. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
209
Kliosas tylėjo. Laukė su paruoštu ginklu. Išgirdo Anos-Marijos balsą; susiorientavo po laiko.
— Atrodo, pulkininke, padarėme klaidą. Nereikėjo iš čia nieko išleisti.
— Nesąmonė!—subliuvo Ringas. Jis atidarinėjo iš eilės visų kambarių duris, Kliosas jį pamatė tarpduryje su pistoletu rankoje.
Sviedė į pulkininką kėdę, ginklas nuriedėjo grindimis, Ringas spėjo iššauti, bet jau nepataikė.
— Jūs apsirikote,— pasakė Kliosas.— Mane ne taip lengva likviduoti.
— Po valandėlės bus sunkvežimis,— Ringas stengėsi susitvardyti.— Važiuosime kartu. Jums, Kliosai, užtikrinu saugumą.
— Jūs jau niekur nevažiuosite, pulkininke Ringai.
— Kur Inga?
Kliosas gūžtelėjo pečiais.
— Bijausi dėl Ingos,— nuoširdžiai pasakė.— Jei nebus protinga. ..— nutilo. Duryse pastebėjo Aną-Mariją. Amerikietė iš karto susigaudę, kas čia įvyko.
— Vis dėlto jums nepavyko susitarti,— pasakė ji.
— Kapitonas Kliosas išprotėjo,— burbtelėjo Ringas.
— Pulkininkas Ringas nutarė mane likviduoti,— nusišypsojo Kliosas,— jūs taip pat tą žinojote. Bet nespėjo.
Amerikietė žiūrėjo į juos gana abejingai. Žiūrėjo į pisto* lėtą, visą laiką nukreiptą į pulkininką.
— Man, ponai, vis vien, kas perduos archyvą. Jei žinai,— kreipėsi į Kliosą,— kur jis paslėptas, nušauk Ringą ir važiuosime dviese.
— Kvailiai!—suriko Ringas.— Sunkvežimyje mano žmonės. O kur archyvas, žinau tiktai aš.
— Pulkininkas Ringas pamiršo tik porą smulkmenų,— tyliai ištarė Kliosas,— tokias smulkmenas, kaip Berta ir Senkąs.
— Pranešei?!—Atrodė, kad Ringas, nepaisydamas pavojaus, puls Kliosą.— Sis prakeiktas idiotas pranešė!
— Berta jau tikriausiai tai padarė.
Ana-Marija vis tiktai nusprendė įsijungti į žaidimą. Po truputį artėjo prie tos vietos, kur gulėjo nukritęs Ringo pistoletas. Pasilenkė.