— Nebandyk,— pasakė Kliosas,— nepatariu.
— Nori mus atiduoti į gestapo rankas?—Dabar ji žiūrėjo j kapitoną su neapykanta.
Atsakymas atrodė nebereikalingas. Pasigirdo motoro burzgimas, prie namo sustojo sunkvežimis, o netrukus subildėjo sunkūs žingsniai. Trinktelėjo frontinės durys.
Su šturmbanfiurerio uniforma tarpduryje pasirodė vaistininko padėjėjas — Vilhelmas Senkąs.
Kliosas pagalvojo, kad niekas taip nepakeičia vokiečių, kaip munduras. Tai buvo kitas žmogus, o iš tiesų tas pats, kuriam vakar Kliosas įsakė parodyti, kaip sveikinasi vokiečiai. Tai jį paliko pulkininkas Ringas saugoti Vroclavo abvero archyvą: Vilhelmas Senkąs nusprendė savo uždavinį įvykdyti iki galo. Stovėjo ant slenksčio, atsainiai laikydama pistoletą. Iš karto susivokė, kas čia darosi, ir jo veidą iškreipė grimasa, primenanti juoką.
— Ponas kapitonas Kliosas,— kalbėjo jis,— vis dėlto elgėsi kaip tikras vokietis... O tu, Ringai, išdavei. Nesitikėjau, jog neišlaikysi. Pasirodo, tau trūko tikėjimo fiureriu ir reichu.— Paskui jis kreipėsi į Aną-Mariją:—Nujaučiau, maita, kas tu tokia.
Ringas tylėjo. Vis tik nemokėjo iki galo vaidinti.
— Archyvas bus išsaugotas,— kalbėjo toliau Senkąs.— Tavo Inga,— vėl kreipėsi į Ringą,— negyva. Iš tiesų jos netgi truputį gaila, nes buvo padoresnė už tave. Turėjau pats ją likviduoti. Per daug žinojo.
Pulkininkas Ringas puolė ant grindų ir griebė pistoletą. Nespėjo. Vilhelmas Senkąs šovė nesitaikydamas.
— Toks išdavikų galas.
Kliosas žinojo, kad dabar jis šaus į Aną-Mariją. Ana-Marija irgi tai žinojo. Jos akyse Kliosas nepastebėjo baimės, tik nusivylimą. Atsirėmusi į sieną laukė. Šiaurėje vis smarkiau griaudėjo artilerija.
Kliosas žiūrėjo į Senko ranką ir pirštą ant nuleistuko. Tučtuojau reikėjo spręst. Jau nebebuvo laiko, tiesiog reikėjo taikliai šauti. Šovė taikliai.
Senkąs sudribo ant grindų, o Kliosas amerikietės akyse išvydo didžiulę nuostabą. Nuostabą, o paskui nesąmoningą džiaugsmą: ši moteris jau buvo spėjusi atsisveikinti su gyvenimu.
Pasigirdo žingsniai. Šenko žmonės, kuriuos šturmbanfiureris buvo palikęs prie sunkvežimio gatvėje, ėjo į vidų. Buvo dviese.
Kliosas žvilgtelėjo pro langą. Išvydo prie namų stovintį tuščią sunkvežimį. Ponas šturmbanfiureris atvyko ne su ypatingai gausia apsauga.
Anai-Marijai padavė Ringo pistoletą.
— Taikliai šauk, o paskui skubiai į sunkvežimį.
— Suprantu,— tyliai atsakė.
Kliosui buvo pažįstama būsena, kai sekundės slenka lyg minutės. Jau jie turi būti, turi įeiti į kambarį, girdėjo jų balsus koridoriuje. Žvilgtelėjo į Aną-Mariją. Si mergina mokėjo tvardytis. Jos rankose pistoletas nedrebėjo.
Štai jie! Ana-Marija ir Kliosas šovė vienu kartu. Esesininkai krito ant grindų.
Kambariai buvo pilni dūmų ir dulkių, per kuriuos nematė savo veidų. Juos išvydo tik atsidūrę ant plento į Edelsbergo pilį. Kliosas stipriau paspaudė akseliaratorių, plentas buvo tuščias, tvaskėjo besileidžiančios saulės spinduliuose.
Įvažiavo į pilies kelią, apaugusį senais medžiais. Kliosas sustabdė automobilį. Tiktai dabar galėjo ramiai užrūkyti papirosą. Pavaišino Aną-Mariją. Rūkė abu tylėdami; žiūrėjo į Edelsbergo pilį, ryškiai iškilusią mėlyno dangaus fone.
— Ką dabar manai daryti?—paklausė Ana-Marija.— Kokiu būdu pervešime archyvą į amerikiečių zoną?
— Juokaujate,— pasakė Kliosas.
Nustebusi pasižiūrėjo į jį.
— Nežinai, kur yra archyvas?
Kliosas prapliupo juoktis.
— Mieloji sąjungininke, archyvas paklius į patikimas rankas. Dar nesupratai?
Kliosas pamatė plačiai atvertas Anos-Marijos akis.
— Šį raundą pralošiau,— sušnabždėjo.— Bet žinai ką, Hansai, ar kaip tu ten vadiniesi, visiškai šito nesigailiu. Visiškai nesigailiu,— pakartojo.— Mums priklauso visa pilis. Einam?
Tai buvo tų atmintinų metų, kai baigėsi karas, gegužės pirmosiomis dienomis. Ilgai lauktas pavasaris staiga sušvito ir, tarytum norėdamas atlyginti beveik iki balandžio pabaigos užsitęsusius šalčius, staiga užgriuvo kaitromis.
Sutriuškintų divizijų kareiviai nusimetė jau nebereikalingas milines, ištisais būriais ėjo atsisagstę gelumbinius mundurus, lengvų palaidinių dar nebuvo gavę, nes netikėtas pavasaris užklupo intendantus nepasiruošusius. Pagaliau sunku dėl to stebėtis — artėjantis žlugimas, akivaizdus netgi didžiausiems apakėliams, buvo šio chaoso pakankamas pateisinimas. Tie, kurie dar prieš porą dienų gatvėse šaukė „heil", rėksmingais šūkiais slopindami savyje kylančią abejonę, dabar nesitarę ruošė baltas paklodes. Po poros dienų, pririštos prie šluotkočių, jos bylos, kad paranojiškiems svaičiojimams apie viso pasaulio nugalėjimą atėjo galas. Nors prie daugelio namų jau laukė nugalėtojų baltos vėliavos, nors kai kur buvo nukabinėti vado portretai ir iš viešų vietų pašalinti puošnūs „Mein Kampf" leidiniai, nors iš Vakarų buvo girdėti nenutrūkstamas, į ištisinį kamanių dūzgimą panašus šūvių ir sprogimų zvimbimas, šiame nedideliame vokiečių mieste vakarinės Vokietijos dalyje ir toliau tebeveikė žlungančio režimo organizuotos įstaigos.
Raudoname name prie katedros dar tebedirbo gestapas. Prie kreisleiterio įstaigos kabojo vėliava su svastika, o tvoros ir namų sienos buvo apklijuotos plakatais, raginančiais kovoti dėl kiekvieno namo ir gatvės, grasinančiais mirtimi kiekvienam, kas išdrįs suabejoti pergale. Tie grasinimai nebuvo tušti žodžiai. Juodomis gotiškomis raidėmis buvo atspausdintos „prakeiktų išdavikų ir vokiečių tautos priešų" pavardės. Tai buvo vokiečių kareiviai, kurie metė ginklus, arba seni ligoti žmonės, vengę eiti į folksšturmą.
Mokykloje įsikūrusiame štabe dirbo generolas Vilmanas, vadovaująs divizijai, tiksliau sakant, divizijos likučiams, kuriems
buvo patikėtas šio miesto gynimas. Jis nebuvo panašus į žmogų, pasiryžusį „kovoti iki galo".
Vilmanas pakilo iš fotelio, kuriame buvo užsnūdęs, patrynė pabrinkusias ir paraudusias akis ir ėmė gana nerangiai vilktis mundurą. Kliosui pagailo šio senio. Jis pasitraukė nuo lango ir padėjo generolui apsirengti.
Kliosas čia pateko atsitiktinai. Vienu iš paskutiniųjų lėktuvų, pakilusių iš apsupto Berlyno, jis ištrūko iš šio miesto, kurį tik pagal pavadinimą galiųia buvo laikyti miestu, o dabar priminė mėnulio paviršių. Lėktuve buvo pilna karininkų, kuriems pavyko iškaulyti fiktyvius paskyrimus į dalinius, kurie dažniausiai jau nebeegzistavo. Lėktuvas nusileido čia. Atsitiktinis sunkvežimis jį atvežė iš aerodromo į centrą, kuriame karą tepri-mine girgždantieji po kojomis stiklai, kažkokios evakuotos įstaigos išmėtyti popiergaliai, skraidančios išardytų pagalvių plunksnos. Namai stovėjo nepaliesti.
Kliosas kaip tik galvojo, kad reikia kaip nors sukombinuoti kokį nors automobilį arba motociklą, kad kuo greičiau patraukus į rytus, arčiau savųjų. Susitikimas su amerikiečiais, kurie netrukus bus čia, jo visiškai neviliojo. Norėjo sugrįžti ir jau visam laikui atsikratyti nekenčiama unilorma. Ir vis tiktai pasiliko. Praeidamas pro skelbimų stulpą, aplipintą pranešimais, automatiškai žvilgtelėjo į afišas. Pavarde didžiausios afišos pabaigoje privertė jį nuo pat pradžių perskaityti visą skelbimą: „Jokios kapituliacijos. Kovojame iki paskutinio kareivio. Fiurerio įsakymu neužleisime nė sprindžio žemės, kol bus gyvas bent vienas vokiečių kareivis. Įvykdysime savo pareigą. Mirtis išdavikams ir dezertyrams 1 Mano įsakymu šiandien pakarti trys išdavikai. Kitų laukia irgi toks pat likimas, ыь giupenuureris Volfas."
Jeigu šį atsišaukimą pasirašė SS grupenfiureris Volfas, vadinasi, jis yra čia, o šis faktas keičia Klioso planus. Vienas iš paskutiniųjų jam Centro patikėtų uždavinių buvo kaip tik patikslinti keliolikos karinių nusikaltėlių buvimo vietas. Jie už savo nusikaltimus turės atsakyti prieš Lenkijos teismą. Šiame sąraše buvo ir Volfas. Jis užėmė vieną svarbiausių šio sąrašo pozicijų. Taigi ne dabar, dar kol kas Kliosas negali nusivilkti savo tamsiai pilko munduro. Privalo įvykdyti paskutinį, turbūt iš tiesų paskutinį, Centro uždavinį.