Nesunkiai surado štabą ir prisistatė generolui Vilmanui. Senas žmogus su kažkokiu augliu kairėje kaklo pusėje vengė nereikalingų klausimų.
— Man reikalingas ryšių karininkas, jūs pasiliksite pas mane,— pasakė jis vakar.
Visą naktį generolas važinėjo Klioso vairuojamu motociklu išilgai fronto ir stengėsi susiorientuoti, kuo disponuoja jo vadovaujamas junginys, kuris štabo dokumentuose buvo vadinamas divizija. Dabar, valandžiukę numigęs, jis vėl turi noro pasivažinėti. Negi jis iš tiesų šiame mieste ruošėsi gintis?
Buvo žinortia, kad vakar amerikiečiai užėmė vietovę už dvidešimt penkių kilometrų į vakarus nuo šio miesto ir sustojo, nors nesutiko jokio pasipriešinimo. Bet tai žinoma jankių sistema. Turi programą ir ją vykdo pedantiškai, tarytum dienos užduotį fabrike. Šiandien, o vėliausiai rytoj, atsibels ir čia.
Generolas apsigaubė odiniu apsiaustu be jokių karinių ženklų ir pasistūmėjo į priekį.
— Kur, pone generole?— užvedęs motociklą, paklausė Kliosas.
Generolas smakru parodė kryptį. Kliosas iš karto paleido
motociklą dideliu greičiu, bet nuvažiavus ne daugiau kaip tris šimtus metrų, Vilmanas liepė sustoti. Tai buvo maža trikampė aikštelė prie pašto. Toliau, kur aikštelė buvo platesnė, stovėjo keletas tankų. Keletas tankistų padrikai gulėjo dengiama spalva nudažytų savo milžiniškų tankų šešėlyje, kiti iki pusės nusirengę prausėsi prie seno vandens siurblio. Kažkoks kareivis, nusimetęs marškinius, atidžiai apžiūrinėjo marškinių siūles, kitas, pasidėjęs po galva odinį šalmą, šildėsi saulėje.
— Kas yra, po velnių? Kodėl stovite?—gergždžiančiu balsu riktelėjo generolas.
— Kokio šūdo čia tau reikia?— pasakė vienas tankistas, o kai generolas praskleidė odinį apsiaustą ir jis pastebėjo generolo antpečius, pasitaisė:— Kokio šūdo jums čia reikia, pone generole?
— Kliosai! — sušuko generolas nesidairydamas,— užsirašyk šio nepraustaburnio pavardę ir laipsnį.
— Nagi prašau rašyti, kapitone. Kodėl jūs nerašote? Pulkininkas Liuckė, šarvuočių brigados, šiuo metu susidedančios iš penkių „tigrų", vadas, apdovanotas geležiniu kryžiumi su ąžuolo lapais, tris kartus sužeistas,— prapliupo isterišku juoku.— Prašau rašyti!
— Jei tučtuojau nepajudėsite,— putojo Vilmanas,— įsakysiu sušaudyti be teismo.
— Pajudėsime,— atsakė pulkininkas Liuckė, staiga nusiraminęs. Perbraukė delnu sau per veidą, dar labiau išsiterliodamas.— Liepsiu žmonėms į bakus prisipilti vandens. Jei varikliai veiks — važiuosime, nes benzino neturime nė lašo.
Vilmanas apsisuko ir nesakydamas daugiau nė žodžio ėjo prie motociklo. Kai atsisėdo į priekabą, Kliosas pamatė jo veidą. Senis verkė.
„Penkerius metus,— pamanė Kliosas,— penkerius metus laukiau šio momento."—Dabar gailesčio nebejautė.
Atsidūrė pagrindinėje gatvėje. Tilto kryptimi bėgo keliolika paauglių hitlerjugendų uniformomis, kiekvienas iš jų po pažastimi nešėsi po didžiulę prieštankinę miną. Kliosas, aplenkęs vaikus, užvažiavo ant šaligatvio, užtverdamas jiems praėjimą. Nušoko nuo motociklo. Vyriausias, bėgantis priešaky, galbūt turėjo šešiolika metų, o likusieji ne daugiau kaip trylika keturiolika.
— Kur?—paklausė Kliosas. *
— Gavome įsakymą nepraleisti amerikiečių prie tilto,— prieš Kliosą pasitempė vyresnysis.— Atrodo, priemiestyje jau pasirodė amerikiečių tankai.
— Grįžkite,— ramiai pasakė Kliosas.— Aš atšaukiu tą įsakymą. Kas įsakė?
— Grupenfiureris Volfas,— šūktelėjo vyresnysis.— Kovojame iki paskutinio žmogaus.
— Aš esu šio miesto gynybos vadas,— už Klioso nugaros nepastebimai atsistojo generolas,— o jūs nesate kareiviai. Esate saujelė apmulkintų snarglių. Jūsų minos jau nieko nebeišgelbės. Iš jūsų tankai tik gali padaryti marmeladą. Grįžkite namo ir kad nė vienas iš jūsų nedrįstumėt iškišti nosies iš po duknų.
— Betgi fiurerio įsakymas,— suspiegė mažas akiniuotis.
— Skaičiuoju iki trijų,— pasakė Kliosas.— Sudėkite minas prie sienos ir patys dumkite namo. Priešingu atveju,— jis ėmė graibytis apie diržo sagtį.— Priešingu atveju kiekvienas gausite per nuogą užpakalį po dešimt diržų.
Vaikai guldė minas prie sienos. Vieni delsdami, kiti su palengvėjimu.
Generolas atsigręžė, jam užkliuvo kažkas kabantis parduotuvės vitrinoje. Su pasibjaurėjimu nusisuko. Kliosas išvydo kareiviškus batus. Ant kablio, kuris kadaise laikė išorinę užuolaidą, kabojo žmogus suplyšusią kareivio uniforma. Kažkas nuo jo munduro nudraskė antpečius, nuplėšė virš kišenėlės buvusį hitlerinį erelį. Prie purvinų pakaruoklio batų buvo prisegtas lapelis: „Pakartas grupenfiurerio Volfo įsakymu. Toks likimas laukia visų dezertyrų.11
Motociklas staiga truktelėjo pirmyn, bet netrukus pradėjo čiaudėti, kol pagaliau visai nutilo.
— Pone generole, nėra benzino.
Mostelėjęs galva, Vilmanas patraukė į štabo pastatą. Tylomis praėjo pro apdriskusį folksšturmo kareivį, kuris, rūkydamas papirosą, kalbėjosi su kitu sargybiniu, tarytum jis iš viso nepažintų šio senio su odiniu paltu. Tik atsidūręs savo fotelyje, netgi nenusimetęs apsiausto, generolas griebė butelį, vienu mauku išgėrė pusę stiklinės alkoholio ir tik tada kreipėsi į Kliosą:
— Jūs pažįstate tą Volfą?
— Ne,— atsakė Kliosas.— Atrodo, vakar atskrido iš Berlyno.
— Jūs irgi atskridote iš Berlyno.— Ilgokai patylėjo. Pastūmė Kliosui butelį ir storo stiklo stiklinę.— Panašu, jog jis ruošiasi ginti šį miestą.
— Atrodo, amerikiečiai už penkiolikos kilometrų,— pasakė Kliosas.— O jeigu vaikai sakė tiesą, netrukus čia atvyks parlamentarai. Jeigu tada bus paleistas bent vienas šūvis...
— Užteks!—netikėtai pašoko Vilmanas. Rėžė kumščiu į stalą, net suskambėjo stiklai.— Užteks šių kiaulysčių. Daugiau nebus paleistas nė vienas šūvis! —Keletą kartų perėjo įstrižai kambarį, automatiškai pasukinėjo radijo imtuvo jungiklį.
— Kliosai, ar yra koks nors šansas susisiekti su armijos štabu?— paklausė. Iš radijo pasigirdo trankus maršas, kuris nustelbė Klioso atsakymą. Senis, priėjęs prie aparato, pritildė muziką.
— Nuo vakar radistai negali užmegzti ryšio. Mūsų banga dirba kažkokia rusų radijo stotis.
— Tada pats nuspręsiu,— Vilmanas taip kalbėjo, tarytum jau buvo nusprendęs. Norėdamas kažką dar pasakyti, atvėrė lūpas, tačiau staiga rankos mostu liepė Kliosui tylėti. Prikišo ausį prie radijo imtuvo. Sustiprino garsą.
— Čia Hamburgo radijas. Čia Hamburgo radijas.— Diktoriaus balsas buvo pakilus ir pompastiškas.— Į visus vokiečius, į visą vokiečių tautą, į karius ir civilinius gyventojus. Netrukus paskelbsime svarbų ir iškilmingą pranešimą...
Sugaudė būgnai ir trimitai. Kliosas atpažino Bruknerio VII simfonijos pirmuosius taktus. Muzika pamažu tilo. Jos fone tas pats iškilmingas diktoriaus balsas:
— Šiandien anksti rytą užbaigė gyvenimą didžiojo Vokietijos reicho fiureris Adolfas Hitleris. 2uvo savo poste iki galo kovodamas prieš bolševizmą. Žuvo, kaip ir dera kareiviui, gindamas su ginklu rankoje Vokietijos sostinę — Berlyną. Fiurerio testamento pagrindu valdžią perima admirolas Denicas. Didysis admirolas Denicas nuo šiandien yra Reicho prezidentas, kanclerio postą užima daktaras Gebelsas, reichsleiteris Bormanas paskirtas partijos ministru, o Seis-Inkvartas—užsienio reikalų ministru. ,