Kažkoks traškesys nustelbė tolesnius diktoriaus žodžius.
— Pagaliau galas,— pasakė generolas.— Galas,— pakartojo.— Priimsiu amerikiečių sąlygas. Pagaliau,— nervingai nusijuokė,— jie teiškels vieną sąlygą: besąlyginę kapituliaciją.
— Bet kol atvyks jų parlamentarai, grupenfiureris Volfas spės pasiųsti mirčiai į nasrus keletą šimtų apmulkintų vaikėzų,— atsiliepė Kliosas.— Šiame mieste dar yra truputis žibin-tinių stulpų, ant kurių galima karti kareivius, kuriems jau įkyrėjo šis pragaras.
— Galas, Toks galas...— tarytum sau kalbėjo generolas. Atrodo, kad Klioso jo žodžiai nepasiekė. Ir vis dėlto turėjo juos išgirsti.— Daugiau nė vienas vokietis,— pakartojo,— nežus šiame mieste. Duodu jums žodį.— Grįžo prie fotelio ir pats ėmė pilti į stiklus.— O dabar,— pasakė,— noriu jus kai ko paprašyti. Galėčiau jums įsakyti, bet noriu, kad jūs tai laikytumėt mano prašymu. Surinkite kuo daugiau žmonių, sukvieskite kas ten bebūtų, kad tik su ginklais. Tankistus nuo pašto, pionierius, kurie šlaistosi prie švento Sebastijono bažnyčios. Jei pasakysite, koks reikalas, visi eis su jumis. Apsupsite tą aukštą raudoną pastatą prie katedros, ten dabar sėdi tie iš SD, ten turi būti grupenfiureris Volfas. Niekam neįeisite išeiti. Aišku?
— Taip,— atsakė Kliosas.— Aišku, tik truputį pavėluotai.
Vilmanas sumirksėjo tarytum nesuprasdamas.
— Fiurerio mirtis mus atleidžia nuo priesaikos. Aš pasirašysiu miesto kapituliacijos aktą ir perduosiu juos amerikiečiams. Volfui atimsiu galimybę veikti. Tai bus jankiams mano asmeninė dovana. Anksčiau ar vėliau jie turės suprasti, kad veriiiachtas visuomet prieš šiuos pasiutusius šunis.
— Visuomet?—Kliosas neslėpė ironijos.— Nuo tada, kai paaiškėjo, kad karas pralaimėtas.
— Kapitone Kliosai, už tokias kalbas...
— Bet jūs gi, pone generole, prisiekėte, kad šiame mieste nežus nė vienas vokietis.
— Esu pavargęs,— mostelėjo ranka,— jūs taip pat pavargęs. Visi esame labai pavargę. Amerikiečiai turėtų mus kitaip traktuoti, negu tuos iš SS. Kapituliuosime, nes tolesnė kova neturi prasmės, bet tai bus garbingas kapituliavimas.
— Pone generole,— nutraukė jį Kliosas,— prie vietinio ginklų fabriko yra nedidelė belaisvių stovykla. Ten laikoma apie penki šimtai belaisvių, dirbančių tame fabrike, daugiausia lenkų, rusų, bet yra ir italų. Stovyklą saugo esesininkai. Fabrikas yra Volfo žinioje. Jei nespėsime sutrukdyti, bijausi dėl tų žmonių gyvybės.
— Pirmiausia raudonasis pastatas, o paskui stovykla. Nuginkluosite sargybą. Armija kovojo ir tiktai armija gali tartis su amerikiečiais. Jūs girdite, Kliosai?
Tačiau kapitono Klioso jau nebebuvo. Išbėgo vykdyti paskutinį savo vokiškųjų viršininkų įsakymą,— ir įvykdys jį tiksliai ir iki galo.
2
Visi keturi sėdėjo gestapo rūmų požemiuose, rūsyje, į kurį per pastaruosius vienuolika metų buvo grūdami iškankinti kaliniai, laukiantieji arba mirties, arba persiuntimo į koncentracijos stovyklą. Šie požemiai galėjo būti paskutinė šio miesto tvirtovė. Tai ir viskas, kas jiems beliko. Jau žinojo, kad pabėgti neįmanoma. Tiesa, įžvalgusis šturmbanfiureris Olersas už centrinio apšildymo krosnies buvo paslėpęs keletą vermachto eilinių kareivių uniformų, bet puikiai suprato, kad šansų jie turi nedaug. Tatuiruotė, rodanti, kad jie savo kraujo grupe priklauso „geriausiųjų ir ištikimiausių jų" kastai, juos iš karto demaskuos. Pagaliau juos čia visi pernelyg gerai pažinojo.
Esesininkas su ceratiniu apsiaustu, sunkiai prasispraudęs pro* siauras duris, iki pusės apkrautas smėlio maišais, raportavo:
— Pone šturmbaniiureri,— kreipėsi į Farenvirstą,— nuolankiai pranešu... ^
— Baik su tais kvailiojimais ir užmiršk, kas iš mūsų kokį turėjo laipsnį. Kalbėk!
— Vermachtas apsupo pastatą,— pasakė esesininkas.— Užbarikadavo pagrindinį įėjimą.
— Ką darome?—paklausė Vormicas.— Perbraukė delnu rudais šeriais apžėlusį skruostą. Mostelėjęs ranka, liepė esesininkui pasišalinti.
— Ponas generolas Vilmanas nori prisigerinti amerikiečiams,— tarė Olersas.
— Tas aišku,— linktelėjo galva Vormicas.— Bet tai nekeičia padėties. Vis vien reikia kažką daryti. Ką jūs siūlote, fon Le-bofai?
— Bijausi, jog paskubėjome su tais belaisviais. Jei Vilmanas mus parduos amerikiečiams, teks už tai atsakyti.
— Lebofai, ką jūs čia plepate, kokius niekus rezgate? Toks gi buvo įsakymas. Grupenfiurerio Volfo įsakymas. Mes negalėjome niekur kištis. Belaisvius sušaudyti grupenfiureris tiesiog įsakė vykdytojams. Mes netgi nežinojome. Jūs pamiršote, ar kokį velnią?
— Teisingai.— Farenvirstas perbraukė ranka per neskustą skruostą.— Tevykdėme įsakymus, už savo viršininkus neatsakome. Tegu suranda grupenfiurerį Volfą.
— Jau metai,— prunkštelėjo Olersas,— jis figūruoja visuose vadinamų karinių nusikaltėlių sąrašuose. Teismas, po to mirtis.
— Pirmiausia reikia jį sugauti,— pertraukė Vormicas.— O tai nebus paprasta. Ar jūs nemanote, ponai, kad šoferis, atvežęs jį vakar iš aerodromo,— jo veidą iškreipė šypsena,— turi žūti dar prieš įžengiant čia amerikiečiams, o taip pat ir raštininkas, kuris galėjo ką nors žinoti apie grupenfiurerį.
— Šio reikalo imsiuosi aš,— fon Lebofas pakilo nuo dėžės, ant kurios sėdėjo, išsitraukė iš dėklo revolverį. Nuėjo prie siauro durų plyšio, apkrauto smėlio maišais.— Pasvarstykite, mieli bičiuliai,— dar pasakė jis,— bet, mano nuomone, šioje būklėje, kurioje dabar atsidūrėme, gintis nėra prasmės. Reikia pagalvoti apie save, gelbėti kas dar įmanoma.
— Teisingai,— linktelėjo galvą Farenvirstas.— Iškeliame baltą vėliavą ir — jokių didvyriškų veiksmų. Pasiūlysime amerikiečiams lojalų bendradarbiavimą. Pasakykime jiems viską, ką žinome apie grupenfiurerį Volfą. Pagaliau nėra jokio reikalo toliau jį slėpti.
Kliosas žvilgtelėjo pro koridoriaus langą į buvusių kareivinių kvadratinį kiemą. Amerikiečių leitenantas stovėjo ant savo džipo laiptuko, tarytum priimdamas trejetais išrikiuotų vokiečių kareivių paradą. Jie buvo be diržų, bet su šluotomis ir kibirais. Mostelėjo jiems, ir tie žengė artyn, aukštai keldami kojas, lyg parado marše. Kai būrys sustojo prie amerikiečių leitenanto automobilio, pakilo dulkių debesys. Netrukus čia bus atliekama per tris dienas susidariusi tradicinė ceremonija. Leitenantas Luisas (pirmą dieną jiems prisistatė per vertėją) paims iš džipo kartoninę dėžę su šokoladu ir papirosais, ir padalins pasižymėjusiems šluojant kiemą, plaunant laiptus ir dirbant kitokius darbus, kuriuos su didžiausiu išradingumu sugalvodavo amerikietis stovyklos komendantas.
Kliosas nusigręžė nuo lango. Šių žmonių pažeminimo vaizdas jo nedžiugino taip, kaip jis tikėjosi. Labai greitai visa tai tapo kasdieniniu ritualu, kažkuo, kas šalia tris kartus duodamo maisto sudaro monotonišką belaisvio dienos ritmą. Prieš keturias dienas, vykdydamas paskutinį generolo Vilmano įsakymą, jis apsupo raudonąjį pastatą prie katedros, o šiandien... Mintimis grįžo prie tų, prieš keturias dienas buvusių įvykių. Šio vaizdo jis nepamirš niekada. Labiausiai jam įstrigo ne tas momentas, kai generolas Vilmanas, savo štabo karininkų apsuptas, prie turgaus aikštės pasistatęs stalą, laukė amerikiečių karininkų, kurie turėjo priimti jo kapituliaciją; ir ne tas reginys, kai jis nusisegė. diržą su dėklu ir padavė jį amerikiečių kapitonui, kuris nelabai žinojo, ką su juo daryti; netgi ir ne tai, kai šį generolo simbolinį gestą pasekė kiti; čia kas akimirką vis didėjo ir didėjo šautuvų, kulkosvaidžių, automatų ir revolverių krūva; jie buvo metami be tvarkos, bet kaip, su daugelio neslepiamu džiaugsmu, kad štai jau baigėsi ši kiaulystė, o jie liko gyvi. Labiausiai Kliosas buvo sukrėstas tada, kai iš skersgatvio lyg vogčiomis į turgavietę įslinko pirmasis amerikiečių tankas, o tada vienu metu tarytum pagal komandą iš visų langų suplevėsavo baltos vėliavos, padarytos iš paklodžių, staltiesių, pririštų prie meškerkočių, šluotkočių.