Kliosas tada pagalvojo, kad verta buvo išlikti gyvam per šį karą vien dėl to, kad visa tai pamatytų.
Tai buvo prieš keturias dienas, o užvakar naktį aidėjo jų džiaugsmingos dainos. Amerikiečiai šventė pergalę. Kliosas ne taip vaizdavosi šią dieną. Galvojo būsiąs tarp savųjų: suprantama, kad nesunkiai galėjo išvengti nelaisvės ir pirmomis valandomis, kai įžengė amerikiečiai, galėjo prasibrauti per Elbę. Nuo jos buvo aštuoniasdešimt kilometrų. Nors ir traukė pas savuosius, nusprendė pasilikti. Mat jis priėjo išvadą, kad būdamas šiose kareivinėse, dabar paverstose belaisvių stovykla, kur jie visi patalpinti: eiliniai ir karininkai, vermachtas ir SS, o taip pat keletas civilių — burmistras, kreisleiteris ir dar kažkas — galbūt galės surasti grupenfiurerį Volfą. Iš keleto atsitiktinai išgirstų Olerso ir Farenvirsto pokalbių padarė išvadą, kad Volfas yra stovykloje. Tačiau keisčiausia, kad joks karininkas, kuriuos lyg tarp kitko apie tai klausė, nebuvo matęs grupen-fiurerio.
Kliosas vėl pažvelgė pro langą. Apdovanoti kareiviai su savo laimikiu išlakstė ir turbūt dabar koridoriuje prie išviečių prekiauja papirosais ir šokoladu, nes stovykloje tučtuojau susidarė juodoji rinka. Tie, kuriems neužteko papirosų arba kuriuos leitenantas Luisas nelaikė vertais dovanos, pavieniai arba grupėmis slankiojo po didžiulį kiemą. Kliosas pamatė, kad prie vartų pakilo šlagbaumas ir juodaodis sargybinis su baltu šalmu abuojai atidavė pagarbą įvažiuojančiam automobiliui. Jis taip pat pamatė, kad iš pastato, kur buvo apsistoję amerikiečiai, išbėgo leitenantas Luisas, kurio charakteringą stambią figūrą Kliosas pažino iš tolo. Jis dabar purtė rankas dviems karininkams, besiropščiantiems iš automobilio.
Nusigręžęs nuo lango, Kliosas nuėjo į salę, kurioje jau trys dienos kaip nakvoja. Griuvo ant čiužinio, netgi neatsiliepdamas į draugišką tankistų pulkininko kalbinimą, to paties pulkininko, kuris prieš porą dienų taip jau nepagarbiai elgėsi su generolu Vilmanu. Senis iki šiol šito neatleido, bet pulkininkas Liuckė dėl to nelabai jaudinosi.
— Ar jūs, Kliosai, nesuloštumėte su manimi vieną partiją?— pakartojo.
— Gal vėliau,— atsakė.
— Blogai jaučiatės?—užklausė pulkininkas.— Geriausia priemonė— viena partija šaškėmis.
Pirmą dieną Liuckė susirado kažkokią lentą, ant kurios išpaišė kvadratus, prisirinko sagų, vienintelių prekių, kurių stovykloje galėjai rasti kiek nori, ir dabar visus kankino, siūlydamas sulošti partiją. Blogiausia, kad jis lošė labai blogai, nuolat kartodamas tas pačias klaidas.
— Mums nevalia pulti į neviltį,— pareiškė jis iškilmingai,— pamėgdžiodamas senatvišką gergždžiantį Vilmano balsą.— Turime galvoti apie Vokietijos ateitį.
— Jeigu jūs, Liucke, žinotumėt, kad iš tiesų taip,— išgirdo Kliosas už nugaros. Jų salės tarpduryje kaip tik pasirodė generolas, kuriam buvo tučtuojau grąžintas diržas, kai jis buvo paskirtas vokiečių stovyklos viršininku.
— Senas idiotas,— burbtelėjo Liuckė, nusisukdamas nuo Vilmano. Generolas apsimetė neišgirdęs.
— Kapitone Kliosai,— tarė generolas,— norėčiau su jumis truputį pašnekėti, bet pageidaučiau...— iškalbingai pasižiūrėjo į nusigręžusį pulkininką.
— Jeigu eitų kalba apie pono generolo vakarykštį pasiūlymą, tai ryžtingai atsisakau,— atsakė Kliosas. Kai amerikiečių leitenantas pasiūlė Vilmanui stovyklos vyresniojo pareigas, jis tučtuojau kreipėsi į Kliosą, siūlydamas būti jo ryšių karininku pasitarimams su amerikiečiais. Jam atrodė, kad vokiečių generolui visiškai netinka žemintis, tiesiogiai kalbantis su kažkokiu leitenantėliu, nors ir nugalėtojų armijos atstovu. Tada Kliosas atsisakė, bet Vilmanas neįsižeidė. Su kapitonu jis pabendravo ne ištisas dvi paras, bet spėjo pajusti jam simpatiją.
— Ne, Kliosai,— atsakė generolas,— prie ano reikalo nesiruošiu grįžti, bet vis dėlto man bus malonu, jei jūs sutiksite su manimi pasivaikščioti.
— Nereikia,—rąžydamasis atsistojo Liuckė, pasikasė savo apžėlusią krūtinę: mundurą buvo apsivilkęs ant pliko kūno.— Galite pasikalbėti čia, o aš eisiu truputį prasivėdinti.— Išsitraukė iš po pagalvės šaškių lentą, maišiuką su sagomis ir netikėtai stuktelėjo prieš Vilmaną kulnimis.— Pone generole, prašau leisti išeiti! — subliuvo, pridėdamas ranką prie smilkinio. Paskui kimiai nusikvatojo ir išbėgo.
Senis sunkiai sudribo į Liuckės lovą ir liūdnai palingavo galva.
— Jūs patikėkite manim, Kliosai, kad tai buvo puikus karininkas. Jeigu tokie kaip jis netenka galvos... Noriu su jumis pasikalbėti apie vieną reikalą, kuris neduoda man ramybės.
— Klausau,— atsakė Kliosas.
— Prisimenate, tai buvo kapituliacijos dieną, pora valandų prieš kapituliaciją. Liepiau jums apsupti gestapo rūmus. Tada jūs minėjote kažkokią belaisvių stovyklą, kurios gyventojai dirbo ginklų fabrike.
— Taip,— pasakė Kliosas ir atsisėdo ant lovos.
— Jūs apsirikote, toje stovykloje, be rusų, lenkų ir italų, dar buvo ir anglų...— generolas nutilo. Tyla truko ilgokai. Ją nutraukė Kliosas.
— Argi šis papildymas turį kokios nors reikšmės?
— Taip,— atsakė generolas.— Tas faktas, kad šioje stovykloje buvo taip pat ir anglosaksų, žymiai komplikuoja ir apsunkina mūsų padėtį.—Į klausiamą Klioso žvilgsnį jis dar pridūrė:— Argi jūs nežinote, kad šie belaisviai buvo sušaudyti, visi iki vieno? Kad egzekucija įvykdyta belikus trims valandoms iki amerikiečių atėjimo? Kad jie buvo užberti plonu smėlio sluoksneliu, tokiu plonu, kad apie dvidešimt mūsų stovyklos kareivių, kurie ten buvo nuvežti, per penkias valandas atkasė penkis šimtus lavonų?
— Niekdariai, tiesa?—pašoko Kliosas.— Turiu galvoje tuos, kurie taip negiliai juos užkasė. Jūs smerkiate juos, kad neparodė vokiško stropumo ir pakankamai gerai neužmaskavo žudynių, o dar kvailiau pasielgė, kad prie slavų grupės leido prisiplakti ponams anglosaksams. Trauk velniai tuos lenkus ir rusus, betgi anglus! O tai gerokai apsunkins mūsų padėtį. Čia svarbiausias dalykas.
— Kliosai,— pasakė suglumęs Vilmanas,— jūs manęs nesupratote. Aš smerkiu šias žudynes.
— Visuomet smerkėte, ar tiktai nuo tam tikro momento?
— Nedariau nieko tokio, kas prieštarautų karo teisei. Niekad neįsakinėjau šaudyti belaisvių.
Kliosas pamažu apsiramino. Pyko ant savęs, kad pasidavė emocijoms. Nedaug betrūko, ir būtų dekonspiravęsis. Dėl šito jam niekas negrėsė, bet tada jau tikrai nebesurastų grupenfiu-rerio Volto.
„Ištvėriau penkerius metus,— pagalvojo.— Privalau ištverti dar porą dienų."
— Atsiprašau, pone generole, mano nervai labai ištampyti.
Generolas jam tėviškai uždėjo ranką ant peties.
— Vyruti, visų mūsų ištampyti nervai.
— Sušaudyti belaisvius įsakė grupenfiureris Volfas?—paklausė Kliosas.
Generolas pritardamas linktelėjo galvą:
— Reikia galvoti apie šios tautos ir krašto ateitį.
— Ką jūs manote daryti?—paklausė Kliosas. Jis nebenorėjo leistis į diskusijas.
— Netrukus mes jiems būsime reikalingi.— Generolas vis dar laikėsi abstrakčių savo spėliojimų.— Mes jiems, o jie mums.
— Apie ką jūs galvojate?— Kliosas žinojo atsakymą, bet norėjo jį išgirsti.
— Apie juos,— niekinamai linktelėjo į langą, po kuriuo stovėjo amerikiečių policinės kariuomenės kareivis.— Apie amerikiečius. Ir todėl,— pridūrė,— privalome būti kiek galima švaresni. Reikia atsiriboti nuo tokių, kaip Volfas. Vokiečių Vermachtas,— staiga suriko spiegiančiu balsu,— nešaudė belaisvių. Tik tokie galvažudžiai, kaip Volfas...