,,Jis ir pats tuo netiki,— pagalvojo Kliosas.— Tuo riksmu jis nori užslopinti savo sąžinę."
— Noriu,— kalbėjo toliau generolas,— kad mes parodytumėm amerikiečiams grupenfiurerį Volfą, kuris, man atrodo, yra šioje stovykloje. Privalome jiems padėti. Tačiau manau, kad tai neturėtų būti mano vieno sprendimas, o viso karininkų korpuso nuomonė. Ką jūs pasakysite dėl to, Kliosai?
— Ar jūs kada nors matėte Volfą? Ar žinote, kaip jis atrodo?— Kliosas buvo pasiryžęs pasinaudoti bet kokia informacija. Tik tam čia ir pasiliko.
— Ne,— atsakė generolas.— Na ir kas iš to?
— O gal jūs žinote, kokia pavarde jis slapstosi stovykloje ir kokia uniforma?
— Neturiu jokio supratimo,— atsakė generolas.— Bet manau, kad jį privalome bendromis jėgomis surasti. O tada...
— Pirmiausia reikia jį surasti.
Smarkiai virstelėjo durys. Pulkininkas Liuckė grįžo su savo šaškėmis. Bloškė lentą ant lovos, matyt, jam nepavyko surasti partnerio.
— Aptarėte, ponai, savo paslaptis? Gal netrukus teks jas pasakyti buvusiam priešui. Atvažiavo čia pora tokių žmogeliukų,
15. Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai
kurie man jau iš tolo trenkia žvalgybininkais. Jau surinko apačioje salėje visus karininkus, tik jūsų betrūksta. Man pavesta pranešti jums, kad ten jūsų išsiilgę laukia. Kviečia iš eilės, vieną jau pradėjo tarkuoti. Šturmbanfiurerį Farenvirstą, jei neapsirinku.
— Eikime, Kliosai,— pakilo Vilmanas.— Beje, keistus įpročius turi tie amerikiečiai. Tardymą turėtų pradėti nuo manęs, nes aš stovykloje turiu aukščiausią karininko laipsnį. Jums taip neatrodo, Kliosai?
— Reikėjo prie pašto mane sušaudyti,— gaižiai įsikišo Liuckė,— tada jie susidomėtų jumis pirmiausia. Mat juos visų pirma domina žmogžudžiai.
Maždaug tuo pačiu metu vienas iš amerikiečių karininkų, kapitonas Karpinskis, beveik tokiais pat žodžiais išaiškino leitenantui Luisui jų atvykimo į stovyklą tikslą.
— Mane domina žmogžudžiai,— pasakė jis.
Tai buvo netrukus po to, kai leitenantas Luisas, spausdamas jiems ranką, prisistatė.
—■ Leitenantas Luisas, laikinasis bosas šiame laužo sandėlyje.
Robertsas ir Karpinskis pasisakė savo pavardes.
— Esame iš specialiosios tarnybos,— pasakė Robertsas.
— Okei,— apsidžiaugė Luisas.— Apie jūsų atvykimą man buvo pranešta. Jūsų žinioje bus visas parteris. Didžioji salė ir prie jos esantieji kambariai.
— Ar be kambarių jūs ką nors daugiau paruošėte mūsų atvykimo garbei?— paklausė Robertsas.
— Atsiras pora buteliukų iš senų atsargų,— atsakė, bet iš karto susivokė, kad karininkai nenusiteikę juokauti. Jie tučtuojau surimtėjo.— Jau žinote apie tuos atkastus lavonus miške už fabriko?
— Iš ten atvažiavome,— tarė Karpinskis.
— Atskyriau karininkus, jie šioje kareivinių dalyje. Kitur paprasti kareiviai. Žinoma, galimas daiktas, kad tarp kareivių yra karininkų, kurie pakeitė mundurus. Suprantama, aš turiu galvoje esesininkus.
— Visiškai galimas dalykas,— patvirtino Karpinskis.— To reikalo imsimės vėliau. Atrodo vietos SD jūs esate sukomplektavę?
— Taip. Generolas Vilmanas sudarė iš jų puokštę ir įteikė man kaip dovaną. Už tai gavo apdovanojimą: paskyriau, stovyklos komendantu.
— Pradėsime nuo aukštesniųjų karininkų,— pasakė Karpinskis.— Jūs turite kokį nors sąrašą?
— Taip, savo kambaryje. Gal šia proga išgertumėt po stikliuką? ’ '
— Bet tik po vieną,— pasakė Karpinskis.
— Tu baisiai skubi pas tuos žmogžudžius,— su ironijos gaidele pasakė Robertsas.
— Mane visų pirma domina vienas,— rimtai atsikirto Karpinskis.— Jeigu jis yra šioje stovykloje...
— Jūs, kapitone, turite galvoje grupenfiurerį Volfą?— įsikišo Luisas.— Kaip jūs pasižiūrėtumėt į tai, jei paskelbtumėm, kad nurodžiusiam paskirsime didelę dovaną, pavyzdžiui, dvi dėžes papirosų? Susidariau įspūdį, kad nuo kiekvieno gauto papiroso vokiečiai tampa vis mažesni nacistai, o visas pakelis juos pripildo meilės demokratijai.
Specialiosios tarnybos karininkai nieko neatsakė.
Pirmiausia buvo tardomas SD štandartenfiureris Farenvirstas. Vos spėjo karininkai susėsti prie dviejų suglaustų rašomųjų stalų, kareivis vien su lengvučiais marškiniais be rankovių įsuko į rašomąją mašinėlę pirmąjį lapą popieriaus, žandaras atvedė jį.
— Pavardė, vardas, laipsnis?—šūktelėjo Robertsas. Jis truputį pyko ant Karpinskio, kuris nepaklausė Luiso pasiūlymo
atidėti tardymą vakarui. Apžiūrėjęs iš negilaus griovio ištrauk
tus lavonus, jis labai norėjo išgerti.
— Farenvirstas Otas, šturmbanfiureris,— apsidairė, tarytum ieškodamas kėdės, bet arti nebuvo nieko, kur galima būtų atsisėsti.
— Nuo kurių metų partijoje?
— Nuo 1934, SS — nuo 1936.
— Šeimos sudėtis?
— Vedęs, šeši vaikai.
— Tarnybos eiga?
— Trisdešimt šeštaisiais iš SA perkeltas į SS, keturiasdešimtais — į SD. Karo metu tarnavau tik Rusijoje ir Lenkijoje. Niekad,— kalbėjo žiūrėdamas į abudu karininkus,— nešaudžiau į amerikiečius ir anglus. Vykdžiau viršininkų įsakymus, o ponai žinote, ką reiškia kariuomenėje įsakymas. O dėl savo iniciatyvos. ..
— Užteks!—nutraukė Karpinskis šį gražbylystės srautą.— Ar pažinojote grupenfiurerį Volfą?
— Tikrai taip,— atsakė greitai, tarytum būtų laukęs šio klausimo.
— Išvaizda?
— Blondinas, pailgo veido, smulkus, be ypatingų žymių,— noriai pasakojo Farenvirstas.— Ūgis apie 180 centimetrų, maždaug apie keturiasdešimt metų.
— Ar jis yra stovykloje?
— Nežinau, jo nemačiau. Stovykloje šimtai žmonių.
— Meluoji!—suriko Robertsas.— Kalbėk! Slapstosi svetima pavarde, taip? Svetima uniforma?
— Nežinau,— atsakė su aiškiu palengvėjimu.
— Apie tai irgi nežinai?—Karpinskis paskleidė pluoštą nuotraukų iš nužudytų belaisvių ekshumacijos.
— Nežinau, nežinau,— vapėjo gestapininkas,— kokios čia nuotraukos.
— Mieste buvo penki šimtai karo belaisvių. Kas juos nutiko?
— Svetimšaliais darbininkais man neteko rūpintis.
— O vis tiktai žinai, kad dirbo ginklų fabrike?
— Aš tiktai tvirtinu, kad su svetimšaliais neturėjau reikalų. Vykdžiau savo tiesioginio viršininko grupenfiurerio Volfo įsakymus.
— Kas rūpinosi belaisviais?—paklausė Karpinskis. Žodį „rūpinosi" ypatingai pabrėžė.
— Į šį klausimą nesugebėsiu atsakyti.
— Patariu gerai pagalvoti, Farenvirstai. Jei mes surasime jūsų šefą, tai bus jums naudingiau.
— Jis taip pat turėjo savo šefus,— pasakė Karpinskis, išėjus Farenvirstui.— Žinau, kaip bus, kai pagaliau pačiupsime. Taip pat pasakys, kad vykdė įsakymus.
— Kas?—iš karto nesuprato Robertsas.
— Grupenfiureris Volfas.
— Galvoji vien apie jį,— lyg nenoromis pasakė Robertsas.— Ar todėl, kad nužudytųjų dauguma lenkai ir rusai?
Karpinskis tik gūžtelėjo pečiais. Ką atsakyti į tokį klausimą. Savo protėvių lenkų kalbos beveik nemokėjo, nors jo tėvas dar visiškai neblogai kalbėjo lenkiškai. Jis lygiai taip pat atkakliai būtų ieškojęs grupenfiurerio Volfo, jei nužudytieji belaisviai būtų, pavyzdžiui, sudaniečiai. Įpratęs prie racionalaus mąstymo, jis negalėjo suprasti, kodėl yokiečiai sušaudė tuos belaisvius belikus trims valandoms iki miesto kapituliacijos ir trims dienoms iki galutinės besąlyginės Vokietijos kapituliacijos. Šių žudynių beprasmiškumas, jų „bereikalingumas" buvo absoliučiai nesuprantamas. Žinoma, jis žinojo, kad Volfas įtrauktas į karinių nusikaltėlių sąrašus, kad jį perduoti reikalauja pirmiausia rusai ir lenkai, kadangi Rytų Lenkija ir Vakarų Ukraina buvo tos teritorijos didžiausių nusikaltimų, susijusių su šiuo vardu, arena. Nors ši pavardė sąrašuose atsirado palyginti neseniai, antroje keturiasdešimt trečiųjų metų pusėje, bet tučtuojau įgijo siaubą keliantį garsą. Tačiau prieš atiduodant gru-penfiurerį rusams arba lenkams, jis, JAV armijos slaptosios tarnybos kapitonas Karpinskis, norėtų su juo susitikti akis į akį ir pareikalauti paaiškinti, kodėl jis įsakė sušaudyti penkis šimtus belaisvių tiesiogine to žodžio prasme likus penkioms minutėms iki pabaigos. Pasielgė nepaisydamas elementariausių atsargumo, bet kokio savisaugos instinkto, nors ir nelengva jį bus surasti, bet vis vien bent jau turėjo galvoti, kad gali ateiti diena, kai teks susidurti su nugalėtojais.