Tokios mintys sukosi Karpinskiui galvoje, tardant kitus vermachto ir SS karininkus. Netrukus jiedu su Robertsu priėjo išvadą, kad žymiai pagreitins preliminarinį apklausinėjimą, jei pasiskirstys darbu. Robertsas persikėlė į kitą laisvą kambarį, o visuomet maloniai nusiteikęs leitenantas Luisas surado tarp savo vyrukų protokoluoto ją.
Po keleto valandų tardymo pavyko nustatyti labai keistą faktą. Iš šimto keliasdešimties esesininkų, ištrauktų iš gestapo rūsio, tiktai keturi matė grupenfiurerį Volfą ir tiktai jie galėjo papasakoti apie jo išvaizdą. Be Farenvirsto, beveik tais pačiais žodžiais apibūdino Volfą Vormicas, Olersas, Lebofas. Aukštas, kaulėtas blondinas, maždaug keturiasdešimt metų, apie 180 centimetrų ūgio. Karpinskis nusprendė pasakyti Luisui, kad sustiprintų stovyklos sargybą (jei Volfui bus pranešta, kad jis labiausiai paieškomas, galėtų šią naktį bandyti pabėgti), o rytoj iš pat ryto, visus išrikiavęs kvadratiniame kieme, specialiai atkreips dėmesį į tuos, kurie bus panašūs į nupasakotąjį. Keistas sutapimas, vienodas aukštųjų SS karininkų pasakojimas apie Volfą jam kėlė nepasitikėjimą. Visai galimas dalykas, kad šie keturi susitarė slėpti šefą ir klaidingai apibūdina jo išvaizdą. Niekas, iš tiesų niekas be šių keturių negalėjo papasakoti apie Volfo išvaizdą. Šoferis, važiavęs į aerodromą parvežti grupen-fiurerio, rastas viename parterio kambaryje nušautas šūviu į pakaušį. Tai irgi ne atsitiktinumas.
— Šį tą turiu,— į kambarį įėjo Robertsas, rankoje švytuodamas tardymo protokolą.— Šį tą, kas tave sudomins. Įsakymą sušaudyti tuos penkis šimtus belaisvių davė grupenfiureris Volfas.
— Turi ką nors, kas matė Volfą?—pašoko nuo kėdės Karpinskis. Tuo pat metu jis pastebėjo, kad vokiečių karininkas, kapitonas, atidžiai klausosi jų pokalbio. „Gal jis ką nors žino apie Volfą,— dingtelėjo jam mintis.— Reikės jį gerokai paspausti",— nusprendė.
— Deja, jo nematė,— atsakė Robertsas.— Tai ryšių karininkas. Jis atsitiktinai buvo nukėlęs ragelį, kai Volfas kalbėjosi su kažkuriuo sargybos bataliono karininku belaisvių stovykloje. Tegirdėjo balsą. Deja, neprisimena pavardės žmogaus, su kuriuo kalbėjo Volfas. Anas tipas bijojo, nenorėjo vykdyti įsakymo be raštiško patvirtinimo, tada Volfas suriaumojęs, kad belaisvius reikia likviduoti tučtuojau, jo, Volfo, asmenišku įsakymu, o raštišką patvirtinimą per motociklininką tučtuojau atsiusiąs. .. Tiek tegirdėjo šis ryšių karininkas.
— Tai iš tiesų nedaug,— atsiliepė gryna anglų kalba vokiečių karininkas, kapitono munduru.— Ar, ponai, suradote ką nors, kas matė Volfą?
Abu pasižiūrėjo į kapitoną nustebę, lyg jis būtų svečias iš Marso.
— Argi jūs irgi jo ieškote?—pagaliau paklausė Karpinskis.
— Labai keista,— vėl pasakė tas vokietis,—niekas jo nematė.
— Atsiprašau,— įsikišo Robertsas,— o tie keturi?
— Farenvirstas, Olersas, Lebofas ir Vormicas, taip?— Šito galima buvo tikėtis,— tyliai burbtelėjo vokietis.
— Atsiprašau,— pašoko Karpinskis, kuriam jau įkyrėjo šis pokalbis, nes kalbantis angliškai susidarė kažkokia pasitikėjimo atmosfera.— Kas pateikia klausimus? Kas jūs toks esate? Pavardė?
— Hansas Kliosas.
— Jūs puikiai kalbate angliškai,— įsikišo Robertsas, pasiūlydamas vokiečių kapitonui sėstis. Karpinskis šito nesitikėjo.— Abveras, tiesa?
— Taip,— atsakė Kliosas.
— Sėskite, kapitone.— Robertsas pasiūlė papirosą.— Užrūkysite? Tam tikra prasme esame kolegos, nors dirbome vieni prieš kitus. Jūs esate profesionalas,— kalbėjo toliau Robertsas,— o mes profesionalus vertiname. Tikiuosi iš jūsų sužinoti daug įdomių dalykų.
— Nemanau,— mandagiai pasakė Kliosas,— kad iš tikrųjų galėčiau būti naudingas. Bent jau jums rūpimais klausimais.
— Įsitikinsime,— pasakė Robertsas.— Kur jums teko veikti?
— Daugiausia Lenkijoje ir Rusijoje. Dėlto, kad...— suabejojo. Nenorėjo per daug kalbėti, bet taip pat ir nenorėjo šiuos karininkus nuteikti prieš save.— Dėlto, kad moku slavų kalbas.
— Rytuose turėjote neblogą agentų tinklą?
— Turėjome,— atsakė Kliosas. Jis dabar labai blogai jautėsi vokiečių karininko kailyje.— Turėjome galingiausią armiją, beveik visą Europą ir didžiausią vadą...
Sį sąmojį Robertsas palydėjo nuoširdžiu juoku.
— Nenutolkime nuo pokalbio temos,— pasakė.— Ar jūsų atmintis gera?
— Nelabai,— atsakė Kliosas. Ir dar pagalvojo, kad tokių žinių, kurios labai rūpi sąjungininkams, jie tikrai iš jo neišgaus.
— Siame nepergeriausiame iš pasaulių,— kalbėjo toliau nesuglumęs Robertsas, nes turėjo pasijusti įgeltas jei ne žodžiais, tai bent Klioso tonu,— niekas nevyksta pernelyg greitai. Ir ne už dyką. Puikiai suprantu, kad jūsų atmintis, kapitone, reikalauja atsinaujinimo. Turbūt jūsų nežavi pernelyg ilgas buvimas šioje stovykloje?
Stojo ilga tyla. Karpinskis, dėjęsis tvarkąs kažkokius popierius, neslėpdamas susierzinimo, pažvelgė į savo kolegą.
— Manau, kad dar pasikalbėsime su Kapitonu Kliosu tave dominančiomis temomis,— pasakė ironiškai.— Aš pageidauju kitų temų.
— Apie grupenfiurerį Volfą? Šia tema aš irgi norėčiau,—*■ pasakė Kliosas.— Bent jau dabar.
— Jūsų niekas neklausia, ko jūs pageidautumėt.— Karpinskis rėžė delnu į rašomąjį stalą. Jis pajuto priešais sėdinčiam vyriškiui niekuo nepaaiškinamą simpatiją ir norėjo kuo skubiau nutraukti šį ploną tarp jų atsiradusį paslaptingą siūlelį. Pyko ant savęs, kad leidosi įtraukiamas į šį nešablonišką pokalbį su vokiečių karininku, o dar labiau pyko ant Robertso, kuris, žinoma, nepraleido progos pademonstruoti savo toliaregišką politinį įžvalgumą. Ne sykį jiedu įnirtingai ginčijosi dėl santykių su Rusija pokario laikotarpiu. Karpinskis tikėjo Ruzvelto puoselėjama Rusijos ir Amerikos bendradarbiavimo idėja. Robertsas buvo priešingos nuomonės. „Nupenėjome Rusiją, kad galėtų įveikti vokiečius, bet kas mums padės įveikti Rusiją",— mėgo jis kartoti.— Kapitone Kliosai,— kreipėsi jis į priešais sėdintį vyriškį,— ar jūs pažinojote grupenfiurerį Volfą?
— Deja, ne,— nuoširdžiai atsakė Kliosas.
— Kodėl „deja"?
— Volfas yra karinis nusikaltėlis,— iš lėto atsakė Kliosas.— Jis įsakė nužudyti lenkų ir rusų belaisvius.
— Taip pat keliasdešimt italų ir porą anglų,— įsikišo Robertsas.
— Pirmiausia tai buvo rusai ir lenkai.
— Vadinasi, jūs apie tai žinote?—nustebo Karpinskis.— Iš kur?
— Norėjau tai sutrukdyti, deja, per vėlai. Atvykau į tą stovyklą, praėjus porai valandų po žudynių. Siūliau generolui pradėti nuo stovyklos, o paskui imtis gestapo rūmų apsupimo. Vilmanas įsakė priešingai. Vargu ar būtume spėję ir pradėdami nuo stovyklos.
— Matau,— linksmai nusišypsojo Robertsas,— kad jūs esate hitlerininkų priešas. Nuo kada? .