— Volfas,— ramiai atsakė Kliosas, lyg nenugirdęs klausimo,— tikrai yra šioje stovykloje. Tie keturi, kuriuos jūs minėjote, laikosi krūvoje, tarytum vienas kito bijotųsi. Veikiausiai jie žino, kuris yra Volfas. Privalo pažinti, privalo žinoti, kuria pavarde jis slepiasi. O gal...— suabejojo ir nutilo.
— Nesu tikras, ar Volfas yra šioje stovykloje. Pirmomis su-, maišties valandomis mums įžengus jis galėjo nesunkiai pasprukti. Bet kodėl jūs taip suinteresuotas, kad būtų Volfas surastas? Negi senos abvero ir gestapo sąskaitos?
— Maniau, kad jums labai svarbu.
— Pasiūlymas bendradarbiauti?—Robertsas neslėpė ironijos.— Pasiūlymą bendradarbiauti būtumėm pasiruošę priimti, bet ne tiktai ir ne pirmiausia Volfo klausimu. Ar suprantame vienas kitą?
— Jūs užsiminėte apie tam tikrą galimybę, bet nepasakėte kokią. Jūs kalbėjote apie tą ketvertą, kurie seniai Volfą pažįsta ir...
— Suprantu,— atsakė Kliosas.— Tai tik niekuo neparemta prielaida. Gal vienas iš jų ir yra Volfas?
— O gal tai jūs?—nusikvatojo Robertsas.— Pagal nupasakojimą jūs labai atitinkate. Gana!—Jo balsas sugriežtėjo.— Mes pagalvosime dėl jūsų pasiūlymo padėti Volfo reikalu. Bet taip pat prašome nepamiršti, apie ką prieš tai kalbėjome. Ir patariu tą mūsų pokalbį laikyti rimtu. Galite eiti.
Jam išėjus, protokoluoto ją pasiuntė alaus.
— Mums reikia truputį atsikvėpti,— pasakė Robertsas tarytum paaiškindamas. O paskui, atidarydamas dėžutę, tiesiai paklausė:— Kaip tau patinka mūsų kolega iš abvero?
— Ką gali žinoti? Gal jis iš tiesų norėtų mums padėti surasti Volfą? Pagaliau, po velnių, ne visi vokiečiai... O gal ir visi. Ar galima buvo gyventi tokioje valstybėje ir nesusitepti rankų? Taip sakant, normaliai gyventi, dirbti, tarnauti kariuomenėje, negalvojant apie koncentracijos stovyklų kalinius? Kaip manai?
— Prisimeni tą stendą, kurį liepė pastatyti senis Patonas, kai peržengėm Olandijos sieną? „Dėmesio, peržengėte Europos civilizacijos sieną. Šioje vietoje prasideda barbarų šalis." Tu sergi persekiojimo manija. Įstrigo tau į galvą tas Volfas. Mes jį pačiupsime. Anksčiau ar vėliau jį turėsime. Tačiau nereikia pamiršti kitų reikalų. Tas vokietis, abvero kapitonas, nori parsiduoti už labai aukštą kainą, nori gauti labai daug už savo žinias, o gal...— pritildė balsą.
— Apie ką tu, Robertsai, galvoji?
— Vokiečiai neįvertino slavų ir jų žvalgybos. Brangiai už tai sumokėjo.
— Tai tu sergi persekiojimo manija,— nusikvatojo Karpinskis.— Visus matuoji savo masteliu. Manai, kad nugalėtosios armijos karininkas turi džiaugtis pasiūlymu bendradarbiauti su nugalėtoju. O gal jis patriotas ir mūsų neapkenčia. O gal jau jam gana, visko gana. Man lygiai tas pats gresia,— pasakė patylėjęs.—Siame darbe ilgai neištversiu.
— Perdedi, seni,— nenuoširdžiai pasakė Robertsas. Atsistojo.— Na, reikia imtis darbo. Ten salėje dar laukia apie trisdešimt.
5.
Po poros valandų ir Robertsui, ir Karpinskiui visi tardomieji vokiečių karininkai atrodė visiškai vienodi. Netgi veidai: niūrūs, kartais abejingi, kartais tik priešiški. Tai veidai žmonių, kurių nedaugelis tikėjosi išlikti gyvi. Vienas iš paskutiniųjų, kurį teko tą dieną tardyti, buvo pulkininkas Liuckė. Karpinskis pradėjo klausimais, kuriuos pateikdavo beveik automatiškai.
— Ką jūs žinote apie Volfą?
— Nieko,— atsakė Liuckė.— Tik tiek, kad pastaruoju metu vadovavo vietos gestapui ir kad jo ieškote.— Po kurio laiko pridūrė:—Neturiu jokių priežasčių dabar ginti tokius žmones, kaip Volfas. Jis neteikė vokiečių armijai garbės.
— Gaila, kad tokių išvadų nepadarėte anksčiau,— pastebėjo Karpinskis.
Liuckė tylėjo; abejingai žiūrėjo į amerikiečių karininkus.
— Jūs iš tiesų antifašistas?—nusijuokė Robertsas.
Pulkininko veide nesujudėjo nė vienas raumuo.
— Esu vokiečių karininkas,— atsakė,— ir niekad nemėgau Hitlerio. Vykdžiau tiktai savo pareigas.
— Visi kalbate tą patį,— susierzinęs pasakė Karpinskis ir kreipėsi į Robertsą:—Ar dar turi kokių nors klausimų?
Robertsas paklausė apie Kliosą. Ką pulkininkas žino apie šį abvero karininką? Kur jį susitiko? Ar nepastebėjo jo elgesyje kokių nors keistenybių? .
Šių klausimų Liuckė nesuprato. Kliosą jis pažįsta neseniai, žino apie jį tiktai tiek, kad veikė Lenkijoje ir Rusijoje, kai gavo geležinį kryžių, o abvere tai būdavo ne taip jau dažnai.
— Daugiau nieko? O ką jūs apie jį manote?
— Nieko, nemanau,— atsakė Liuckė.— Negaliu apie jį nieko pasakyti, kadangi jis ne mano valdinys.
Robertsas pasižiūrėjo į Liuckę su neslepiama ironija.
— Eikite,— pasakė.— Daug praeis laiko, kol mes šio to jus išmokinsime.
Prieš išeidamas Liuckė pasitempė ir nerangiai kariškai linktelėjo abiems amerikiečių karininkams. Dingo už durų. Pasiliko dviese. Robertsas į dvi stiklines išpilstė konjaką.
— Išgerk, Karpinski,— tarė.— Neseniai telefonu kalbėjausi su generolu. Štabe buvo atvykęs rusų misijos karininkas. Jis pareiškė, kad jų turimomis žiniomis visiškai tikra, kad mūsų apylinkėse slapstosi grupenfiureris Volfas. Turi labai tikslią informaciją. Ką apie tai manai?
— Jeigu jis čia,— pareiškė Karpinskis,— privalome jį surasti;
— Žinoma.— Robertsas išgėrė didžiulį mauką konjako.— Bet iš kur rusai žino? Reikia tai išaiškinti.
Atsisėdęs prie rašomojo stalo, Karpinskis sklaidė kažkokius popierius.
— Negaliu pamiršti,— staiga pasakė,— kaip buvo atkasinėjami fabrike dirbusių belaisvių lavonai. Paskubomis pasmaugtų ar sušaudytų žmonių veidai... Kodėl jis įsakė tai padaryti?
— Liaukis apie tą siaubą,— pasakė Robertsas.
— Tas žmogus čia yra. Apie tai pirmiausia privalome galvoti.
— Atrodo,— pasakė Robertsas,— man atrodo, kad padarei klaidą įstodamas į slaptąją tarnybą.
— O gal tu padarei klaidą,— sušnibždėjo Karpinskis.
Robertsas neatsakė. Atsistojęs prie lango žiūrėjo į didžiulį kareivinių kiemą, kuriame leitenantas Luisas mankštino savo globotinius. Tai buvo tie kasdieniniai užsiėmimai, kuriuos stovyklos viršininkas labai stropiai vykdė. Priešais jį stovėjo ilga eilė po du išrikiuotus belaisvius, apginkluotum kibirais, šepečiais ir šluotomis. Rikiuotė buvo tokia tiesi, kad tikriausiai pats reikliausias kapralas neturėtų jokių priekaištų.
— Ginklu gerbk! — šaukė Luisas.
Belaisviai kaip šautuvus iškeldavo šluotas, šepečius ir kibirus. Luisas vaikščiojo išilgai rikiuotės ir su pasitenkinimu žiūrėjo į pasitempusias figūras.
— Neblogai, neblogai,— murmėjo.— Jūs dar būsite žmonėmis. Gal kada nors iš jūsų padarysiu kariuomenę.
Paskui belaisviai šokinėjo kieme, šliaužė, puolė kareivinių pastatus.
— Luisas nėra piktas,— konstatavo Robertsas.
— Tyčiojasi,— pasakė Karpinskis, irgi prieidamas prie lango.— Tai ne auklėjimo priemonė.
— O kokį metodą tu pasiūlytum?—paklausė Robertsas.—Ką norėtum iš jų padaryti? Juk jie vykdė Volfo įsakymus. Užmiršai? Gal jie niekam daugiau ir netinka, tik stovėti dvieilėje rikiuotėje. Galbūt jiems ir negalime nieko kito padaryti, kaip tiktai parinkti atitinkamus kapralus?
Tuo tarpu pulkininkas Liuckė grįžo į savo patalpą ir pamatė Kliosą, žiūrintį pro langą į pratimus aikštėje.
— Mačiau tuos Luiso žaidimus,— pasakė Liuckė.— Bjaurūs. Pakerta žmogiškąjį orumą.
— O kas buvo daroma su jais visą laiką?—staiga atsigręždamas nuo lango paklausė Kliosas.— Per tiek karo metų. Jei vietoje Luiso stovėtų vokiečių kapralas, jūs neturėtumėt jokių pretenzijų?
Liuckė tylėjo. Atsisėdęs ant lovos stropiai laužė papirosą į tris dalis.
— Jūs liaukitės, Kliosai,— burbtelėjo.— Aš irgi žinau, kad tai buvo didelė kiaulystė.