— Nuo kada jūs žinote? Nuo Stalingrado? Nuo tada, kai pirmą sykį buvo stipriai gauta į kaulus?
— O jūs? O kada jūs pakeitėte savo pažiūras?
— Apie mane nekalbėkime,— sušnibždėjo Kliosas.
— Apskritai palikime šią temą.— Liuckė padavė Kliosui trečdalį papiroso.— Karas pralaimėtas. Bet tai dar ne paskutinis mūsų tautos karas. Negalime leisti niekinti vokiečių kareivių. Dar jų prisireiks.
— Visą laiką tas pats.— Klioso balse skambėjo susierzinimas.— Negi iš tiesų jūs nieko nespėjote išmokti? Negi iš tiesų jūs nieko nesupratote?
— Tai jūs nieko nesuprantate,— pasakė Liuckė.— Pagaliau nieko nuostabaus: pralaimėjimo šokas. Pralaimėjo hitlerizmas, patraukdamas į pražūtį vokiečių armiją. Bet vokiečių armiją sukūrė ne Hitleris. Ji buvo anksčiau ir bus po to. Negalima atimti iš tautos paties brangiausio: pagarbos savo kareiviams.
— Nesąmonė,— pasakė Kliosas.— Jūs sakote „kareiviai", o galvojate apie pagarbą banditams ir žudikams.
— Galvoju,— gynėsi Liuckė,— apie mūsų eilių apvalymą nuo galvažudžių.
— Per vėlu.
— Niekada ne per vėlu. Amerikiečiai ieško Volfo, reikia jiems atiduoti tą Volfą, kad likusius galėtų traktuoti taip, kaip jie to nusipelno. Privalome sužinoti,— kalbėjo toliau,— kur jis yra ir kokia pavarde dangstosi.
— Jūs taip pat,— nusikvatojo Kliosas.— Kad turėtumėt bent kokį nors kozirį, taip?
— Ne.— Kad būtų apsaugota vokiečių armijos garbė.
— Jūs juokaujate, pulkininke. Jūs nieko negalėsite apsaugoti. Nieko.
Kur yra grupenfiureris Volfas? Šis klausimas Kliosui nedavė ramybės, jis visą laiką rūpėjo ir Karpinskiui. Kliosas slankiojo po kareivinių kiemą, po koridorius, žvilgčiojo į karininkų ir kareivių veidus, klausėsi pokalbių, vaišino vokiečius papirosais. Kuris iš jų Volfas? Daugelis iš jų, dabar nešiojančių eilinių mundurus, tikriausiai tarnavo SS ir SD, žudė ir įsakinėjo žudyti. Volfas turėjo šansų. Galėjo pasislėpti šioje minioje, čia buvo kelios dešimtys aukštų blondinų ir netgi išaiškinimas visų su SS tatuiruotėmis neteikė per didelių vilčių.
Karpinskis tardė. Visi atsakymai buvo beveik identiški. Abudu amerikiečių karininkai pritrūko kantrybės, o taip pat neteko vilties gauti kokių nors žinių. Volfą tematė tik anie keturi ir niekas daugiau. O tie keturi atrodė tyčiojasi iš tardytojų.
Šturmbanfiureris Olersas į daugumą klausimų atsakinėjo tiesiog „nieko nežinau".
— Tvarkiau ūkio reikalus,— kartojo.— Nežinojau apie įsakymą susprogdinti fabriką. Tai įsakė Volfas asmeniškai.
— Nekaltutis! — šaukė Karpinskis.— O kas pristatė stovyk-lon cikloną? Kas apskaičiavo, kiek reikalinga dujų ir kiek kainuoja vieno žmogaus nužudymas?
— Buvau valdininkas,— šnabždėjo Olersas.— Dirbau prie rašomojo stalo. Svarsčiau tuos reikalus teoretiškai.
Karpinskis pašoko ir užsimojęs rėžė jam į veidą.
— Tu, valdininke! Sakyk, kokia pavarde prisidengęs Volfas?
— Nežinau.
— Sakei, kad prieš dvi dienas iki kapituliacijos jis atskrido iš Berlyno. Kur jis dabar?
— Nežinau.
— Matydavai jį?
— Retai. Turėjau daug darbo.— Šį kartą Olerso balse skambėjo neslepiama ironija.
— Darbo! — šaukė jau nesivaldydamas Karpinskis.— Pasirašinėjo mirties nuosprendžius. Belikus dviems valandoms iki mūsų atėjimo — dvidešimt devyni nuosprendžiai.
— Aš nepasirašinėjau,— bambėjo Olersas.— Kodėl jūs ant manęs šaukiate?
Karpinskis staiga pasijuto bejėgis. Šis žmogus, kaip ir jo bendrai, Vormicas, Ledofas ir Farenvirstas išsisukinėjo, melavo, nebuvo priemonių priversti jį kalbėti. „Reikėtų jį nuvesti į gestapo rūsį,— pagalvojo.— Ir tenai kaip jie..." Žinojo, kad taip nepadarys. Vėl susitvardydavo ir iš naujo klausdavo.
— Sakei,— kalbėjo Karpinskis,— kad Volfas blondinas, pailgo veido, apie šimto aštuoniasdešimt centimetrų ūgio, maždaug keturiasdešimt metų amžiaus. Man jį parodysi.
Olerso veide švystelėjo šypsena ir tučtuojau dingo.
— Atsisakai?—paklausė Karpinskis.— Brangiai už tai sumokėsi.
— Neatsisakau,— burbtelėjo Olersas.— Parodykite jį man.
Karpinskis atidarė duris. Gretimame kambaryje buvo keliolika žmonių, kuriuos jis išrinko iš kelių šimtų belaisvių. Maždaug atitiko keturių gestapininkų apibūdintus bruožus. Dauguma Vermachto uniformomis ir tiktai trys turėjo gestapininkų ženklus.
— Kuris?—užklausė Karpinskis.
Belaisviai žiūrėjo į Olersą išgąstingais žvilgsniais.
Gestapininkas tylėjo.
— Kuris?—suriaumojo Karpinskis.— Kuris iš jų?
— Prisiekiu, kad nei vienas iš jų nėra grupenfiureris Volfas.
Tarpduryje pasirodė Robertsas. Jis tylomis stebėjo šią sceną. Jo veidą nušvietė šypsena. Priėjo prie Olerso.
— Klausyk, Olersai,— sušnabždėjo.— O iš kur tu žinai, kad tu dar gyvensi tris dienas, jei mums neparodysi Volfo?
Gestapininkas staiga sunerimo.
— Norite mane nužudyti?!—staiga suriko.— Be teismo, be nuosprendžio, be kaltės. Niekad neturėsite Volfo! Niekad!
— Dabar parodei savo tikrąjį veidą,— pasakė Karpinskis.— Išveskite šiuos žmones! —- įsakė ir priėjo prie telefono.— Leitenantas Luisas?—paklausė.— Kada bus užbaigtas karceris? Turiu jums pirmąjį gyventoją. Olersas, šturmbanfiureris. Kuriam laikui? Kol atšauksime, kol nepradės kalbėti.
Leitenantas Luisas irgi tardė savo nuožiūra. Vadino tai „privačia sandėlio inventorizacija". Luisas kaip tiktai kvotė vyriškį, pasivadinusį Fogeliu, ir, jo paties teigimu, buvo vermachto kapralas. Luisas pranešė Karpinskiui, kad karceris bus baigtas tik už poros dienų, padėjo ragelį ir liepė Fogeliui prieiti arčiau prie rašomojo stalo.
— Na ką gi, Fogeli?—paklausė.— Ką su tavim daryti?—Jam patiko persigandęs belaisvio veidas.
— Nežinau, ponas leitenante,— išgirdo.
— Tvirtini, kad esi Fogelis ir vermachto kapralas?
— Taip.
— Dar sykį pakartok.
— Ernstas Fogelis,— tyliai pakartojo belaisvis.
— Pralošei, brolyti,— pareiškė Luisas.— Vienas iš tavo draugužių tave išdavė. Tu visai ne Fogelis, o Sikelis ir ne vermachto kapralas, o šauniosios tarnybos, kuri vadinasi SD, funkcionierius.
Fogelis-Sikelis išblyško ir pasviro prie rašomojo stalo. Atrodė, kad netrukus grius ant grindų.
— Galėčiau liepti tau nusirengti mundurą,— kalbėjo toliau Luisas,— pakelti ranką ir apžiūrėti savo velniškąją esesininkų tatuiruotę. Parodytumei man, tiesa? Bet man tai neįdomu, aš ir taip žinau, jog esi policininkas. Pažįstu žmones, brolau. Jeigu kas nors kaip ir aš penkiolika metų buvo Teksase saliūno savininku, tai jam pakanka žvilgterėti į žmogų ir jis jau žino, su kuo turi garbę kalbėtis.
— Vykdžiau įsakymus,— vapėjo Sikelis.— Buvau puskarininkis.
— Taip, taip, netgi žinau, kur vykdei tuos įsakymus. Koncentracijos stovykloje... Nesiginčyk. Parteryje dirba du vyrukai iš specialiosios tarnybos ir gaudo tokius kaip tu. Galiu tave ten pasiųsti, girdi?
— Girdžiu.
— Bet galiu tavęs ir nesiųsti, su viena maža sąlyga, jei mokėsi jos laikytis. Neklausi, kokia sąlyga?
— Spėju, ponas leitenante,— pasakė Sikelis.
— Atsakymas, kurio aš ir tikėjausi išgirsti iš policininko. Esi apsukrus, Sikeli. Privalai kuo daugiau žinoti ir girdėti. Aš čia noriu turėti ramybę ir tvarką. Jokių bandymų pabėgti. Jei trys žmonės bandytų atskirai pasikalbėti, tu privalai būti tas trečiasis, aišku?
— Javol, pone leitenante.
— Jei pasistengsi,— pridūrė Luisas,— gali taip atsitikti, kad būsi ne paskutinėje paleidžiamųjų grupėje. O dabar dink iš mano akių. Tave paskirsiu valyti mano kambarį.